„Kanonų teisė numato galimybę kiekvienam tikinčiajam arba nuo Bažnyčios nuskriaustam pasauliečiui kreiptis į popiežių ir pareikalauti atsakymo per protingą laiką – noriu užtikrinti, kad esant dabartinei situacijai, kai Bažnyčia stengiasi apsivalyti nuo visokiausių praeities nuodėmių, tai būtų tinkamiausias variantas ir šiuo atveju bus apgintos visos teisės“, – trečiadienį Vilniaus miesto apylinkės teisme sakė R. Zdanys.
Taip dvasininkas reagavo į Panevėžyje gyvenusio, bet šiuo metu į Daniją emigravusio 42 metų Dainiaus Černiaus pretenzijas, kad esą Panevėžio vyskupija neapgynė jo teisių ir tinkamai už galimai panaudotą seksualinę prievartą nenubaudė monsinjoro Juozapo Antanavičiaus. Būtent jį D. Černas kaltina seksualiniais nusikaltimais.
Bet nusikaltimas, apie kurį D. Černas pirmą kartą prabilo tik 2002 m., o į tuometį Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką kreipėsi 2004 m., esą buvo įvykdytas 1992 m. Tuo metu D. Černui buvo septyniolika metų, iki pilnametystės jam tebuvo likęs vos mėnuo.
Senos ir skaudžios istorijos D. Černas negali pamiršti iki šiol – ne tik dėl patirtos seksualinės prievartos, bet ir dėl to, kad monsinjoras J. Antanavičius 2007 m. gruodį kreipėsi į Panevėžio policiją ir jį apkaltino turto prievartavimu – esą D. Černas į vyskupiją siunčia elektroninius laiškus ir dėl tariamai panaudotos seksualinės prievartos reikalauja beveik dviejų milijonų eurų ir gyvenamojo namo.
Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau buvo nutrauktas, todėl D. Černas kaltina ir Lietuvos valstybę, kurios institucijose dirbantys pareigūnai buvo pradėję ikiteisminį tyrimą ir net uždraudė išvykti iš šalies. Iš valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, D. Černas siekia prisiteisti daugiau kaip 620 tūkst. eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
Byla dėl galimai neteisėtais valstybės pareigūnų veiksmais padarytos žalos Vilniaus miesto apylinkės teisme atsidūrė dar 2014 m. pavasarį, bet iki šiol neišnagrinėta – teisėja Regina Eltermanienė surengė ne vieną posėdį, kuriame išklausė ne tik apie seksualinę prievartą kalbėjusį D. Černą, bet ir baisiu nusikaltimu kaltintą monsinjorą J. Antanavičių, ekspertinį vertinimą apie bažnytinę teisę pateikė ir Lietuvos vyskupų paskirtas ekspertas Vytautas Brilius.
Teismas buvo suplanavęs apklausti ir Panevėžio vyskupą J. Kaunecką, bet kartą jis negalėjo atvykti dėl iš anksto suplanuotos kelionės į užsienį, o trečiadienio posėdyje nepasirodė dėl ligos. Įvertinusi byloje surinktus naujus įrodymus, teisėja nutarė daugiau vyskupo nebekviesti, toks sprendimas sukėlė D. Černo nepasitenkinimą.
„Kodėl jūs slepiat J. Kaunecką, iškvieskite tada J. Antanavičių, tegul bent atsiprašo“, – po teisėjos sprendimo nebekviesti vyskupo piktinosi D. Černas.
Jis mano, kad vyskupas ilgą laiką bandė nuslėpti garbės bažnyčiai nedarančią istoriją – esą į J. Kaunecką kreipėsi dar 2004 m., bet oficialiai tyrimas buvo pradėtas tik 2008 m. gruodį po dar vieno pateikto skundo. Bet ir šis tyrimas nežinia kuo baigėsi, nes bažnyčia oficialiai nekomentuoja, kaip įvertino J. Antanavičiaus veiksmus.
Jo teigimu, įstatymams nenusižengė ir Panevėžio vyskupas J. Kauneckas, kuris apie D. Černo pareiškimą dėl galimai patirtos seksualinės prievartos nepranešė Lietuvos teisėsaugos institucijoms.
„Nei vyskupas, nei kita bažnytinė valdžia neturi pareigos kreiptis į civilines institucijas, – sakė kunigas. – Jis tik į bažnyčią besikreipusiam asmeniui gali rekomenduoti kreiptis į tokias institucijas. Bažnyčia savo viduje vadovaujasi savo įstatymais, nesikiša į civilines institucijas ir to paties prašo iš jų.“
Bažnyčios atstovai buvo pasimetę – nežinojo, kaip elgtis
Panevėžio kurijai atstovaujantis kunigas pirmą kartą viešai papasakojo, kaip iš tikrųjų Bažnyčia vertino situaciją, į kurią pateko D. Černui prabilus apie monsinjoro esą panaudotą seksualinę prievartą.
„Taip, 2004 m. kurijoje buvo gautas kažkoks pareiškimas dėl neteisėtų veiksmų, vyskupas dėl to nutarė nepradėti informacinio tyrimo, tai buvo padaryta 2008 m. pabaigoje, Kalėdų laikotarpiu, po dar vieno gauto rašto, – sakė R. Zdanys. – Kaip bebūtų, įvykiai apie kuriuos kalbame, įvykę 1992 m., pagal tuo metu galiojančius Kanonų teisės įstatymus senaties terminas buvo taikomas 5 m., todėl jis jau buvo suėjęs 1997 m. O bažnytinėje teisėje įstatymas atgal netaikomas, jeigu ir yra keičiamas.“
Pasak dvasininko, nuo 2004 iki 2008 m. Panevėžio vyskupija elektroniniu paštu gavo daugybę D. Černo laiškų, bet jų turinys toks baisus, kad garsiai apie tai net nesinori kalbėti.
Dabar aš kaip ir jums „atlieku išpažintį“ – sakau, kad suprastumėte ir kitą pusę: kiekvieną kartą buvo bandoma pasikalbėti, kas įvyko, bet kiekvieną kartą buvo pateikiama vis kitokia versija, pasakojimai labai skirdavosi – prieš savaitę sakydavo, kad (prievartaujant) buvo vienas, po to – tryse, kažkas laikė (už rankų)... Objektyviai įvertinti, pasimetus tokiose situacijose, buvo sunkoka. Bet nors ir buvo suėjęs senaties terminas, mes vis tiek aiškinomės. Žinoma, buvo ir baimė, nes šia istorija ėmė domėtis žiniasklada, tai paveikė ir mūsų dvasinę sveikatą, bet nepaisant to, ieškojome sprendimų.“
Net pats velnias nesusigaudo, kur slypi tiesa
Kunigas pabrėžė, kad tyrimo metu bažnyčios atstovai „jautėsi pasimetę dėl neadekvataus D. Černo elgesio“: „Buvo sunku suprasti, ar tai yra bobelių apsižodžiavimas turguje ar rimtas tiesos ieškojimas, bet kaip bebūtų, buvo vedamas dialogas su kenčiančiu bažnyčios žmogumi, nes norėjome išsaugoti bendrą gėrį.“
Pasak R. Zdanio, po atlikto tyrimo visa medžiaga buvo peduota Apaštalų sostui Vatikane. „O šiandien šioje byloje, kurioje sprendžiamas valstybės, o ne Bažnyčios atsakomybės klausimas, manipuliuojama faktais, dauguma jų nutylimi, daugelis dalykų sumaišoma su bažnytine teise ir paskui pats velnias nesusigaudo – reikia sakyti tik tiesą“, – kalbėjo jis.
R. Zdanys prisipažino, kad į policiją dėl D. Černo veiksmų, kai jis iš J. Antanavičiaus reikalavo pinigų, buvo nukreipta kreiptis ne iš karto – tik tada, kai suprato, jog jokių sprendimų taip ir nepavyks priimti.
D. Černo laiškai, rašyti Panevėžio vyskupui, yra griežtai saugomi slaptajame kurijos archyve ir teisę su jais susipažinti gali duoti tik vyskupas. Tačiau apie laiškų turinį, jo teigimu, seksualine prievarta kaltintas monsinjoras J. Antanavičius turėjo teisę žinoti, jokia bažnytinė paslaptis nebuvo atskleista.
„Kadangi laiškuose buvo prašoma parduoti J. Antanavičiaus namą ir atiduoti gautus pinigus, mes privalėjome jam pasakyti – tai lietė jį tiesiogiai, – kalbėjo kunigas. – Ir tuose pačiuose laiškuose būdavo klausiama, ar jau apie mano reikalavimus pasakėme J. Antanavičiui.“
Lietuvos vaikai nėra tokie, kaip paršiukai
Tuo metu D. Černas sako, kad po 2004 m. kreipimosi bažnyčia ne tik dangstė J. Antanavičių, bet ir melavo – esą dėl galimos seksualinės prievartos panaudojimo fakto yra atliekamas tyrimas, visa medžiaga yra perduota Vatikanui.
Kreipdamasis į teismą D. Černas siekia, kad jam nutikusi istorija nepasikartotų su kitais vaikais.
„Mane visą laiką bandė nutildyti, sakė, kad tai, ką darau, yra konfliktas su Dievu, bet iš tikrųjų bažnyčioje esantys pedofilai tuo labai naudojasi ir sako, kaip tu taip kalbėdamas gali eiti prieš Dievą, bet aš drąsiai sakau – Lietuvos vaikai nėra tokie, kaip paršiukai“, – prisipažino D. Černas.
Jis teigia, kad pirmą kartą seksualinę prievartą iš dvasininko patyrė būdamas septyniolikos metų, kai iki pilnametystės tebuvo likęs vos mėnuo, o dar kartą monsinjoras jį esą apsvaigino neaiškiais skysčiais, kuriuos įpylė į arbatą, ir seksualiai prievartavo jau po gimtadienio, kai jau buvo sukakę aštuoniolika metų.
„Tada jaučiausi kaip vaikas, dar ėjau į mokyklą, stengiausi gyventi krikščionišką ir dorą gyvenimą, iki to laiko nebuvau bučiavęsis netgi su mergaite – tokia patirtis, kokią mane privertė patirti kunigas Juozapas Antanavičius, vienareikšmiškai buvo pedofilija“, – sakė D. Černas.
Daugybę metų tylėjęs D. Černas šiandien drąsiai jau kalba garsiai ir net neslėpdamas nei savo vardo, nei pavardės, nei veido – esą po to, ką patyrė, baisiau ir blogiau jau būti negali. Ir čia pat dar priduria, kad daugiau gyvenime nekels kojos į bažnyčią ir padarys viską, kad čia nevaikščiotų jo vaikai.
„Noriu, kad tokie dalykai daugiau neįvyktų kitų Lietuvos vaikų gyvenime, tikiuosi, jog mano skaudi patirtis bus naudinga kitiems Lietuvos vaikams ir jie nestos į Kunigų seminariją, suvoks, kad neverta eiti į pedofilų klaną“, – sakė jis , bet čia pat pripažino, kad „galbūt ne visi kunigai yra tokie kaip J. Antanavičius.“
Dėl galimai patirtos seksualinės prievartos D. Černas buvo kreipęsis ir į policiją, bet ši tyrimo nepradėjo, nes taip pat buvo suėjęs senaties terminas.
Apie seksualinę prievartą bažnyčioje viešai prabilęs D. Černas sako, kad apie tai, ką su juo esą padarė J. Antanavičius, jis pirmiausiai papasakojo savo motinai jau būdamas pilnamečiu.
„Ji buvo labai sukrėsta, bet mano mama – giliai tikinti, senovinio požiūrio, ji visą laiką idealizavo Bažnyčią ir net ne kartą man sakė, kad gal be reikalo skundžiausi, ieškojau teisybės“, – pareiškė vyras.
Apie patirtą prievartą D. Černas sakė kalbėjęs ir dabar su jau vienu mirusiu Biržų kunigu, ir vienuole, tarnavusia bažnyčioje, tačiau jie taip ir nepasiūlė jokio problemos sprendimo būdo. Tik vienuolė dėl to labai krimtosi. Ilgą laiką tylėjęs vyras apie galimai patirtą seksualinę prievartą nutarė pranešti Panevėžio vyskupui, nes, kaip pats sakė, nebegalėjo daugiau kentėti – norėjo, kad J. Antanavičius būtų nubaustas.
Ir į vyskupą kreipėsi praėjus tik 12 metų nuo įvykio pradžios. Tačiau, kaip pats sako, nepraleido senaties terminų – popiežius Jonas Paulius II dėl kunigų seksualinių nusikaltimų buvo nustatęs 10 metų terminą, o dabar jau pasitraukęs popiežius Benediktas XVI šį terminą pratęsė iki 20 metų. Jo pradžia skaičiuojama asmeniui sulaukus 18 metų.
„Iš pradžių šią problemą bandžiau patikėti artimiausiems žmonėms, mamai, bet mums buvo labai sunku – negi nueisi į kitą bažnyčią išpažinties ir aiškinsi, kad tavo kolega kitoje parapijoje vaikus prievartauja, – kalbėjo D. Černas. – Niekada nesiekiau apie tai kalbėti civilinėms institucijoms, norėjau, kad šią baisią istoriją išsiaiškintų Bažnyčia savo viduje. Bet niekas į mano pareiškimą nereagavo. Vėliau susipažinau su Panevėžyje tarnavusiu kunigu iš JAV – jis labai nustebo, kad nepilnamečiams tokia opi ir skaudi problema yra nesprendžiama. Jis pats kreipėsi į vyskupą J. Kaunecką, bet šis vis tiek nesiėmė jokių veiksmų. Manau, kad Bažnyčia dangsto nusikaltimus prieš nepilnamečius.“