LAT pateikė svarbius išaiškinimus dėl:
1) komercinės paslapties sampratos, formaliųjų požymių ir įforminimo;
2) komercinių paslapčių atribojimo nuo konfidencialios informacijos;
3) pareigos saugoti komercinę paslaptį sukeliamų teisinių pasekmių atribojimo nuo nekonkuravimo susitarimų sukeliamų teisinių pasekmių.
Šioje civilinėje byloje ieškovą „Auto Express“ atstovavusios advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ teisininkės Donatos Markevičienės teigimu, ieškovai tokio pobūdžio bylose susidurdavo su eile teisės problemų, neaiškiomis įrodinėjimo ribomis. Atsakovai turėjo itin plačias galimybes „manipuliuoti“ tiek komercinės paslapties turiniu, tiek nekonkuravimo susitarimų nebuvimu, tiek sudėtingu žalos skaičiavimo mechanizmu, tiek įmonės ir darbuotojo atsakomybės ribomis apskritai.
LAT ne tik padėjo tašką beveik ketverius metus trukusiame ginče, priteisė ieškovui daugiau nei 60 tūkst. eurų žalos atlyginimo, tačiau ir išsprendė teisės aiškinimo problemas, kildavusias tokio pobūdžio bylose.
Teisininkė D. Markevičienė pažymi, kad nors LAT nesąžiningos konkurencijos bylas „pakylėjo“ į kitą lygmenį, ieškovams, siekiantiems savo reikalavimų patenkinimo, o atsakovams, norintiems nuo tokių reikalavimų apsiginti, visgi dar teks išspręsti nemažai sudėtingų uždavinių.
Pateikiame esminius išaiškinimus ir pasikeitimus komercinių paslapčių apsaugos srityje.
Dėl komercinių paslapčių sampratos
Teisininkė D. Markevičienė atkreipia dėmesį, kad komercinės paslaptys yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. Komercinei paslapčiai nekeliami naujumo reikalavimai, bet, skirtingai nei kiti pramoninės nuosavybės objektai, pvz. patentai, dizainas ir kita, komercinė paslaptis turi būti neišviešinta, slapta. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita.
Pažymėtina, kad komercinės paslapties apsaugos priemonės neturėtų pernelyg apsunkinti asmens ūkinės komercinės veiklos vykdymo ir reikalauti neproporcingų finansinių, žmogiškųjų ar kitokių išteklių. Skirtinga komercinę paslaptį sudarančios informacijos esmė, pobūdis, panaudojimo sritis ir būdai, ekonominė vertė, sukurianti skirtingą konkurencinį pranašumą, nulemia ir skirtingus apsaugos protingumo standartus. Kuo vertingesnė konkreti komercinę paslaptį sudaranti informacija, tuo intensyvesni turi būti jos savininko veiksmai šiai informacijai saugoti, kad ši apsauga būtų pripažinta protinga.
Atkreiptinas dėmesys, kad duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kt.
Ūkio subjektui suteikta teisė spręsti, kokia informacija jam vertinga, slapta ir saugoma nuo trečiųjų asmenų, tačiau joje nėra ūkio subjektui keliamų reikalavimų tokią informaciją įforminti kaip komercinių paslapčių sąrašą fizine prasme – nebūtina, kad tai, kas atitinkamoje įmonėje yra komercinė paslaptis, būtų nurodyta viename materialiame arba elektroniniame dokumente.
Komercinės paslapties savininkas šiuo atveju turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu asmenims (įskaitant darbuotojus), kurių atliekamos funkcijos reikalauja susipažinti su komercinę paslaptį sudarančia informacija, bus suformuotas aiškus ir nedviprasmiškas suvokimas, kad atitinkami duomenys yra įmonės komercinė paslaptis. Svarbu tai, kad pasirinktas būdas leistų vienareikšmiškai nustatyti ir fiksuoti tam tikro asmens žinojimo apie tai, kas yra komercinė paslaptis, faktą. Sąrašas fizine prasme yra tik vienas iš būdų suformuoti asmens žinojimą apie tam tikros informacijos slaptumą, tačiau šis būdas nėra vienintelis.
Atkreiptinas dėmesys, kad atsižvelgiant į tai, jog galbūt komercinę paslaptį sudaranti informacija pasižymi slaptumo požymiu, teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, taip pat turėtų imtis procesinių priemonių informacijos slaptumui išsaugoti, kad šalys nepatirtų neigiamų pasekmių dėl to, kad teismine tvarka siekia ginti savo teises ir teisėtus interesus.
Dėl komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos atribojimo
Praktikoje terminai „konfidenciali informacija“ ir „komercinė paslaptis“ neretai vartojami kaip sinonimai, visgi šių informacijos rūšių santykis ir atribojimas reikšmingas sprendžiant dėl padarinių, jeigu jie atsirado tokią informaciją paviešinus, panaudojus.
LAT nusprendė, kad konfidenciali informacija, atsižvelgiant į jos pobūdį ir svarbą bei konfidencialumo pareigos intensyvumo laipsnį, gali būti skirstoma taip:
1. Informacija, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, viešai skelbiama informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.). Tokia informacija, net jeigu ji ir yra įvardijama kaip konfidenciali, gali būti pripažinta nekonfidencialia ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių.
2. Informacija, kurią įmonės darbuotojai turi laikyti konfidencialia, tačiau tokia informacija, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi (pvz., įmonėje taikoma geroji praktika, vadybos metodai, darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai ir kt.). Todėl darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo. Pasibaigus darbo santykiams, buvę darbuotojai gali be jokių apribojimų naudoti gautą aptariamos rūšies informaciją savo naudai ir interesais.
3. Specifinio pobūdžio konfidenciali informacija. Tokia informacija neatitinka komercinės paslapties apibrėžties, tačiau kai darbuotojas su ja susipažįsta, ji netampa neatsiejama jo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. Ši informacija yra saugoma, o už jos atskleidimą ar panaudojimą, net ir pasibaigus darbo santykiams, buvusiam darbuotojui gali kilti teisinė atsakomybė.
4. Komercinės paslaptys – konfidencialūs duomenys, kurie yra tokie specifiniai ir reikšmingi, kad darbuotojai, net ir pasibaigus darbo santykiams, sutartyje ar įstatyme nustatytą laiką negali teisėtai panaudoti jų jokiais tikslais, kurie kokiu nors būdu galėtų pažeisti teisėto informacijos savininko teises ir teisėtus interesus.
Teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma. Duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis.
Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo.
Bylose dėl komercinių paslapčių teisinių santykių tais atvejais, kai tarp konfidencialios informacijos esama duomenų, kurie tuo pat metu yra įmonės komercinė paslaptis, atitinkamos informacijos savininkas privalo įrodyti, o teismas įvertinti ir nustatyti, ar konkretūs duomenys, dėl kurių vyksta ginčas, atitinka komercinės paslapties formaliuosius požymius.
Dėl konfidencialumo susitarimo sukeliamų teisinių paskemių atribojimo nuo nekonkuravimo susitarimų skeliamų teisinių paskemių
D. Markevičienė atkreipia dėmesį, kad nesąžiningos konkurencijos bylose atsakovai beveik visada teigia, jog konfidencialumo susitarimas iš esmės prilyginamas nekonkuravimo susitarimui, nes neatribojami darbuotojo bendrieji gebėjimai ir žinios, kas yra darbuotojo pragyvenimo šaltinis, nuo jo pareigos saugoti komercinės paslapties statusą turinčią informaciją. Visgi tokie atsakovų argumentai nėra pagrįsti.
Nekonkuravimo susitarimu visiškai ribojama asmens galimybė dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla, nesiejant šio ribojimo su komercinę paslaptį ir (arba) konfidencialią informaciją sudarančių duomenų naudojimu ar nenaudojimu tokio pobūdžio susitarimą pasirašiusio asmens veikloje pasibaigus darbo santykiams. Nekonkuravimo susitarimu ribojama konstitucinė asmens teisė pasirinkti darbą, todėl tokio pobūdžio ribojimas visais atvejais turi būti terminuotas ir atitinkamai nustatoma adekvati ribojimui kompensacija.
Nei konfidencialumo susitarimo, nei komercinės paslapties apsaugos institutu nesiekiama suvaržyti galimybės įsidarbinti ar užsiimti tam tikra veikla. Įstatyme nustatytas įpareigojimas nesinaudoti komercine paslaptimi bet kokiems asmenims, kuriems ji tapo žinoma, komercinės paslapties apsaugą siejant ne vien su darbo sutartimi, bet ir kitais santykiais. Įstatyminis įpareigojimas taikomas nepriklausomai nuo to, ar sudarytas nekonkuravimo susitarimas ar konfidencialumo susitarimas.
Ieškovui šioje civilinėje byloje pavyko įrodyti, kad nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai netaikė nekonkuravimo susitarimų ar konfidencialios, bet ne komercinę paslaptį sudarančios, informacijos apsaugos priemonių.
Dėl atsakomybės taikymo už komercinės paslapties paviešinimą, įgijimą ir jos panaudojimą
Komercinę paslaptį sudarančios informacijos paviešinimo atveju neteisėti veiksmai – duomenų įgijimas, atskleidimas ar perdavimas – turi būti susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais nuostoliais. Priežastinis ryšys pasireiškia tuo, kad komercinę paslaptį sudaranti informacija tokį savo statusą praranda dėl neteisėtų veiksmų, o jos savininkas netenka galimybės gauti iš jos komercinės naudos.
Žala tokiose bylose gali būti trejopo pobūdžio: 1. tiesioginiai nuostoliai, atsiradę dėl komercinės paslapties paviešinimo, pasireiškia kaip paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos; 2. netiesioginiai nuostoliai pasireiškia kaip komercinės paslapties savininko negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu jo teisės ir teisėti interesai nebūtų buvę pažeisti; 3. nuostoliai dėl komercinės paslapties panaudojimo, kai paslaptimi pasinaudojęs ūkio subjektas ar asmuo iš to neteisėtai gauna pajamų (nepagrįstas praturtėjimas).