– Kodėl keliaujate savarankiškai, o ne su turizmo agentūra?
– Mėgstu maršrutus, kurie nenuminti turistų. Be to, nenoriu būti įsprausta į tam tikrus rėmus, kelionėje taip pat reikia erdvės improvizacijai.
– Ne paslaptis, kad nakvojate pigiuose moteliuose, valgote ne viešbučių restoranuose, bet murzinose gatvėse. Solidus turistas dažnai pasakytų, kad toks keliavimo būdas egzotiškose šalyse ne jam.
– Tikroji šalies dvasia ir pritrenkiantis netikėtumo įspūdis – tai neabejotini privalumai. Pavyzdžiui, Šiauriniame Tailande dviese su drauge, pasisamdžiusios vietinį vedlį, keliavome per atogrąžas į kavos plantacijas kalnuose. Mūsų gidas mačete skynė kelią per lianas. Anot jo, šis ginklas turėjo padėti apsiginti ir nuo gyvačių, ir nuo kitų pavojingų gyvių.
Gal jų ir pasitaikė mūsų kelyje, bet mes nepastebėjome, nes viską užgožė akinančios augalų spalvos, kvapai ir garsai. Pakeliui praėjome keletą kaimelių, jų gyventojams tapome tos savaitės, o gal ir mėnesio atrakcija. Jie buvo smalsūs ir geranoriški, rodė iš lentų sukaltas, švendrėmis užkaišytas savo trobeles, kuriose gyvena gausios šeimos – kelios kartos po vienu stogu.
Viename atokiame kaime laukė staigmena – džiunglių viduryje prieš akis išniro budistų šventykla, o šalia – krikščionių bažnytėlė. Tikras tolerancijos įsikūnijimas! Vakare pasiekėme kalno šlaite nusidriekusias kavos plantacijas. Taigi po sunkaus žygio išgertas kvapnios kavos puodelis, ko gero, buvo pats skaniausias mano gyvenime.
– Nuo ko pradėti ruoštis savarankiškai kelionei?
– Leiskite išsikristalizuoti svajonei apie kurią nors šalį. Tada susidėliokite apytikrį maršrutą, užsisakykite lėktuvo bilietus ir pirmąją nakvynę.
– Ar buvo akimirkų, kai pasigailėjote, kad keliaujate ne su turistų grupe?
– Iš Kambodžos į Tailandą važiavome vietiniu autobusu. Aptvertoje pasienio teritorijoje teko stoti į ilgą eilę. Pradėjo pliaupti lietus, težo žemė po kojomis, tad stovėjome purve iki kelių – nei kur prisėsti, nei bėgti, nei rėkti. Taip kiūtojome keturias valandas. Gerai, kad lietus buvo šiltas, musoninis.
Tiesa, vieną kartą mums nepavyko savęs įveikti. Sutemus atvykome į miestelio motelį ir mums parodė kambarį: durys vos kabo ant vyrių, gultai neaiškios spalvos, ant jų kažkas šmirinėja... Griebėm kuprines ir kiek kojos neša bėgom į kitą motelį.
– Ką turėtų žinoti savarankiškai keliauti pasiryžęs žmogus?
– Pirmiausia reikia žinoti, kad leidžiantis į tokią kelionę reikia turėti šiek tiek avantiūrizmo ir būti nusiteikusiam netikėtumams bei buitiniams nepatogumams. Čia visko nesuplanuosi, tenka greitai orientuotis vietoje.
– Ką būtina pasiimti ir ko visiškai nereikia?
– Patarčiau vežtis kuo mažiau daiktų. Pasiimkite patogių drabužių ir apavo, šiek tiek svarbiausių vaistų.
– Ar maitindamiesi tiesiog gatvėse nepatyrėte nemalonių siurprizų?
– Tailande drąsiai valgėme gatvės užkandinėse. Nors aplinka ne visada žadindavo apetitą, maistą prekeiviai patiekdavo švarų. Be to, jis itin aštrus, neretai valgant ašaros trykšta, matyt, prieskoniai „užmuša“ visas bakterijas. Keliaudama stengiuosi ragauti įvairių to krašto patiekalų.
Tailande lankiausi tris kartus, tad pastarąjį kartą užsirašiau į kulinarijos kursus. Juk virtuvė – kiekvienos tautos kultūros dalis, puikus būdas pažinti šalį ir jos žmones. Tailandiečių virtuvė labai sveika, jie valgo daug ryžių, daržovių ir jūros gėrybių. Ryžiai verdami apie septynias valandas, plaunami, garinami, brinkinami – eiliniam žmogui tai neįkandamas menas. Yra net tokia profesija – ryžių virėjas, juos paprastai turi turtingos šeimos. Visi kiti virtų ryžių perka turguje.
Vis dėlto tikrieji Tailando virtuvės valdovai yra prieskoniai – citrinžolė, čili pipirai, žaliosios citrinos lapai, ypatingasis česnakas, imbieras. Juos derindami vietiniai kulinarai kuria nepaprastą skonio įvairovę. Kursuose mokiausi virti aštrią krevečių sriubą, gaminti ryžių paplotėlių suktinukus, įvairias salotas. Grįždama į Lietuvą iš Tailando visada vežu maišą prieskonių, tad namie artimuosius bandau nustebinti egzotiškais patiekalais.
– Kokias vietas rekomenduotumėte pamatyti?
– Tai labai asmeniška, nelygu, kas kam įdomu: šiaurė ar pietūs, miestai ar gamta, muziejai ar vietiniai žmonės. Siūlyčiau paklajoti po Šiaurės Tailando kaimelius, Kambodžoje aplankyti Banteay Srei moterų šventyklą per saulėtekį ir pabendrauti su Tanzanijos didmiesčio gyventojais, lauke ant laužo verdančiais vakarienę.