Taip antradienį nusprendė Vilniaus apygardos teismas, konstatavęs, kad 14 metų sulaukusios nukentėjusiosios ieškinys iš valstybės priteisti 50 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio dėl netekto darbingumo yra nepagrįstas.
Pagal įstatymą toks atlyginimas yra mokamas nuo 14 iki 65 metų, gauti jį asmuo iš valstybės, kuri pripažinta kalta dėl padarytos žalos, gali tikėtis tik sulaukęs 14 metų – įstatymuose yra numatyta, jog tik tokio amžiaus asmuo „gali įgyvendinti savo teisę dirbti ir įgyti savarankiškų pajamų“.
Bylą išnagrinėjusi teisėja Danutė Kutrienė konstatavo, kad nukentėjusioji turi teisę gauti 50 proc. ne vidutinio savivaldybių tarnautojams mokamo mėnesinio atlyginimo, o tokią pačią dalį minimalaus mėnesinio atlyginimo, kas šiuo metu sudaro 500 Lt. Tačiau, teismo teigimu, nukentėjusioji iš valstybės kas mėnesį gauna 750 Lt pašalpą, kuri viršija prašomą priteisti mėnesinę įmoką.
Sprendime taip pat pabrėžiama, kad mergaitė dar kartą galės kreiptis į teismą, jeigu mėnesinis atlyginimas padidės ir gaunama pašalpa neviršys pusės minimalaus atlyginimo sumos.
Šis sprendimas dar negalutinis – nukentėjusioji ir jos įstatyminiai atstovai dar galės jį skųsti apeliacine tvarka. Ieškinys teisme buvo pareikštas valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo bei Teisingumo ministerijų.
Anksčiau įsiteisėjusiu sprendimu teismas yra nusprendęs mergaitei priteisti 200 tūkst., o jos tėvams – 80 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Be to, nukentėjusiosios tėvams, kurios dukrai per sprogimą buvo nutraukta dešinės kojos pėda, o vėliau ir buvo amputuota dalis blauzdos, teismas yra priteisęs 18 tūkst. Lt turtinės žalos atlyginimą.
Šiuos pinigus Vyriausybė išmokėjo po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) galutinės ir neskundžiamos nutarties paskelbimo.
Šioje byloje buvo nustatyta, kad tuomet dar 9 metų vienoje Vilniaus mokykloje besimokiusi mergaitė su bendraklasiais išvyko į ekskursiją Kaune, kur taip pat apsilankė I-ajame forte. Besibaigiant ekskursijai ir vaikams einant autobuso link betonu grįsta aikštele, mergaitė užlipo ant vienoje iš aikštelėje esančių smėlio krūvų buvusio tamsaus buteliuko, kuris sprogo.
Teismai mergaitės sveikatai kilusius padarinius įvertino kaip itin sunkius, nes padaryta žala yra nepašalinama.
„Ji, būdama labai jauno amžiaus, staiga patyrė didelį fizinį skausmą ir emocinį šoką sukėlusį sužalojimą, kuris iš esmės pakeitė gyvenimą“, – yra konstatavęs teismas.
Mergaitė turėjo iškęsti sudėtingą operaciją ir jos padarinius: dalies dešinės kojos blauzdos amputaciją, po operacijos žaizda sunkiai gijo, vėliau buvo pritaikytas kojos protezas, tačiau kasdienės jo uždėjimo ir nuėmimo procedūros sukelia fizinį ir dvasinį skausmą, suformuota kojos bigė nutrinama, ją reikia nuolat prižiūrėti.
Be to, nepilnametei ateityje teks nuolat atlikti gydomąsias ir reabilitacines procedūras, jos galimybės būti fiziškai aktyviai, užsiimti įvairia fizinių trūkumų neturintiems asmenims įprasta veikla bus ribotos visą gyvenimą.
Teismas yra nusprendęs, kad dėl nelaimės yra kalta valstybė – Kauno I forto, Kultūros vertybių registre įregistruoto kaip valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė, savininkė yra valstybė, patikėjimo teise jį valdo Valstybės turto fondas. Žemės sklypas valstybės valdomam pastatui nesuformuotas, tačiau žemė po pastatu ir aplink jį taip pat yra valstybės nuosavybė.
Be to, teismas konstatavo, kad valstybė nebuvo rūpestinga savininkė ir neprižiūrėjo jai priklausančio forto.
„Netinkamas šių bendro pobūdžio pareigų vykdymas yra pakankamas pagrindas valstybės atsakomybei kilti“, – teisėjų kolegija yra nusprendusi, kad pareigą prižiūrėti savo nuosavybę taip, jog kitiems asmenims nebūtų padaryta žalos, turi kiekvienas savininkas, nepriklausomai nuo nuosavybės objekto pobūdžio.
„Šiuo atveju forto turimas kultūros vertybės statusas, forto ankstesnė paskirtis, lemianti padidintą jo pavojų, tik sustiprina tokią pareigą ir jos vykdymui kelia aukštesnius reikalavimus“, – teismas taip pat pabrėžė, kad I-asis fortas buvo ilgą laiką viešai ir masiškai lankomas. Be to, ikiteisminio tyrimo metu forte rastos kulkos, šaudymo žymės, į sprogstamąsias panašios medžiagos reiškia, jog patekimas į fortą ir veikla jame nebuvo kontroliuojami – patekti galėjo bet kas ir bet ką daryti.
„Valstybė forto neprižiūrėjo, netvarkė, jo priežiūra rūpinosi tik savanoriai, todėl pagrindo pateisinti valstybės nesirūpinimą savo nuosavybe nėra“, – anot teisėjų, valstybė galėjo drausti forte lankytis, tačiau to nedarė.
Teismo teigimu, tarp valstybės nerūpestingumo ir mergaitei atsiradusios žalos yra netiesioginis priežastinis ryšys: „Nepriežiūra buvo nuolatinė, sprogstamųjų medžiagų patekimas nebuvo atsitiktinis ir pavienis atvejis, taigi valstybė, būdama visiškai pasyvi ir abejinga savo nuosavybei, privalo prisiimti kilusius neigiamus padarinius“.