Paaiškino, kodėl teisėjai tokie nuolankūs keliuose siautėjantiems girtiems žudikams

Pastaruoju metu dažnai diskutuojama, kaip vertinti kaltininko, kuris eismo įvykyje, kilusiame dėl Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidimo, užmušė kitą žmogų, atgailą, jo susitaikymą su mirusio asmens artimaisiais, pavyzdžiui, kaip ir televizijos laidų vedėjo Jono Radzevičiaus atveju.

Tokiais atvejais, vienose bylose teismai paskiria realią bausmę, kitose paskiria laisvės atėmimą, tačiau atideda bausmės vykdymą (Baudžiamojo kodekso (BK) 75 str.), o trečiose – tokius asmenis visiškai atleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str., t.y. kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko (t.y. kaltininkas praktiškai nepatiria jokių realių baudžiamosios teisės suvaržymų, yra laikomas neteistu).

Žinoma, galima diskutuoti, kuris variantas yra geresnis, teisingesnis ar efektyvesnis. Tačiau šiuo atveju norisi atkreipti dėmesį į kitą probleminį šios situacijos vertinimo aspektą – ar teismai gali taikyti BK 38 str. ir visiškai atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės?

Ilgą laiką sutinkamai su BK 38 str. 1 d. 3 p. buvo galima susitaikyti su „nukentėjusiuoju“. „Nukentėjusysis“ – tai terminas vartojamas tiek baudžiamojoje teisėje, tiek ir baudžiamojo proceso teisėje.

Vadovaujantis baudžiamojo proceso teise, jei tiesioginis nukentėjusysis miršta, baudžiamojoje byloje nukentėjusiuoju pripažįstami jo artimieji. Taigi esant tokiam reguliavimui, nusistovėjo teismų praktika, pagal kurią, eismo įvykyje žuvus žmogui, kaltininkas, vadovaudamasis BK 38 str., galėdavo susitaikyti su nukentėjusiuoju, kuriuo būdavo pripažįstamas žuvusiojo artimasis.

Tokia teismų praktika atitiko įstatymą, tačiau kėlė rimtų abejonių dėl teisingumo įgyvendinimo, ypač tais atvejais, kai vykdavo susitaikymai su žuvusių asmenų asocialiais artimaisiais, kurie principingumu nepasižymėdavo.

Nesitaikstant su šia situacija 2007 metais birželio 28 d. Seime buvo priimtas BK 38 str. pakeitimas, pagal kurį susitaikymas su „nukentėjusiuoju“ yra keičiamas į susitaikymą su „nukentėjusiu“.

Šio įstatymo pakeitimo aiškinamajame rašte be anksčiau išdėstytų argumentų paaiškinama, jog šiuo pakeitimu siekiama, kad baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso sąvokos nesutaptų ir kad susitaikymas būtų galimas tik su tiesiogiai nuo nusikaltimo nukentėjusiu asmeniu, o ne su jo artimaisiais, nes priešingu atveju iškreipiama šio įstatymo paskirtis, prasideda „prekyba mirusiuoju“. 

 Įsigaliojus šiam BK straipsnio pakeitimui, teismai turėjo nustoti atleidinėti asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau dėl nesuvokiamų priežasčių, teismų praktika nesureagavo į įstatymo leidėjo valią ir, pažeisdami valdžių padalijimo principą, ėmė vykdyti teisingumą savo nuožiūra, nesilaikydami įstatymo reikalavimų. Taigi susitaikymai su mirusiųjų artimaisiais iki šiol taikomi eilėje baudžiamųjų bylų.

Kartais nevengiama atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir kraštutiniais atvejais, kai atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės žmogus, kuris vairuodamas girtas eismo įvykyje mirtinai partrenkė auką ir net pabėgo iš įvykio vietos. Ir tai nėra tik žemesnės instancijos teismų praktika. Štai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje vienoje byloje (2K-490/2011) paliko galioti susitaikymą su nukentėjusiųjų artimaisiais, nors eismo įvykio metu žuvo net du žmonės, tokiu būdu eilinį kartą patvirtindamas įstatymui prieštaraujančią praktiką.

Analogiškai teisminiu aiškinimu buvo panaikinta baudžiamoji atsakomybė už korupciją privačiame sektoriuje, nors baudžiamajame kodekse ji uždrausta, pritaikius plečiamąjį aiškinimą, praktiškai numarinta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė ir t.t.. Taigi, pabaigai, galima konstatuoti, kad įstatymų privalo laikytis visi, žinoma, išskyrus teismus.

Straipsnio autorius dr. Tomas Girdenis yra Mykolo Romerio universiteto baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorius.