Ar pagrįstai nesaugoma nužudyto V. Milinio šeima, trečiadienį aiškinosi Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT). Tiesa, teismas M. Milinienės prašymu surengė neviešą posėdį – bylos nagrinėjimo metu buvo skelbiama ikiteisminių tyrimų, susijusių ne tik V. Milinio nužudymu, bet ir su neteisėtu informacijos apie Milinių šeimą rinkimu.
V. Milinio motina teismui nurodė, kad Policijos departamentas ir Generalinė prokuratūra priėmė nepagrįstus sprendimus, kai atsisakė saugoti jos šeimą. Moteris įsitikinusi, kad nors po sūnaus nužudymo praėjo du metai, tačiau iki šiol jos šeimai gresia realus pavojus, todėl ji teismo prašo panaikinti pareigūnų dar rugsėjį priimtą sprendimą dėl atsisakymo skirti valstybės apsaugą.
Kad Miliniai ir du jų vaikai turėtų būti saugomi valstybės, mano ir Kauno prokurorai, tiriantys V. Milinio nužudymo bylą. „Mūsų prašymą nagrinėjo net tris mėnesius“, – stebėjosi M. Milinienė, pastaruoju metu bandanti maskuoti savo išvaizdą.
Moteris aiškino, kad atsisakydami suteikti apsaugą pareigūnai nurodė, jog tokios galimybės nenumato įstatymas, nors ji nukentėjusiąja pripažinta dėl grasinimų nužudyti, sūnaus nužudymo ir neteisėto informacijos rinkimo.
– Kauno apygardos prokuratūra siūlė Jums skirti apsaugą, tačiau Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas neįžvelgė jokios grėsmės. Kodėl?
– Kadangi Kauno prokurorai yra susipažinę su atliekamais ikiteisminiais tyrimais, jie mano, kad reikia skirti apsaugą. Jų teikimas yra tik rekomendacinio pobūdžio, nes viską sprendžia generalinis prokuroras ir generalinis komisaras, kurie nusprendė, kad nėra pagrindo skirti apsaugą.
– Kodėl manote, kad Jums gresia pavojus ir koks pavojus?
– Todėl, kad mes esame įrašyti į pedofilų sąrašus, be to, aš aktyviai talkininkauju teisėsaugai – renku medžiagą, keliu pavojų šiai nusikalstamai organizuotai grupei. Dabar aš gal jau pavojingesnė nei mano vyras – pakankamai daug išsiaiškinau jiems nenaudingų faktų.
– Kaip įsivaizduojate apsaugą, kurią jums turėtų skirti?
– Nežinau, neįsivaizduoju, tiesiog norėčiau apsaugoti vaikus ir jausti bent kokį saugumo jausmą. Gyvename nuolatinėje įtampoje, baimėje – asmenys, kurie dalyvauja šioje grupuotėje, niekam ne paslaptis, yra iš organizuoto nusikalstamo pasaulio, kita dalis – iš psichiškai nestabilių asmenų. Tai galiu drąsiai teigti, nes kam nors pareiškus įtarimus dėl šmeižiančių komentarų rašymo ar pan., iš karto atsiranda duomenys byloje, jog yra psichiškai nesveikas žmogus.
Ir dar jie yra palaikomi politikų – tai ypatingai pavojinga, nes tu niekada nežinai, ką padarys tas psichiškai nesveikas asmuo. Jis įsivaizduoja, kad kovoja už savo tiesą.
– Apie sekimus Jūs pasakojote anksčiau, ar jie dar lig šiol Jūsų šeimą stebi?
– Taip, ir kaimynai pastebėjo, kad mus stebi. Dabar vieta pakeista, nes anksčiau jie turėjo savo vietą, mes net su kaimynais juokėmės, kad pastatysime lentelę „Violetiniams“. Dabar jie stovi kitose vietose, bet kaimynai tai pastebėjo.
Mūsų vaikai iki šiol neina į mokyklą, visą laiką jaučiame baimę – man keista, kai teisėsauga neįvertina grėsmės. Kai yra organizuota grupė, tu dar gali kažką apskaičiuoti, o kai į grupę yra susibūrę psichiškai nesveiki ir organizuoto nusikalstamumo asmenys, teisininkai ir politikai, iš viso nežinau ko galima tikėtis.
Mes stengiamės užfiksuoti tuos asmenis ir perduodame pareigūnams.
– Bylos dėl grasinimų, sūnaus nužudymo tęsiasi jau du metus, bet kaip ir nieko negirdime, kad būtų sulaikyti įtariamieji...
– Generalinė prokuratūra visą laiką bylą vilkino – net pusantrų metų. Ekspertizes, kurias prokurorai turėjo iš karto atlikti po nužudymo, padarė tik gavę teismo nurodymą. Ir jos buvo ypatingai naudingos tyrimui.
Tyrimas pajudėjo, kai byla buvo perduota Kauno apygardos prokuratūrai – tas laikas buvo labai produktyvus. Šis trumpas kelių mėnesių laikas buvo daugybę kartų produktyvesnis negu pusantrų metų tyrimas Generalinėje prokuratūroje.
Įtarimai dar niekam nepareikšti, bet aš tikiuosi pačio geriausio.
– Ar nujaučiate, kas ir kodėl nužudė Jūsų sūnų? Ar remiatės faktais, ar – tik motiniška nuojauta?
– Taip, žinau – remiuosi iš visų ikiteisminių tyrimų sudėliotais faktais, pagal juos galiu vertinti netgi pakankamai konkrečiai.
– O užsakovai?
– Žinau ir juos. Jeigu leis politikai, pareigūnai ir iki jų prisikas.
– Tai labai aiški Jūsų užuomina...
– Čia faktas, čia jokios užuominos nėra. Čia elementarus faktas – visi nusikaltimai senų seniausiai būtų išaiškinti, jeigu ši violetinė nusikalstama banga nebūtų politizuota, o nusikaltimai būtų tiriami sudarius tyrimo grupę. Bet kadangi visas bylas išmėtė po įvairias tyrimo grupes, prokuratūras, nieko neišėjo – dabar vienas tyrėjas nežino, kad pas kitą tyrėją yra jam reikalingi duomenys. Ir ką? Viskas toliau vilkinasi, tęsiasi.
– Pagal Jūsų užuominą galima daryti prielaidą, kad su nusikaltimais gali būti susijusi dabar į Seimą išrinkta nužudymais įtariamo Drąsiaus Kedžio sesuo Neringa Venckienė?
– Nekonkretinsiu – viską konkretinu, kai susidėlioju į bylą. Jeigu kurioje byloje yra užfiksuota, sukonkretinta ir nebegaliu pakenkti ikiteisminiam tyrimui, tada ir konkretinu. Kol kas negaliu nieko konkretizuoti.
– Kada sužinosime, kodėl buvo nužudytas Jūsų sūnus?
– Nežinau, tyrėjams yra labai sudėtinga tirti šias bylas. Iki šiol šias bylas buvo labai bijoma tirti, visi kratėsi bylų kaip nežinau ko, visi bijojo būti išvadintais pedofilais, parazitais, kyšininkais ir t. t. Viskas buvo stengiamasi vilkinti, netirti, nelįsti, nieko nedaryti.
Nežinau, kada mūsų teisėsauga atsitokės. Man tik keista, nes juk kažkada ateis ta diena, kai mes, nukentėjusieji, pareikalausime atsakomybės iš valstybės. Ir iš pareigūnų.
Kaip buvo tiriama mano sūnaus byla, aiškiai matysis iš visos medžiagos – man nieko nereikės įrodinėti. Institucijos turės prisiimti visą atsakomybę už mūsų laikymą tokioje grėsmėje, baimėje, už tai, kad mano vaikai susirgo, jog esame izoliuoti, patiriame stresą, baimę, vaikštome pas psichologus... Už visa tai juk kažkada turės prisiimti atsakomybę... Nesiruošiu nereikalauti atsakomybės iš institucijų ir iš politikų – negali taip būti, kad kriminaliniai nusikaltėliai, turintys gerų pažinčių teisėsaugoje ir gaunantys visą informaciją iš teisėsaugos, valdytų ir kenktų, terorizuotų niekuo dėtus žmones.
– Apie Jus nutekėdavo daug informacijos?
– Taip, ne tik apie mus. Sakykime, elementarus pavyzdys – kai mergaitę turėjo paimti iš globėjos, iš vakaro jau violetinių puslapyje skaičiau, kad ryte apie 6 val. atvažiuos policija. Informacija puikiai vaikšto, dėl to dar labiau bijau dėl savęs, nes jie puikiai informuoti, kad aš nesnaudžiu, renku informaciją, dėliojuosi faktus ir t. t. Tai vėlgi kyla grėsmė mano gyvybei.
– Bet ar užteks jėgų šiai kovai?
– Neturiu kitos išeities. Aš ne savo noriu pradėjau šią kovą. Noriu gyventi ramiai, visą gyvenimą gyvenau ramiai ir nelindau į kitų gyvenimus – Jūs net nežinojote tokios Milinienės. Auginau vaikus, po darbo sodinau daržoves... Aš tikrai nenorėjau šito dalyko ir negalvojau, kad tai gali atsitikti. Tikrai negalvojau, kad D. Kedys dar 2008 m. vasarą mus įrašys į sąrašus. Ir man nesuprantami motyvai – kodėl? Kodėl mes? Ką mes padarėme?