– Neretai pasitaiko, kad buvę sutuoktiniai susiranda naujus partnerius ir apsigyvena nebūtinai Lietuvoje. Ar įmanoma situacija, kad be vieno iš tėvų žinios vaikas būtų išvežtas gyventi į užsienį?
– Be abejonės, tokia situacija faktiškai įmanoma. Kitas dalykas – tokios situacijos teisinis vertinimas. Šiuo klausimu įstatymas kalba vienareikšmiškai: bet kuris iš tėvų turi teisę išvežti vaiką į kitą valstybę nuolat gyventi tik gavęs antrojo sutikimą. Jei tokio sutikimo nėra, tėvų ginčą dėl galimybės išvežti vaiką į užsienio valstybę sprendžia teismas. Tai taikoma ir tais atvejais, kai ankstesniu teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta jau yra nustatyta su vienu iš tėvų.
– Ar vaiko išvežimą iš Lietuvos be abiejų tėvų sutarimo, teismo sprendimo galima laikyti vaiko grobimu?
– Taip, pagal 1980 metų Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, prie kurios Lietuva prisijungė dar 2002 metais, vaiko grobimu pripažįstamas ne tik vaiko išvežimas iš Lietuvos be abiejų ar vieno iš tėvų sutikimo, bet ir situacija, kai esant sutikimui laikinai išvežti vaiką, pavyzdžiui, atostogoms, vaikas vėliau negrąžinamas į Lietuvą. Tokiais atvejais tėvas, be kurio žinios ar prieš kurio valią vaikas buvo išvežtas į kitą šalį ar iš ten negrąžintas, pasitelkdamas Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos pagalbą, gali inicijuoti teisinę procedūrą, siekdamas, kad vaikas būtų sugrąžintas į Lietuvą.
– Jei Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai nesustabdo automobilio, kuriuo vienas iš tėvų veža mažametį į kitą užsienio šalį, ar tai reiškia, kad išvykimas yra teisėtas?
– Nebūtinai, kadangi Valstybės sienos apsaugos tarnyba kontroliuoja tik tai, ar nepažeidžiama vaiko laikino išvykimo į valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei, tvarka. Tarnyba nekontroliuoja, ar vaiko išvežimui pritaria visi tėvų pareigų turėtojai, t. y. ar išvežimas yra teisėtas, atsižvelgiant į vaiko tėvų tarpusavio teises ir pareigas. Šiuos dalykus reglamentuoja Civilinis kodeksas ir 1980 metų Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Pastaruosiuose teisės aktuose įtvirtinti draudimai dėl tarpvalstybinio vaikų grobimo grindžiami pirmiausia vaiko tėvų sąžiningumu ir kultūra. Visgi, pažeidus minėtus draudimus, įsijungia tarptautinis teisinis pagalbos paliktajam tėvui mechanizmas. Vadinasi, sėkmingas sienos kirtimas nereiškia, kad paliktojo tėvo ieškinys dėl vaiko grobimo nepasivys užsienyje ir kad tos valstybės teismas neįpareigos grąžinti vaiko į Lietuvą.
– Ko gero, Lietuvos teismų darbą apsunkina situacija, kai skyriumi nusprendę gyventi tėvai yra skirtingų valstybių piliečiai?
– Tokie atvejai Lietuvos teismams jau seniai ne naujiena ir didelių sunkumų nekelia. Kita vertus, tėvų pilietybė turi palyginti nedidelę reikšmę teismui sprendžiant ginčus dėl vaiko, ypač kai kalbame apie Europos Sąjungos teisinę erdvę. Šiuo atveju gerokai svarbesnis aspektas, kurioje valstybėje yra vaiko ir tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta. Būtent nuo jos, o ne nuo pilietybės labiausiai priklauso tiek Lietuvos teismo galimybė nagrinėti konkrečią bylą, tiek pačios bylos eiga, tiek galimybė priverstinai įvykdyti joje priimtą sprendimą.
Kitas dalykas – pagal kokias teisės normas spręstinas tėvų ginčas dėl vaiko. Pavyzdžiui, įmanomos situacijos, kai Lietuvos teismas bylą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar išlaikymo priteisimo turi spręsti ne pagal Lietuvos, o pagal kitos valstybės, su kuria vaikas labiau susijęs, teisės normas. Šios normos gali gerokai skirtis nuo mūsiškių. Lietuvos teismams jau teko susidurti su situacijomis, kai pagal ginčui taikytiną kitos valstybės teisę tėvas, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, neprivalo teikti vaikams išlaikymo, nors Lietuvos teisėje tokia pareiga laikoma absoliučia.
– Ar Jums teko susidurti su tokiomis tarptautinėmis, globaliomis bylomis?
– Kaip minėjau, tarptautinį elementą turinčios bylos yra Lietuvos teismų kasdienybė, todėl tokios bylos neretai pasiekia ir mūsų, Aukščiausiąjį Teismą. Iš nagrinėtų bylų turbūt labiausiai įstrigo byla, kurioje vaiko motina, svečiuodamasi Lietuvoje, žuvo, o dėl likusio našlaičio vaiko globos ginčijosi jo teta, gyvenanti Lietuvoje, ir tėvas, gyvenantis Nyderlanduose. Tąkart klausimą, kurios valstybės – Lietuvos ar Nyderlandų – teismas turėtų nagrinėti bylą, pavyko išspręsti ne tik teisiniu, bet ir diplomatiniu būdu, bendradarbiaujant su Nyderlandų kolegomis.
– Teko girdėti nuomonių, kad kai teismas dėl vaiko globos, gyvenamosios vietos nustatymo vyksta užsienio šalyje, užsienyje gyvenantis tėvas laimi. Ar yra pagrindo tokiems teiginiams?
– Su tokio pobūdžio situacijomis pats nesu susidūręs. Galiu pasakyti tik tiek, kad stodama į Europos Sąjungą Lietuva kartu įstojo ir į bendrą teisinę erdvę, kuri grindžiama valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu viena kitos teismų sprendimais. Todėl, pavyzdžiui, Europos Sąjungos valstybių teismų sprendimai, priimti bylose dėl vaikų, automatiškai pripažįstami ir vykdomi visoje Bendrijoje, netaikant jokios papildomos jų pripažinimo ar leidimo vykdyti procedūros. Tai yra politinis apsisprendimas. Kartu pažymėtina, kad Lietuva su kitomis 46 Europos valstybėmis yra saistoma Europos Žmogaus teisių konvencijos, kuri, be kita ko, įtvirtina nediskriminavimo principą. Pagal jį teismams draudžiama kaip nors proteguoti savo tautiečius ar bendrapiliečius, diskriminuoti antrąją bylos šalį. Šiuo požiūriu svarbu tai, kad teismas būtų nešališkas ne tik objektyviąja, bet ir subjektyviąja prasme, t. y. visas procesas turi būti organizuojamas taip, kad būtų panaikinta bet kokia racionali abejonė dėl galimo teismo šališkumo. Taigi egzistuoja realus mechanizmas, skirtas tam, kad Jūsų nurodyta situacija nesusiklostytų.
– Tarkime, tėvai nusprendė gyventi skyriumi. Kokias teises jie turi vaiko atžvilgiu? Savaime suprantama, kad išlieka teisė bendrauti ir pareiga išlaikyti, bet kokie dar įsipareigojimai, teisės lieka?
– Šiuo aspektu išskirčiau dvi situacijas: kai yra teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų ir kai tokio sprendimo nėra. Antruoju atveju tėvų teisės ir pareigos yra visiškai lygios. Pirmuoju – tas tėvas, su kuriuo teismo sprendimu lieka gyventi vaikas, turi teisę administruoti vaiko turtą. Ši teisė nėra absoliuti, įstatymas aiškiai nustato, kokius sandorius dėl to turto sudarydamas tėvas turi gauti teismo leidimą. Visos kitos tėvų teisės ir pareigos, nepaisant to, kad yra teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, išlieka teisiškai nepakitusios, t. y. abu tėvai kartu toliau turi spręsti dėl vaiko ugdymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Kaip, beje, ir nuspręsti, kurioje šalyje gyvens vaikas. Nė vienas iš tėvų neturi prioriteto kito tėvo atžvilgiu.