Delfi publikuoja nuteistųjų laišką – moterys teigia, kad tai yra vienintelė galimybė papasakoti apie situaciją pataisos namuose, kurie iki šiol buvo laikomi pavyzdingiausiais Lietuvoje.
„Žinodamos žiniasklaidos, socialinių tinklų galimybes, norime pasidžiaugti ir pasidalinti su jumis ir žmonėmis anapus tvoros keliomis aplinkybėmis, darbuotojais, istorijomis iš moterų pataisos namų. Jau kuris laikas pas mus vyksta remontai, gerinamos sąlygos, kuo labai džiaugiamės. Matyt, džiaugsmo vedina į svečius atvyko ir naujoji teisingumo ministė. Prieš jos atvykimą nerimastingi vaikščiojo ir valdžios organai, turbūt taip pat iš džiugesio. Prižiūrėtojos pasiūlė su ministre pažaisti slėpynių – suslėpti visus indus, laikomus po stalu, koridoriuje džiūstančius skalbinius, kitus daiktus nuo spintelių į spintas, spinteles ir duoti tylos įžadus – tegul ieško.
Deja, Evelina yra užimta ir skubanti moteris, tad žaidimui laiko neatrado. Be to, ir vaikščiojo su mūsų svarbiausiais asmenimis, kurie tikriausiai nenorėjo, jog juos girtumėm, todėl skubino gražiąją moterį eiti toliau. Geri jie žmonės, drovūs, nenori liaupsių, širdį užplūdo šiluma, net susigraudinom.
Dar vienas iš žmonių, kuris tiki mumis ir mūsų galimybėmis, yra Saugumo valdymo skyriaus viršininkas. Nuostabus, ne seksistas, kaip dauguma vyrų, mus laiko lygiomis vyrams. Prieš kurį laiką visi valdžios organai gavo naujus baldus, kuriais pasidžiaugti leido ir mums – reikėjo senus išnešti, o naujus sunešti. Sušildytos jų pasitikėjimo tai darėm energingai, net tos dienos šaltukas nedrįso mūsų kandžioti. Tik nuotaiką sugadino viena iš darbuotojų, kuri suabejojo mūsų fizinėmis galimybėjis ir pasiūlė didžiulę spintą išardyti, nes kelioms smulkutėms moterytėms gali būti per sunku. Bet tuoj įsikišo gerasis viršininkas ir įpūtė mums pasitikėjimo savimi pasakydamas, kad mes galim dar daugiau nei tie vyrai. Po šitokio palaikymo kūną užplūdo jėgos, kurios nukreipė dėmesį nuo patemptų nugarų, kruvinų pirštų. Svarbiausia turėti tą, kuris įkvėpia, o mūsų galimybės neribotos.
Aplinkiniai labai rūpinasi mūsų sveikata. Kad gautumėm pakankamai gryno oro, esam dažnai kviečiamos smulkinti, krauti į konteinerius senų baldų. Myli jie mus, prie šalčio pratina po truputį, dar iki radiatorių nupjovimo. Užgrūdintas kūnas – sveikas kūnas. Kitam gyvenamajam korpusui pasisekė ne taip gerai, kaip mums. Jų radiatorius nupjovė vos tik mieste įjungė šildymą. O gal jas jau užgrūdino per tiek kartų grįžimo čia...? Rėkiu per langą: „Ei, boba, ar tu jautiesi užsigrūdinus?“ Ta tik piktai į mane žiūri. Man užšalo blakstienos ir nieko nebematau. O boba tai trumpom rankovėm. Va, čia tai užsigrūdinimo lygis, noriu ir aš. Nekantriai sėdžiu ir laukiu kada kvies ką nors lauke krauti.
Mes čia pirmą kartą, tai taip greit nepasieksim tokio meistriškumo lygio, juolab, kad iki radiatorių nupjovimo liko tik savaitė. Krist nuogai į pusnį? Apsipilt šaltu vandeniu lauke? Neužsigrūdinsiu taip greit, o dar ir psichologę sudominsiu savo elgesiu...
Subūrusios tarybą sprendžiame, ką daryti, nes kai kurios senų baldų liekanas neša ne į konteinerį, o slepia korpuse – kurs laužą. Apsvarstomas statybininkų pasiūlymas miegoti ne po vieną, didžioji dalis – už, vidaus taisyklės – prieš. Aukštuose yra prižiūrėtojų postai, jie mediniai... Visi – už. Atsinešim dešrelių ir bulvių, ne laužas, bet bus gerai kaip ir židiny. Galėsim šalia ir „Laužo šviesą“ padainuot.
Sunkiais karantino laikais, kai beveik viskas mieste uždaryta, mes geriausiųjų valdžios organų dėka turim lauko kavinę. Valgyklos darbuotojos ja džiaugtis gali 16 valandų per parą, o mes po mažaug 15 minučių 3 kartus per dieną. Suvokiu, kad jos per 16 valandų būvimo patalpoj be langų ir radiatorių užsigrūdins greičiau nei kitos. Tyliai pavydėdama, pasiėmusi savo maisto davinį, atsisėdu ant sušalusios, dulkėtos kėdės – užsigrūdinsiu ir aš. Per kaktą piktu žvilgsiu stebiu, kaip jos dalindamos maistą dreba. Matyt, dar nesuvokia, kad tai jom tik į gerą. Po to niekas negalės pagrąsinti ir išvežimu į Sibirą. Per pavydą pamiršau maistą. Pro langą pūsteli vėjas ir į lėkštę pribyra tinko dulkių, iš traškėjimo tarp dantų atpažįstu smėlį. Kažkur laiptinėje per sieną ant laiptų girdimas vandens čiurlenimas. Vėjas plaiksto plaukus, vanduo kaip iš fontano, galima pasijaust lyg J. Basanavičiaus gatvėje. Tik šakutė, baigianti prišalti prie rankos grąžina prie planų dėl grūdinimosi.
Dėkojame už tai mūsų valdžios organams, už visą neįkainojamą patirtį, supratimą ir palaikymą, už užtikrinamas žmogaus teises, jų apsaugą ir gynimą bet lygias teises. Einame koja kojon prieš kankinimus, žmogų žeminantį elgesį bei diskriminaciją.“
Šį laišką parašiusios nuteistosios teigė, kad tai – tik pirmieji jų užrašai, ateityje jos planuoja pasidalinti ir kitais įspūdžiais iš savo gyvenimo už grotų. Už nuteistųjų laiške išsakytas mintis ir nuomones Delfi neatsako.