Ar paaugliai geba kritiškai vertinti virtualiąją realybę, supranta savo atsakomybę socialiniuose tinkluose, išmano, kokia informacija turėtų būti skelbiama viešai, o kokia ne, pasakoja Kauno apygardos teismo teisėjas Marius Bartninkas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto lektorius Nerijus Strikulys ir įmonės „Socialus marketingas“ vadovas Arijus Žakas.
Moksleiviai feisbuke, snapčate: kas ten vyksta?
Pradėdamas pokalbį M. Bartninkas pažymi, kad visi internetu bendraujantys žmonės socialinius tinklus naudoja kaip įrankį, kuris savaime nėra nei gėris, nei blogis.
„Socialiniai tinklai suteikia galimybę greitai ir visapusiškai dalytis informacija, bendrauti, parodyti save, išreikšti savo nuomonę. Čia slypi jų nauda ir žavesys. Ko nesupranti – negali įvertinti. Jei negali įvertinti – negali ir patarti ar padėti, todėl „Facebook“, „Twitter“, „Snapchat“, „LinkedIn“ man pačiam tikrai nėra nieko nereiškiantys žodžiai.
Tiesa, ši karta jau yra gimusi socialinių tinklų pasaulyje: „Facebook“ ar „Snapchat“ tapo natūralia dalimi jų saviraiškos, todėl nenuostabu, jog paaugliai aktyviai naudojasi įvairiomis socialinėmis paskyromis, internetinėje erdvėje praleidžia vis daug laiko“, – teigia du paauglius vaikus auginantis teisėjas.
Savo ruožtu, Paramos vaikams centras skelbia, jog 1 iš 10 paauglių, pasitelkdamas socialines paskyras, bent kartą gyvenime yra siuntęs kitiems žmonėms pernelyg intymias savo nuotraukas. Įdomu, ar tokio tyrimo rezultatai Lietuvoje būtų panašūs?
Arijus Žakas, vadovaujantis „Socialiam marketingui“, spėja, kad taip: „Mes gyvename laikais, kai jaunimas nori išgarsėti ir būti pripažintas, todėl nevertėtų stebėtis, jog Lietuvos paauglių elgsena ir kasdieniai įpročiai nedaug kuo skiriasi nuo kitų šalių jaunuolių. Tikslų skaičių, be abejo, sudėtinga nustatyti, nes oficialiai vaikams iki 13 metų „Facebook“ ir „Instagram“ draudžia registruotis, bet kiekvienas su moksleiviais pabendravęs supranta, kad jie randa būdų, kaip šią sistemą apeiti.“
Kokie teisės pažeidimai dažniausi socialiniuose tinkluose?
„Šmeižtas, patyčios, tapatybės vagystės, sukčiavimas – tai tik keli pavyzdžiai iš ilgo sąrašo blogybių, kurios gali būti įgyvendintos. Atrodytų, kiekvienam aišku, kad keliant draugų nuotraukas į internetą, gali būti pažeidžiama jų teisė į atvaizdą. Arba į „Facebook“ draugų ratą priimto nepažįstamo penkiolikmečio profilis buvo sukurtas piktų kėslų turinčio subrendusio nusikaltėlio. Ar moksleiviai, išgirdę apie minėtas grėsmes, vis tiek taip daro? Be abejonės. Kodėl? Jų žodžiais, nes nepagalvojom, manėm, kad nieko čia tokio“, – pasakoja M. Bartninkas.
– Bendraudamas su jaunimu pabrėžiu, kad nepatyrimas ir jaunatviškas spontaniškumas gali palikti ryškių žymių tolesniame gyvenime. Iš tikrųjų sunku suvokti, bet dabartinių veiksmų padariniai ateityje gali mus paveikti netikėtais būdais, sukurti daug nemalonių išgyvenimų, o jaunimui – uždaryti duris karjeros galimybėms, ir tai labai liūdina.“
Teisėjas taip pat teigia pastebintis, kad medžiaga iš elektroninės erdvės vis dažniau tampa bylų sudedamąja dalimi ar net jų pagrindu.
„Įdomesniu informacijos iš socialinio tinklo kaip įrodymo civilinėje byloje panaudojimo pavyzdžiu galiu įvardyti atvejį, kai sūnus reikalavo iš tėvo finansinės paramos. Jaunuolis nurodė studijuojantis ir negalintis užsidirbti, kadangi serga astma, tačiau į bylą buvo pateiktos nuotraukos iš socialinio tinklo, kuriose jis užfiksuotas rūkantis. Tokiu būdu pavyko įrodyti, jog pats ieškovas kenkia savo sveikatai, – prisimena M. Bartninkas.
– Kitas jaunuolis sukčiauti įsigudrino naudodamasis internetiniais skelbimų portalais, kuriuose siūlė parduoti įvairias prekes. Gavęs pinigus jokios prekės užsakovui jis neišsiųsdavo, tik pasikeitęs prisijungimo duomenis vėl įkeldavo naują skelbimą. Nors tai gali skambėti kaip žaidimas, pasekmės už tokius veiksmus būna itin skaudžios.“
Anot VDU Teisės fakulteto lektoriaus N. Strikulio, paauglystė yra tas laikotarpis, kai jaunuoliai maištauja, bando suprasti, kas jie yra, kuo nori būti, įsimyli.
„Manau, viena didžiausių klaidų – įsivaizduoti, jog socialiniuose tinkluose visi draugai yra nuoširdūs. Visada pabrėžiu – technologijos tobulėja, mados keičiasi, bet tai, kas patenka į „Facebook“, iš jo neišeina. Beje, tai taikoma ne vien moksleiviams, bet ir mums visiems.
Situacijų būna įvairių: vieni siunčia nuotraukas, kuriose apsinuoginę demonstruoja numestus kilogramus, antri siekia gerbėjų dėmesio, įvertinimo ir komplimentų, treti tai daro nerimtai, norėdami papokštauti. Prisimenu istoriją, kai ketvirtokų ledo ritulio komanda po mačo prausėsi duše. Vienas iš vaikų nufotografavo savo pusnuogius komandos draugus ir įkėlė nuotrauką į „Facebook“. Dėl to suaugusieji iškart susirūpino ne tik jautresnių vaikų savijauta – juk niekada negali žinoti, kur tos nuotraukos vėliau bus išplatintos, o ir internetinių patyčių ar įžeidžių komentarų problema tokiais atvejais neturėtų stebinti,“ – samprotauja teisininkas.
„Šiuo metu susipažinimas ir bendravimas virtualioje erdvėje yra įprastas būdas pradėti santykius, tačiau jaunimas dažniausiai net nepagalvoja, koks neatsargus žingsnis yra apsikeitimas intymiomis nuotraukomis socialinėje erdvėje,“ – atkreipia dėmesį N. Strikulys. – Šiandien tas žmogus puikus ir man su juo smagu, rytoj – gėda prieš tėvus ar mokytojus, nes po audringo vakarėlio ar barnio antrai pusei skirtos nuotraukos keliauja į „Facebook. Deja, tokia šiandien kasdienybė.“
Mokyklose – per mažai dėmesio teisiniam švietimui?
Visi pašnekovai sutartinai tvirtina, jog moksleivių ugdymo procese per mažai dėmesio skiriama teisiniam švietimui, mus supančio pasaulio naujienoms aptarti. Tiek VDU teisės fakulteto lektorius, tiek socialinių tinklų žinovas A. Žakas stebisi, kodėl daugelis mokytojų pagrindinėmis mokymo priemonėmis vis dar laiko vadovėlius, kuriuose pateikiamos informacijos neįmanoma greitai atnaujinti, juk naujienos greitai sensta, praranda aktualumą.
„Ar girdėjote vaikus skundžiantis, kad pamokose – nuobodu ir neįdomu? Kad jie nenori mokytis, nes vadovėliuose kalbama ne jiems ir ne apie juos? Vaikams ypač svarbu suprasti, kodėl to reikia, jie nenori priimti informacijos neįdomia, banalia, sausa, teorijos forma. Jaunimą domina įdomios ir, tam tikra prasme, juos asmeniškai paliečiančios istorijos, kurios būtų girdėtos ir panašios į jų draugų, pasaulyje nusipelniusių atlikėjų, pažįstamų, jų pasaulyje figūruojančių asmenybių,“ – tikina N. Strikulys.
Kaip sektiną pavyzdį Lietuvai teisininkas įvardija JAV teisinio švietimo sistemą.
„Amerikiečiai jau darželinukams aiškina – jei negalima bet kur mesti šiukšlių, nedera bet kaip elgtis ir virtualioje erdvėje. Tai daroma vaikams pateikiant praktinių pavyzdžių, šviečiamosios literatūros apstu net patiems mažiausiems, trejų metų vaikams,“ – teigia N. Strikulys ir priduria, kad Lietuvai dar daug kur reikia pasitempti.
„Sąmoningai lyginu mūsų teisinio švietimo situaciją su Vakarais, nes šiuo požiūriu vis dar atsiliekame šviesmečiais. Vaikai – mūsų ateitis, tačiau ir be žmogaus teisių tematikos, kuri be abejo yra svarbi, stokojame kryptingų, išsamių ir patrauklių teisinio mokymo priemonių. Esu įsitikinęs – jei nuo pat pradžių skirsime dėmesį jaunimo teisiniam raštingumui, Lietuvoje augs atsakingi, supratingi, teisiškai išprusę visuomenės nariai“, – sakė jis.
Išsakytiems teiginiams tvirtai pritaria ir M. Bartninkas. Teisėjo teigimu, šiandieninėje mokykloje dominuoja tikslieji, humanitariniai ir gamtos mokslai, o dėmesys socialiniams mokslams yra per mažas.
„Pasakysiu tiesiai – tarp socialinių mokslų teisė atrodo kaip tikra našlaitė. Jeigu istorijos, pilietiškumo ar ekonominio švietimo pamokų mokymo planuose rasime be vargo, tai teisė, kaip mokomasis dalykas, mūsų mokykloms iš esmės neegzistuoja, – apgailestauja Kauno apygardos teisėjas ir užsimena, kad problema aktuali visoje Europos Sąjungoje. – Naujausiais Europos Tarybos duomenimis, teisinių žinių visuomenėje trūkumas lemia keliskart didesnį teisės pažeidimų skaičių. Žinoma, pamokų turinį dera pritaikyti prie aktualijų – gyvenimo tempo, problemų, vaikų amžiaus tarpsnio, tačiau diskusijų nuošalyje neturėtų likti teisinio švietimo mokyklose stiprinimas.“
Švietimo įstaigos – tik viena sistemos dalelė
Dažnai tėvų rūpestis būna nukreiptas į tai, ar socialiniuose tinkluose nėra pateikiami pernelyg asmeniniai vaikų duomenys, bet žymiai mažiau dėmesio skiriama kitiems virtualioje erdvėje slypintiems pavojams.
Džiugu, kad bendrauti su moksleiviais, ugdyti jų teisinį sąmoningumą vis aktyviau imasi akademinė ir profesinė bendruomenė. Pavyzdžiui, 2017 metų lapkritį Lietuvoje startuoja „Gatvės teisės“ projektas: visus mokslo metus Lietuvos teisėjai bei profesionalūs teisininkai keliaus po šalies mokyklas, pasitelkdami praktinius pavyzdžius, atsakys į jaunąją kartą dominančius klausimus, taip pat ragins vaikus domėtis teisės disciplina ir mąstyti, kokių pasekmių gali pridaryti nerūpestingas elgesys socialiniuose tinkluose.
„Mūsų visuomenėje vis dar gajus mitas, kad teismas tėra akistata su pasekmėmis, – mintimis dalijasi M. Bartninkas. – Iš tiesų, teismų darbas yra orientuotas į darbą su priežastimi. Svarbu ne tik išaiškinti pažeidimus ir taikyti nuobaudas, bet dalyvauti veiklose, kurios skatintų laikytis taisyklių. Teisėjas, susitinkantis ir besikalbantis su vaikais apie teisės svarbą, galėtų tapti sudedamąja šio proceso dalimi, įdomesne, patrauklesne žinių perteikimo forma.“
Pašnekovai tikisi, kad bendras darbas duos pozityvių rezultatų – socialiniuose tinkluose nukentėjusių moksleivių istorijų bus kur kas mažiau.
PRAVARTU ŽINOTI:
Sutarkite dėl taisyklių ir padarinių: Jei tam tikrų dalykų nedarytumėte „realiame gyvenime“, to daryti nevalia ir virtualioje erdvėje.
Rodykite tinkamą pavyzdį: Vaikai stebi suaugusiųjų elgesį: jei nesustodami keliate savo nuotraukas į „Facebook“, Jūsų vaikas darys tą patį.
Kalbėkitės su vaikais: Naršykite ir domėkitės naujovėmis drauge su vaiku, klauskite, kas jam patinka socialiniuose tinkluose, ką jis ten mato, su kuo bendrauja.
Pasirūpinkite, kad vaiko diena būtų kuo įvairesnė.: Laikas su šeima, popamokinė veikla turėtų būti įdomesnė ir smagesnė nei virtualus pasaulis.