J. Žilys taip pat buvo Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos nariu ir šios komisijos pirmininku, Teisėjų garbės teismo nariu. Pernai jo veikla įvertinta garbingu teismų sistemos apdovanojimu – 1-ojo laipsnio pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus teismų sistemai“.
Žurnalas TEISMAI.LT paprašė prof. J. Žilio prisiminti pagrindinio šalies įstatymo kūrimo istoriją ir aplinkybes.
– 1990 m. kovo 11-ąją tuometė Aukščiausioji Taryba priėmė ne tik Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, bet ir Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kuris iki 1992 m. spalio 25 d. buvo ne sykį keičiamas. Vėliau teisininkų diskusijose pripažinta, kad Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nebuvo visiškai tobulas. Prisimenant tuos laikus, kokie buvo šio įstatymo trūkumai?
– Samprotaujant apie Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kurį Aukščiausioji Taryba patvirtino 1990 m. kovo 11-ąją, reikėtų prisiminti šios laikinosios Konstitucijos istorinę prigimtį. Tai vyko 1988 m., kai buvo paskelbta vadinamoji Gorbačiovo „perestroika“ (persitvarkymas). Tuomet visuomenėje brendo sąlygos atviriau kalbėti ne tik apie aktualias socialines, bet ir apie politines problemas, kurios siejosi su tuometinių respublikų galimybėmis savarankiškai spręsti ir ūkinius, ir sudėtingesnius klausimus.
Įsikūrus Sąjūdžiui visuotinai prabilta apie fundamentalųjį tikslą, t. y. užtikrinti Lietuvos suverenitetą, o vėliau – atkurti Nepriklausomybę.
Lietuvoje pirmoji iniciatyva keisti tuo metu galiojusią sovietinę Konstituciją gimė 1988 m. Mokslų akademijoje. Gegužės mėnesį Mokslų akademijoje buvo sudaryta mokslininkų grupė, kuriai pirmininkavo akademikas Eduardas Vilkas, vienas aktyviausių narių buvo akademikas Juozas Bulavas. Tai grupei buvo pavesta parengti pasiūlymus dėl konstitucinių reformų. Po kelių mėnesių jau gimė toks dokumentas keisti Konstituciją. Jis buvo pristatytas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui ir nuo tada kilo platesnė diskusija konstitucingumo klausimais.
Šiame dokumente akcentuoti svarbiausi dalykai: Lietuvos įstatymų prioritetas SSRS įstatymų atžvilgiu, nuosavybės klausimai (ne „visaliaudinė“, o Lietuvos nuosavybė), suformuoti pasiūlymai dėl ekonominių socialinių sričių valdymo perduodant tai Lietuvos kompetencijai, siūloma, kad pilietybės klausimus nustatytų ne SSRS, o Lietuvos įstatymai. Tai buvo rimtas galvos skausmas tuometinei valdžiai svarstant, ką toliau daryti su šiais pasiūlymais.
Sudaryta Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisija, jai buvo pavesta rengti naują Konstitucijos redakciją. Į tą komisiją deleguoti Sąjūdžio atstovai: Juozas Bulavas, Justinas Marcinkevičius, Arūnas Žebriūnas, Vytautas Landsbergis, Arvydas Juozaitis. Be to, šioje darbo grupėje dirbo Pranas Kūris (grupės vadovas), Zenonas Namavičius, Stasys Stačiokas, Kęstutis Lapinskas, Stasys Vansevičius, Juozas Žilys. Ši grupė sukūrė Konstitucijos naujos redakcijos projektą, kuris buvo pateiktas 1988 m. lapkričio mėnesį vykusiai Aukščiausiosios Tarybos sesijai. Projekte jau buvo numatytas Konstitucinis Teismas, skelbiama apie žmogaus teises, įtvirtintas tarptautinės teisės aktuose, suformuluotos konstitucinės normos, kuriomis buvo plečiamos Lietuvos suvereniteto garantijos.
Tuometinė administracija nesiryžo žengti tokio žingsnio ir toje sesijoje atsisakyta priimti būtent tokią Konstituciją. Tada ir kilo pirmas konfliktas tarp Sąjūdžio ir tuometės politinės administracijos. Sąjūdis sudarė naują grupę, kuri parengė pasiūlymus dėl Konstitucijos, o Aukščiausiojoje Taryboje sudaryta kita komisija tik iš deputatų. Beje, ir tas projektas, kurį rengė ši darbo grupė, Maskvoje buvo įvertintas kaip iš esmės griaunantis SSRS politinius teisinius pagrindus.
Konstitucijos projektas, parengtas Mokslų akademijoje ir kuriam pritarta Sąjūdžio Seime, ir buvo Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pagrindas.
Laikinasis Pagrindinis Įstatymas suvaidino lemtingą istorinį vaidmenį kuriant teisinius Respublikos pagrindus. Vis dėlto jame nebuvo suformuluotas valdžių atskyrimo principas, nenumatyta konstitucinė kontrolė, nevisapusiškai atskleista žmogaus teisių ir laisvių doktrina, kuri jau buvo įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Taip pat palikta tokia institucija kaip Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Jis buvo tarsi kolektyvinis valdžios darinys ir vaidino svarbų vaidmenį Aukščiausiosios Tarybos veikloje ir ne kartą kritikuotas. Beje, Sąjūdis savo rinkimų programoje buvo numatęs, kad pereinamuoju laikotarpiu Prezidento institucija nebus kuriama, ji bus numatyta kuriant nuolatinę Konstituciją.
Galiojant Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui padaryta labai daug pakeitimų, todėl maždaug du trečdaliai normų ar nuostatų buvo pakeistos ir papildytos.
– Naujoji Konstitucija pradėta rengti jau 1990 m. Iš pradžių buvo kuriami šios Konstitucijos Metmenys. Teisininkų draugija projekte buvo numačiusi, kad Seimą sudarys dveji rūmai – Atstovų rūmai ir Seniūnų rūmai, kituose projektuose minėta, jog Seimą turėtų sudaryti 99 nariai, trečdalis jų būtų keičiami kasmet. Ar šiandien įmanoma suskaičiuoti, kiek Konstitucijos projektų iš viso buvo svarstoma?
– Tuo metu buvo oficialių ir neoficialių projektų. Naujos Konstitucijos poreikį nulėmė politinė teisinė raida, o Laikinasis Pagrindinis Įstatymas jau nebeatitiko reikalavimų, keliamų šiuolaikinei demokratijai.
Pirmąjį Konstitucijos projektą 1990 m. parengė Teisininkų draugija bendradarbiaudama su Filosofų draugija. Jame numatytas dviejų rūmų parlamentas, Prezidento institucija. Savo Konstitucijos projektą taip pat rengė ir Liberalų sąjunga, Socialdemokratų partija, Demokratinė darbo partija, keletą projektų parengė žmonės išeivijoje, Lietuvoje taip pat darbavosi konsultantai iš JAV, kurie irgi parengė savo projektą.
1990 m. rudenį Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė sprendimą pradėti darbus kuriant naują Konstituciją. Sudaryta komisija, kuriai priklausė Aukščiausiosios Tarybos deputatai ir teisininkai. Man irgi teko toje darbo grupėje dalyvauti. Tas kolektyvas turėjo parengti ne baigtinį Konstitucijos tekstą, o visapusiškesnę Konstitucijos koncepciją. 1991 m. pavasarį ir buvo sukurti bei paskelbti Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos Metmenys.
– 1991 m. pavasarį jau paskelbti naujosios Konstitucijos Metmenys. Šiame dokumente įvardytas ir dabartinis Seimo narių skaičius, ir paminėta Prezidento institucija, ir buvo siūloma atsisakyti mirties bausmės. Kodėl Konstitucijoje nebeliko pastarosios nuostatos?
– Reikėtų akcentuoti, kad Metmenų paskelbimas visuomenei buvo reikšmingas žingsnis Lietuvos konstitucingumo raidoje. Iš Metmenų, kurias rengė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo iš deputatų ir teisininkų sudaryta darbo grupė, matyti, kad buvo akivaizdžiai orientuojamasi į parlamentinės respublikos Konstituciją.
Kuriant Metmenis visapusiškai svarstyta, kiek turi būti Seimo narių. Siūlyta ir 141, ir 99, ir kiti skaičiai.
Metmenyse atsispindi tada vykusios diskusijos dėl Prezidento, kaip vykdomosios valdžios dalies, statuso, siekta suderinti parlamentinės ir prezidentinės respublikos vadovo įgaliojimų konstitucines apimtis. Siūlyti įvairūs prezidento rinkimo būdai. Naujovė buvo dar ir ta, kad Metmenyse skelbta apie konstitucinės justicijos sukūrimą. Diskutuota, ar tai bus Konstitucinis Teismas, ar Konstitucinė Taryba.
Mirties bausmės panaikinimo paminėjimas Metmenyse buvo ateities klausimas. Tuo metu didelė dalis visuomenės pasisakė už mirties bausmę, todėl tai buvo palikta tolesnei diskusijai. Svarstant 1992 m. Konstitucijos projektą konkrečiai dėl mirties bausmės panaikinimo nediskutuota. Mirties bausmės panaikinimo klausimą palikta spręsti Parlamentui arba referendumo būdu. Vėliau šiuo klausimu pasisakė Konstitucinis Teismas. Konstatuota, kad mirties bausmė prieštarauja konstituciniams dėsniams.
– 1992 m. tapote darbo grupės Konstitucijos projektui parengti vadovu, teko sudėti paskutinius taškus. Ar tuomet buvo sudėtinga spręsti visus nesutarimus ir ginčus dėl galutinio Konstitucijos teksto? Dėl ko dažniausiai buvo ginčijamasi?
– 1991 m. lapkričio mėnesį sudaryta Laikinoji Konstitucijos rengimo komisija, kurios pirmininku paskirtas K. Lapinskas, o jos nariais tapo tik Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Be šios komisijos, taip pat buvo sudaryta darbo grupė, kuriai aš vadovavau ir kurios uždaviniu buvo rengti konkrečius Konstitucijos tekstus ir juos pateikti parlamentiniams svarstymams.
Aukščiausioji Taryba atsisakė priimti įstatymą, kuriuo būtų keičiama laikinoji Konstitucija, tačiau priėmė sprendimą paskelbti referendumą 1992 m. gegužės 23 d.
Be to, pradėjus dirbti K. Lapinsko vadovaujamai Laikinajai Konstitucijos rengimo komisijai, trys šios komisijos nariai – Egidijus Jarašiūnas, Zita Šličytė ir Narcizas Rasimavičius – pateikė rengiamo projekto alternatyvas. O kai komisijos dauguma šiems pasiūlymams nepritarė, buvo parengtas alternatyvų projektas. Jis paskelbtas kaip Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“ Konstitucijos projektas. Atsiradus šiam alternatyviam Konstitucijos projektui, vyko aštri polemika dėl Prezidento konstitucinio instituto turinio ir apskritai dėl konstitucinių perspektyvų.
Politinė priešprieša dar labiau sustiprėjo, kai 1992 m. gegužės 23 d. referendume nebuvo pritarta teikiamiems Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimams dėl Prezidento institucijos. Mėnesį Aukščiausioji Taryba buvo nedarbinga, nes nesusirinkdavo kvorumas. Tačiau frakcijos vis tiek ieškojo išeičių ir kompromisų, kad būtų sukurtas sutartinis Konstitucijos projektas. 1992 m. rugpjūčio 9 d. frakcijų atstovai gebėjo susitarti dėl tam tikrų Konstitucijos nuostatų ir tai buvo patvirtinta Aukščiausiosios Tarybos protokolu.
Tuomet buvo pavesta Konstitucijos alternatyvaus projekto autoriams ir komisijos pirmininkui K. Lapinskui bendradarbiauti ir sutarti dėl galutinio Konstitucijos projekto. Tačiau dialogo tarp skirtingų politinių grupių nebuvo. Rugsėjo 28 d. į mano Juridinio skyriaus vedėjo kabinetą atėję deputatų frakcijų vadovai pasiūlė imtis uždavinio parengti kompromisinį Konstitucijos projektą. Tokio darbo ėmiausi kartu su savo pavaduotoju Vytautu Sinkevičiumi, prisidėjo ir mūsų skyriaus darbuotojas Gediminas Bulotas. Per savaitę buvo parengtas naujas Konstitucijos projekto variantas, kurio pagrindu ir vyko konstituciniai debatai neformalioje konstitucinių problemų derinimo grupėje. Šiam kolektyvui ėmėsi vadovauti Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis. Jo kabinete kartais iki paryčių straipsnis po straipsnio, skyrelis po skyrelio buvo einama link tikslo – sutartinio Konstitucijos projekto. Būtent tam projektui preliminariai pritarė frakcijų vadovai, vėliau šis dokumentas pristatytas Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose, jam pritarta ir būsimosios Konstitucijos projektas pateiktas referendumui.
Rengiant Konstitucijos projektą, aštri polemika dėl Prezidento, Seimo, Vyriausybės sąveikos vyko ne tik parlamente, bet ir visuomenėje. Diskutuota apie Prezidento galimybes skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, kokius įgaliojimus turės Prezidentas formuojant Vyriausybę, ar Prezidentas turės galimybę paleisti Vyriausybę.
Dėl Konstitucijos straipsnių apie žmogaus teises ir laisves aštrių diskusijų nekilo, nes vadovautasi pagrindiniais tarptautiniais teisės aktais.
– Per 30 metų, kai galioja Konstitucija, ji buvo keista keletą kartų: įteisinti tiesioginiai merų rinkimai, sumažintas parlamentarų amžiaus cenzas, aptarta kandidatavimo po pareikštos apkaltos tvarka. Ar, Jūsų nuomone, šiandien dar reikėtų tobulinti Konstituciją?
– Keli Konstitucijos pakeitimai ir papildymai buvo priimti dėl Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (pavyzdžiui, nuosavybės klausimo apibrėžimas). Mano nuomone, svarbi pataisa, kuria išplėstas konstitucinis reguliavimas dėl savivaldybių ir merų rinkimų tvarkos. 1992 m., baigiant rengti Konstituciją, būsimajam Seimui buvo palikta spręsti dėl savivaldos konstitucinio statuso, kadangi nebespėta tai detaliau aptarti.
Prasminga pataisa priimta ir dėl asmens individualaus skundo kreiptis į Konstitucinį Teismą įteisinimo.
Asmeniškai nepritariu pataisai dėl Seimo narių amžiaus sumažinimo. Į aukščiausiąją valdžios instituciją dirbti turėtų ateiti žmonės, sukaupę platesnę socialinę ir politinę patirtį.
– Šiandien visuomenėje daug diskutuojama, ar smarkiai mažėjant Lietuvos gyventojų skaičiui nereikėtų sumažinti ir Seimo narių skaičiaus. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
– Rengiant Konstituciją diskusijose visą laiką keitėsi siūlomas Seimo narių skaičius. 141 parlamentaro skaičius nustatytas Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme. Dabartinis Seimo narių skaičius santykinai yra tolygus ir mūsų tolimesniems bei artimesniems kaimynams. Manau, kad šiuo metu nėra solidžių pagrindų pradėti polemiką šiuo klausimu. Po 3 ar 4 metų gali gimti naujos idėjos, kodėl šis skaičius sumažintas, kodėl per mažai miestų ar regionų atstovų parlamente.
Manau, dabartinis parlamentarų skaičius atliepia politinių partijų ir socialinių sluoksnių interesus. Kita vertus, aišku, žmonės gali apie tai diskutuoti ir reikšti savo nuomonę.
– Ne vienus metus dirbote teismų savivaldos institucijose: buvote Pretendentų į teisėjus komisijos nariu bei pirmininku, teko dirbti ir Teisėjų garbės teismo nariu. Kaip vertinate šiandieninį teisėjų korpusą?
– Rengiant Konstituciją teismų klausimas nebuvo labai sudėtingas, tačiau jis nuolatos svarstytas. Ši aktualija aptarta atsižvelgiant į 1922 m. ir 1938 m. Konstitucijas. Tiek tose Konstitucijose, tiek dabartinėje yra labai daug bendrų klausimų, reguliuojančių teismų veiklą. Nuolat būdavo grįžtama prie klausimo dėl prokuratūros konstitucinio statuso.
Vienas svarbiausių dalykų rengiant Konstituciją buvo teismų savivaldos sistemos sukūrimas. Teisėjų taryba, teisėjų atrankos procesas, Teisėjų garbės teismas funkcionuoja pagal kitų šalių patirtį.
Be abejo, visada bus aktualūs teisėjų profesionalumo, etikos klausimai. Taip pat labai svarbu užtikrinti teismų, teisėjų veiklos ir darbo materialines, finansines reikmes. Visa tai lemia ir teismų nepriklausomumo garantijų įgyvendinimą tikrovėje.