Vilniaus miesto apylinkės teismas antradienį paskelbė, kad S. Visockis pripažįstamas kaltu dėl svetimo turto sugadinimo – nuteistajam skirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė. Jos metu nuteistajam uždrausta keisti gyvenamąją vietą bei nurodyta Kultūros paveldo departamentui atlyginti padarytą žalą – daugiau kaip 22 tūkst. eurų.
Be to, teismas įpareigojo šiuo metu niekur nedirbantį S. Visockį per mėnesį nuo nuosprenžio įsiteisėjimo užsiregistruoti darbo biržoje arba įsidarbinti.
„Teismas nustatė, kad S. Visockis sunaikino istorinės, kultūrinės ir didelės vertės materialinį turtą“, – paskelbė baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teisėjas Ugnius Trumpulis.
S. Visockiui paskelbtas nuosprendis dar neįsiteisėjo – nuteistasis jį galės skųsti apeliacine tvarka. Ar šia teise pasinaudos, nežinia, nes jis neatvyko išklausyti teismo priimto nuosprendžio.
S. Visockis buvo nuteistas dėl turto sugadinimo Vilniaus benediktinių vienuolyno pastate – dar 2009 m. iš Vilniaus arkivyskupijos išsinuomojęs šv. Kotrynos bažnyčioje esančias patalpas ir įsirengęs kavinę „Kotrynos vyninė“, neteisėtai atliko remonto darbus ir taip sunaikino XVIII-XIX a. kultūros paveldą.
Bylos duomenimis, pirmajame pastato aukšte buvo iškirsti dar XVIII a. Plytų mūrai, o antrajame aukšte – skliautas ir įrengta laiptinė į antrąjį aukštą. Taip pat buvo išardytos plytų pertvaros, neišsaugotos medinės durys.
Kultūros paveldo departamento (KPD) darbuotojai prokurorams nurodė, kad neteisėtai atlikdamas remonto darbus S. Visockis išniekino kultūros paveldą.
S. Visockis teisme nepripažino jam pateiktų kaltinimų, tačiau jo kaltė buvo įrodyta ne tik surinktais įvairiais dokumentais, bet ir liudytojų parodymais. Bylą nagrinėjant teisme jis teisinosi, kad esą nežinojo, jog pastatas yra pripažintas kultūros vertybe, o sutartį su arkivyskupija, kuriai priklausė patalpos, esą pasirašė ne jis, o bendrovės „Salanda“, kuri jau seniai yra bankrutavusi, vadovė.
Be to, S. Visockis tikino, kad prieš pasirašant sutartį dėl patalpų nuomos jam nebuvo pateikti jokie duomenys apie pastato istorinę ir kultūrinę reikšmę.
Tačiau, kaip pabrėžė nuosprendį priėmęs teisėjas, tai buvo paneigta byloje apklausus daugybę liudytojų.
„Iš bylos duomenų matyti, kad patalpų nuoma rūpinosi ne „Salandos“ direktorė, o pats S. Visockis, kuris ėmė kontaktuoti su patalpų savininkais, taip pat su jais derino sutarties sąlygas, – skelbdamas priimto apkaltinamojo nuosprendžio motyvus sakė teisėjas U. Trumpulis. – Kaltinamasis turėjo suvokti ir suvokė, kad išsinuomoja didelę istorinę ir kultūrinę vertę turinčias patalpas.“
Anot teismo, S. Visockio bendrovei buvo leista atlikti tam tikrus remonto darbus prieš atidarant kavinę – šie darbai buvo iš anksto suderinti. „Tačiau realiai atlikti darbai viršijo tuos darbus, kurie buvo numatyti projektuose“, – pažymėjo teisėjas.
Pasak jo, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad šv. Kotrynos bažnyčios pastatas buvo unikalus ir tuo, kad jame esančios istorinę ir kultūrinę reikšmę turinčios vertybės buvo išsilaikiusios pakankamai geros būklės. „Kai kurios jų egzistavo net šimtmečius, tačiau išnuomojus patalpas jos išnyko ir sunyko“, – sakė baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teisėjas.
Anot jo, S. Visockis siekė kuo greičiau išnuomotas patalpas suremontuoti ir sutvarkyti taip, kad pradėtų komercinę veiklą ir gautų kuo didesnį pelną.
„Siekis gauti pelną buvo iškeltas aukščiau už viešąjį interesą“, – pabrėžė U. Trumpulis.