Apie Plaškių užkardos viršininko piktnaudžiavimą ir sulaikymą Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) paskelbė dar 2019 metų lapkritį. Nuo tada jokių žinių apie tyrimą nepateikta, o galiausiai istorija patyliukais buvo užbaigta Klaipėdos apygardos teisme baudžiamuoju įsakymu.
Kaltu dėl turto pasisavinimo, piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo pripažintas ne tik V. Didžiūnaitis, bet ir du prie jo aferų prisidėję pavaldiniai – logistais dirbę Virginijus Ščervianinas ir Vygantas Jurkutaitis.
V. Didžiūnaitis už padarytus nusikaltimus turės susimokėti 6500 eurų baudą, o jam talkinę logistai – po 5000 eurų.
Išaiškėjo po slapto tyrimo
Visi juodi V. Didžiūnaičio darbeliai išaiškėjo po slapto VSAT pareigūnų tyrimo, kuris prasidėjo po to, kai žinios apie piktnaudžiavimą Plaškių užkardoje pasiekė Imuniteto tarnybos viršininką. Visai nekeista, kad gandai greit pasklido, nes V. Didžiūnaitis viską darė per daug nesislapstydamas.
Plaškių užkardos pasieniečiai prižiūri Lietuvos sieną su Rusiją, kuri eina per Nemuno upę, todėl jie nuolat ten patruliuoja su kateriu. Dokumentuose buvo fiksuojama, kad kateriu plaukioja ir V. Didžiūnaitis, tačiau nė vienas jo pavaldinys niekada nematė tą darančio viršininko. Be to, iš užkardos nuolat dingdavo degalai.
„Mes su kolegomis svarstydavome, kur dingsta tie degalai“, - tyrimo metu pasakojo vienas pasienietis ir nurodė jau seniai įtaręs, kad juos vagia viršininkas.
Apie galbūt vagiamus degalus išgirdę imuniteto pareigūnai pradėjo domėtis, kur šie dingsta. Iškart buvo pastebėtos keistos V. Didžiūnaičio kelionės, kai jis tarnybiniu automobiliu labai trumpam parvažiuodavo namo ir iškart grįždavo į darbą.
Norėdami išsiaiškinti, ką jis daro grįžęs, pareigūnai sumontavo prie jo namų slaptas kameras. Tada jie pamatė, kad namo parvykdavęs viršininkas parsinešdavo keletą degalų talpyklų, pasidėdavo jas savo garaže ir grįždavo į darbą.
Pavogti planavo tūkstančius litrų degalų
Surinkus įrodymus, V. Didžiūnaitis buvo sulaikytas. Nustatyta, kad jis su dviem logistais įsuko gana paprastą aferą: klastodavo dokumentus dėl plaukiant katerių sunaudotų degalų, o realiai benziną susipildavo į savus automobilius.
Pagal bylos medžiagą, iš viso jie spėjo pasisavinti per 300 litrų benzino, tačiau prieš įkliūdami jau buvo pasiruošę pavogti dar du tūkstančius.
Per pirmąją apklausą kratėsi kaltės ir tvirtino, kad nieko apie dingstančius degalus nežino. Jis sakė tik vieną kartą namo parsivežęs 20 litrų benzino.
„Pasiėmiau degalus, kad galėčiau nupjauti žolę“, - teisinosi jis. Beje, jo namuose buvo rasta ir tarnybinė žoliapjovę, kurią, anot pasieniečių, vieną dieną viršininkas pasiėmė iš darbo ir niekada nebeparvežė.
Vado klausyti privalėjo
Po dviejų dienų areštinėje V. Didžiūnaitis buvo paleistas, o tyrėjai pradėjo kalbėtis su jo pavaldiniais. Jie papasakojo, kad degalų vagystės nebuvo vienintelė viršininko nuodėmė.
Jie atskleidė, kad darbo metu nuolat tvarkė vado asmeninius reikalus: keliavo į jo namus taisyti krano, valė kaminą, atliko kitus ūkio darbus. Be to, nuolat taisė jo automobilį, keitė padangas ir važinėjo po servisus ieškodami reikalingų detalių. Taip pat važiuodavo pjauti malkų, kurias vėliau veždavo į viršininko kiemą.
„Dariau viską, ką man liepė, nors žinojau, kad nepriklauso, - vėliau tyrėjams per apklausą sakė vienas iš pavaldinių. - Bijojau, nes man buvo pasakyta iš kolegų, kad jei nedarysiu, ką liepia vadas, tai galiu rašyti pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Labai bijojau būti išmestas.“
Panašiai kalbėjo ir kiti pareigūnai, kurie, nors ir supratę, kad ne viskas gerai, tvirtino, kad kito pasirinkimo tiesiog neturėjo.
„Vado nurodymų reikia klausyti ir ginčytis su juo buvo beprasmiška“, - tikino kitas pasienietis.
Vietoj sienos stebėjimo – vado vežiojimas
Asmeniniais V. Didžiūnaičio vairuotojais tarnybos metu buvo įdarbinti ir tie pasieniečiai, kurie turėdavo per vaizdo kameras stebėti sieną su Rusiją. Taigi, kurį laiką siena buvo paliekama be priežiūros, nes tekdavo vežioti viršininką.
„Man būnant tarnyboje paskambino pamainos vyresnioji ir pasakė, kad vadą reiks parvežti namo iš vakarėlio. Nuvažiavau su tarnybiniu automobiliu, su kolegų pagalba įsodinome vadą ir parvežiau, - pasakojo budėtoju dirbęs pasienietis. - Supratau, kad mane neteisėtai nušalina nuo tarnybos, bet negalėjau prieštarauti. Juk įsakė vadas.“
Šis liudininkas taip pat atskleidė, kad jam pradėjus dirbti vaizdo kameros stebėjo visą užkardos teritoriją, bet 2018-ųjų pabaigoje jos nusuktos taip, jog nebesimatytų garažų ir degalų kolonėlės.
„Akcentuokimės į perimetro stebėjimą“, - taip paaiškino viršininkas, pavaldinių paklaustas, kodėl nusuktos kameros. Tiesa, vieną kartą, kai buvo daromas auditas, V. Didžiūnaitis liepė kameras atstatyti atgal į vietą, bet jam pasibaigus, vėl liepė sukoncentruoti jas į perimetro stebėjimą.
Viskam turėjo pasiteisinimą
Praėjus keliems mėnesiams po to, kai buvo sulaikytas, V. Didžiūnaitį tyrėjai prispaudė surinktais įrodymais ir jis galiausiai prisipažino dėl visų neteisėtų veiksmų.
Visgi jis buvo įsitikinęs, kad nieko blogo nepadarė.
„Aš tik pasiėmiau degalų, kad galėčiau nusipjauti žolę aplink gyvenamą teritoriją, juk ji tarnybinė, ne asmeninė. Nemačiau čia nieko blogo“, - dėl degalų vagystės teisinosi V. Didžiūnaitis.
Paklaustas, kodėl vežiojo darbuotojus remontuoti jo namus, V.Dižiūnaitis atkirto, kad tai – tarnybinis butas. Tą patį jis pakartojo ir aiškindamasis dėl malkų.
„Esu pasiėmęs tų malkų, juk reikia šildytis namus, o tai - tarnybinis butas“, - sakė viršininkas.
Nepaisant šių pasiteisinimų, V. Didžiūnaitis pripažino savo kaltę ir sutiko, kad jam būtų paskirta bauda.