Kaip informuoja teismo atstovė Rimantė Kraulišė, byloje pirkėjas (ieškovas) prašė priteisti iš pardavėjo (atsakovo) nupirkto naudoto automobilio remonto išlaidų atlyginimą.
Ieškovas nurodė, kad sutartyje pardavėjas jokių daikto trūkumų nenurodė, šie išryškėjo tik pradėjus eksploatuoti automobilį. Po kreipimosi į oficialų parduoto automobilio markės atstovą Lietuvoje buvo nustatyti paslėpti automobilio trūkumai. Nors automobilio tvarkymo metu buvo susisiekta su atsakovu, sprendimo rasti nepavyko.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys sudarė vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, ir nusprendė, kad automobilis negali būti pripažintas tinkamos kokybės, nes jis neatitinka įprastų tokioms prekėms keliamų kokybės reikalavimų ir pagrįstų ieškovo lūkesčių.
Nagrinėtoje byloje automobilio trūkumai paaiškėjo per šešių mėnesių laikotarpį nuo jo pardavimo, tokiu atveju atsakovas turėjo pareigą teisme pateikti įrodymus, kad trūkumai atsirado dėl ieškovo netinkamo automobilio eksploatavimo, tačiau tokių įrodymų nepateikus jam teko atsakomybė už nustatytus trūkumus.
Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad naudotiems automobiliams keliami kitokie kokybės reikalavimai nei naujiems, be to, teismo vertinimu, trūkumas šiuo atveju nebuvo esminis, dėl kurio automobilio negalima buvo naudoti pagal tiesioginę paskirtį – ieškovas galėjo juo važiuoti. Taip pat teismas nurodė, kad automobilio trūkumai galėjo būti pašalinti ir nepatiriant išlaidų ar jas patiriant kelis kartus mažesnes, tačiau plačiau šiuo klausimu nepasisakė, nes nusprendė, jog šis klausimas nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas ieškinį atmetė konstatavęs, kad ieškovas neįrodė, jog jam buvo perduotas netinkamos kokybės automobilis.
Išnagrinėjęs bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pagal Teismo formuojamą praktiką naudoto daikto pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams taikomos tos pačios taisyklės kaip ir naujo daikto pirkimo atveju.
„Parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl to galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau, jeigu naudoto daikto pirkėjais ir pardavėjas nesusitarė kitaip, ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį, – nurodė teismas. – Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas siaurai, apimti ir tokias situacijas, kai daiktą įmanoma naudoti, bet dėl to patiriami dideli nepatogumai, trikdžiai ar papildomos sąnaudos.“
Teismas taip pat akcentavo, kad pardavėjas, parduodamas naudotą daiktą, pagal sutartį ir CK atsako už bet kokią neatitiktį, kuri buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net ir tuo atveju, kai ji paaiškėja vėliau, t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas atitinka įprastus reikalavimus.
„Sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar jį buvo galima naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to, – pažymėjo teisėjai. – Taip pat turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus nusidėvėjimo parduodamo daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į naudojimo trukmę ir sąlygas.“
Teismas konstatavo, kad tai, jog pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokią neatitiktį. Daikto trūkumai, išaiškėję per 6 mėnesius nuo daikto perdavimo, laikomi buvusiais perdavimo metu, išskyrus atvejus, kai tai yra nesuderinama su daikto ar jo trūkumo pobūdžiu ir jeigu neįrodoma kitaip.
Pasisakydamas dėl pirkėjo pareigos informuoti pardavėją apie pastebėtus trūkumus Teismas pritarė apeliacinės instancijos teismui, kad pirkėjas netinkamai tai padarė pardavėją informuodamas tuo metu, kai jau buvo pradėti automobilio remonto darbai, dėl to pardavėjas neteko galimybės pats šalinti trūkumus (suremontuoti kitokiu būdu, už mažesnę kainą ir pan.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad automobilio trūkumai galėjo būti kokybiškai pašalinti patiriant mažesnes išlaidas (ar išvis jų nepatiriant), nepagrįstai nevertino šio klausimo, todėl, įvertinęs visas aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo.