Ir viskas – tik dėl pinigų. Na, ir dėl garbės – bent taip sako tragiškai žuvusio bankininko tėvas Vadimas Titorenka (jo vardas ir pavardė nuo tragiškai žuvusio sūnaus skiriasi tik viena raide – tėvas yra Titorenka, sūnus – Titarenka). Bankininko tėvas – humanitarinių mokslų daktaras, jo viena mokslinės literatūros knyga buvo labai populiari visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Tuo metu įspūdingą karjerą DNB padariusi ir šiuo metu centrinėje banko būstinėje Osle (Norvegija) atsakingas pareigas užimanti nuskendusio V. Titarenkos našlė Jekaterina Titarenko sako, kad istorija, kurią į viešumą kelia jos vyro tėvas, yra be galo skaudi ne tik jai, bet ir dar nepilnametei dukrai. Ji – vienintelė V. Titorenkos anūkė.
„Man svarbiausia – teisingumas, tai vertinau visą gyvenimą ne tik žmonėse, jų santykiuose, bet ir valstybės ar politiniuose reikaluose, todėl man ši istorija yra apie savigarbą, vertybes ir garbę“, – tikina V. Titorenka.
Po sūnaus žūties visiškai vienas likęs 84 metų pensininkas sako, kad šioje skaudžioje istorijoje svarbų vaidmenį užima ir tai, kad dar prieš žūtį Maljorkoje jo sūnus ir marti išgyveno sunkius laikus – esą net svarstė, ar nereikėtų kurį laiką pagyventi atskirai, o galbūt – ir visiškai išsiskirti.
„Sūnus tai labai išgyveno, bet – savyje, stengėsi to neparodyti, bet aš tai žinojau“, – sako pensininkas. Todėl tada, kai bankininkas su šeima išskrido pailsėti į Maljorką, tėvas visą naktį nemiegojo – širdis jautė nelaimę.
„Tik tada, kai Vadimas paskambino ir pasakė, kad laimingai atskrido, jau įsikūrė, nurimau“, – sako jis.
Tačiau apie sūnaus žūtį tėvas sužinojo bene paskutinis – jis tuo metu buvo sodyboje prie Druskininkų. Ši žinia pensininką pakirto kaip reikiant: dvi paras jis buvo be sąmonės, o atsigavo tik prieš pat laidotuves ir vis dar negalėjo patikėti, jog tai, ką girdėjo, tai, ką mato, yra tiesa. Ir šiandien jam vis dar sunku patikėti, kad vienintelio sūnaus nebėra. Ir nebebus.
O paskui ir prasidėjo tai, apie ką V. Titorenka nori papasakoti. „Manau, tai labai svarbu žinoti žmonėms, kurie pažinojo mano sūnų, noriu, kad jie mane bent kažkiek palaikytų, nes pakliuvęs į tokią situaciją, įsitikinau, jog pasiekti teisybę yra labai sudėtinga – esu vienas, sugniuždytas ir jau nebežinau, ką daryti“, – kalbėjo jis.
Po sūnaus laidotuvių – netikėta žinia
Ši istorija, anot humanitarinių mokslų daktaro, prasidėjo iš karto po V. Titarenkos laidotuvių.
„Važiuojant iš kapinių savo sūnaus žmonos Jekaterinos paklausiau, kiek kainavo laidotuvės, ji pasakė, kad apie 15 tūkst. litų, nors kaip vėliau sužinojau, viską finansavo bankas, – pasakojo V. Titorenka. – Pasakiau, kad pusę sumos padengsiu aš – iš pinigų, kurie yra mano sąskaitoje DNB banke. Bet Jekaterina man pasakė, kad tų pinigų jau nebėra – jie priklauso jai ir jos dukrai, mano anūkei. Įstatyminiu pagrindu. Įsivaizduokite, mes ką tik nuleidome mano sūnų į kapą, o ji man jau tokius dalykus sako! Tada buvau tokios būsenos, kad nebegalėjau jai ką ir pasakyti – kokiu dar įstatyminiu pagrindu, juk tai mano asmeniniai pinigai. Todėl pasakiau, kad be įstatyminio pagrindo dar yra ir žmogiškumas, moralės įstatymai, kuriuos reguliuoja žmogiškieji santykiai. Tada ji manęs paklausė: „O jeigu grąžinsiu pinigus, kiek jūs man ir dukrai paliksite?“ Pasakiau, kad trečdalį. Tada ji patylėjo. Tuo viskas ir baigėsi.“
Vėliau V. Titorenka nuėjo į banką pasitikrinti savo sąskaitos bei išsiaiškinti, kodėl pinigai, kuriuos jis buvo gavęs už parduotą sodo namelį prie Vilniaus, jam nebepriklauso.
„Banke man darbuotoja paaiškino, kad pinigus esu padovanojęs savo sūnui, – sakė pensininkas. – Negalėjau patikėti, nes su Vadimu net nebuvo jokios kalbos apie dovanojimą, jis niekada manęs net neprašė pinigų. Pasakiau, kad noriu pamatyti dokumentus, bet man jų tada neparodė – liepė kreiptis į banko vadovybę. O ta vadovybė – mano sūnaus žmona. Jos nuomonę šiuo klausimu jau žinojau, juk ji pinigus pasiėmė vadovaudamasi įstatyminiu pagrindu.“
Už parduotą sodo namelį V. Titorenka buvo gavęs 290 tūkst. Lt (84 tūkst. eurų). Šie pinigai jam yra svarbūs dėl to, kad sodo namelį jis buvo pasistatęs iš lėšų, kurias gavo už savo kūrybinį darbą – rusų kalba 50 tūkst. egzempliorių tiražu buvo išleista mokslinė knyga „Šeima ir asmenybės formavimas“, o lietuvių kalba – „Šeima ir asmenybė“.
„Visą gyvenimą man buvo svarbiausia turėti rašomąjį stalą, popieriaus ir rašiklį, – sako jis. – Materialūs dalykai man niekada nerūpėjo, toks mano charakteris, todėl tie pinigai ir gulėjo neliečiami banko sąskaitoje. Jie turėjo būti mano senatvės garantija.“
Tėvo dovana sūnui
V. Titorenko banke gavo savo sąskaitos išklotines – jose aiškiai nurodyta, kad pinigus jis pervedė į sūnaus sąskaitą. „Tėvo dovana sūnui“, – nurodyta mokėjimo pavedime.
Pinigai buvo pervesti pasinaudojant elektronine bankininkyste. Tačiau bankininko tėvas tikina, kad niekada net nebuvo sudaręs tokios sutarties, nors banko darbuotojai jam ir pateikė tokios sutarties kopiją. Ji pasirašyta, bet, anot pensininko, sutartyje esantis parašas yra visiškai ne jo. Na, šiek tiek panašus.
O sūnus, anot V. Titorenkos, niekada neprašė pasirašyti jokių dokumentų – išskyrus tuomet, kai buvo tvarkomi sodo namelio pardavimo reikalai.
„Tai gal tuomet ir pasirašėte neskaitęs, ką pasirašote“, – klausiu V. Titorenkos. „Ne, tikrai ne, pasirašiau tik sodo namelio pardavimo dokumentus“, – tikina jis.
Tuo metu, kai pensininkas banke ėmė kelti triukšmą dėl esą dingusių pinigų, anot V. Titorenkos, jo namuose pasirodė sūnaus žmona Jekaterina.
„Ji, matyt, išsigando, todėl man atnešė pasirašyti paskolos sutartį – esą aš jai paskolinu pinigus, o ji man juos grąžins, mokėdama mėnesines įmokas, – pasakojo humanitarinių mokslų daktaras. – Sutartyje buvo nurodyta, kad kas mėnesį gausiu po 500 Lt, o tai reiškia, kad turėsiu gyventi dar daugiau kaip 40 metų – kreditas bus sugrąžintas, kai man sukaks 127 metai. Nesutikau pasirašyti, nes jaučiau, kad tai kažkokia klasta – juk pinigų nesu paskolinęs. Tada kartu su Jekaterina buvusi mūsų šeimos pažįstama moteris pasiūlė šią sumą padvigubinti bei apmokėti gydymo išlaidas, jeigu reikės.“
Su tokiu siūlymu V. Titorenka sutiko, nes, kaip šiandien sako, tuo metu nebuvo jokių vilčių, kad „įstatyminiu pagrindu“ prarastus pinigus atgaus. Juoba kad juos marti esą buvo pažadėjusi grąžinti gerokai anksčiau. „Aš ja patikėjau, bet jokio susitarimo nepasirašiau“, – sakė jis.
Pagalbos kreipėsi į policiją
Taip į V. Titorenkos sąskaitą, beje, jau kitame banke, kas mėnesį ėmė plaukti po tūkstantį litų, o du kartus – po 25 tūkst. Lt. Bet paskutinė įmoka buvo atlikta 2012 m. gruodį.
„Daugiau pinigų Jekaterina man nepervedė, su ja vengiau kalbėti šia tema, nors su ja susitikdavome ir kapinėse prie sūnaus kapo, maniau, kad netrukus pinigai bus pervesti, bet kai situacija nesikeitė, paskambinau jai į Oslą ir pasakiau, jog galbūt jau laikas išpildyti savo pasižadėjimą, – pasakojo V. Titorenka. – Tada sūnaus žmona labai supyko, sakė, jog prieš mane neturi jokių įsipareigojimų ir neprivalo mokėti iš savo asmeninių lėšų. Žinote, tada jai ir pasakiau, kad nereikia mokėti iš savų, o iš tų, kurie yra mano – dar buvo likę 230 tūkst. Lt (daugiau kaip 66 tūkst. Eur). Bet ji nesutiko.“
Pensininkas tikina, kad netrukus įvyko dar nemalonesni dalykai – jo sūnaus žmona nutarė parduoti sodybą prie Druskininkų. Nors nedidelis vasarnamis, ant kurio net buvo pakabintas užrašas „Villa Titarenko“, oficialiai priklausė bankininkų šeimai, tačiau V. Titorenka sako, kad sodybą sūnus statė būtent jam – kad šis galėtų vasarą ramiai ilsėtis.
„Sodyba buvo labai gražioje vietoje, šalia – 12 ha miško, bet Jekaterina nutarė ją parduoti, toks jos sprendimas“, – V. Titorenka sakė, kad būtent toks marčios elgesys jį privertė toliau tęsti kovą dėl banke prarastų pinigų.
Pensininkas kreipėsi pagalbos į sostinės policiją – čia buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo sukčiavimo, kai esą apgaulės būdu iš V. Titorenkos sąskaitos buvo pasisavinta 290 tūkst. Lt. Bet beveik po metų jis gavo pranešimą, kad tyrimas yra nutrauktas, nes nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Ypatingų nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriaus tyrėja nustatė, kad V. Titorenka „faktiškai leido“ banke dirbančiam sūnui valdyti savo sąskaitą, „sutiko su atliekamomis tam tikromis operacijomis ir veikė savo rizika“.
Pats kaltas – leido sūnui naudotis sąskaita
Pagal banko pateiktus mokėjimo pavedimų dokumentus tyrėjai nustatė, kad daugumą operacijų iš pensininko sąskaitos atliko būtent jo sūnus – tai buvo padaryta ne tik iš jam priklausančio kompiuterio namuose, bet ir darbo vietoje. Toks vienas mokėjimų buvo ir su prierašu „tėvo dovana sūnui“, tačiau, anot pareigūnų, greičiausiai sūnus tikėjosi pinigus tėvui grąžinti, bet tam sukliudė netikėta jo mirtis.
Pareigūnai konstatavo, kad pensininkas veikė savo rizika – leido sūnui naudotis savo sąskaita, bet nesiėmė jokių priemonių kontroliuoti, kaip ji yra valdoma ir kokios operacijos yra atliekamos.
Tyrėjai apklausė ir žuvusio bankininko sutuoktinę J. Titarenko, bet ši patikino, kad į tėvo ir sūnaus finansinius reikalus niekada nesikišo. „Man tebuvo žinoma, kad uošvis buvo kreipęsis į sūnų dėl patarimo, kur investuoti pinigines lėšas“, – patikino bankininkė. Ir pridūrė, jog vyro tėvui nebuvo siūliusi pasirašyti jokios paskolos sutarties.
Moteris taip pat nurodė, kad po tragiškos sutuoktinio žūties ji iš geros valios rėmė jo tėvą.
Su policijos sprendimu nutraukti ikiteisminį tyrimą pensininkas nesutiko ir jį apskundė, bet prokuratūra jo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
„Jie net netyrė, ar banke ant sutarčių esantys mano parašai yra tikri, taip pat atsisakė ištirti, ar tikrai Jekaterina man buvo pateikusi pasirašyti tariamos paskolos sutartį – atsimušiau kaip į sieną, niekam šios aplinkybės nerūpėjo, nors, mano nuomone, jos tik patvirtintų, kas yra teisus – juk nesu davęs jokio sutikimo pervesti savo pinigus“, – V. Titorenka pabrėžė, kad kreipdamasis į policiją siekė tik susigrąžinti savo teisėtai gautus pinigus.
Be sūnaus – kaip be rankų
Prokurorams nurodžius, kad pensininkas savo teises gali ginti civilinio proceso tvarka teisme, jis kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, ieškinyje prašydamas pripažinti pinigų dovanojimą negaliojančiu ir iš J. Titarenko bei jos dukros priteisti daugiau kaip 66 tūkst. Eur. Teismas dar sprendimo nepriėmė – jį žada paskelbti kitų metų pradžioje.
„Jeigu sūnus būtų gyvas, šis klausimas net nebūtų iškilęs – iki šiol žinočiau, kad pinigai yra mano sąskaitoje ir niekur nedingo, – sakė V. Titorenka. – Jeigu Vadimas mano pinigus būtų persivedęs į savo sąskaitą, jis tikrai man būtų pasakęs, neabejoju tuo. O dabar tai, kas buvo padaryta, manau, gali būti klastotė, nes dar kartą sakau – niekam nedaviau leidimo atlikti bankinių operacijų iš mano sąskaitos.“
V. Titorenka sako, kad ieškodamas savo pinigų siekia apginti ir sūnaus garbę, nes jis dabar niekaip negali apsiginti. „Aš tikiu, kad jis tų pinigų į savo sąskaitą nepervedė ir nepadarė to, kuo jį kaltina“, – tikino bankininko tėvas.
Visiškai vienas likęs garbaus amžiaus pensininkas su nostalgija prisimena tas dienas, kai sūnus dar buvo gyvas.
„Tada man nieko netrūko, sūnus mane viskuo aprūpino, nors iš tikrųjų, man nieko ir nereikėjo, – pasakojo V. Titorenka. – Gyvenimas yra labai neteisingas, sūnus dar turėjo ilgai gyventi, geriau jau aš būčiau numiręs. Kai jis buvo gyvas, gyvenau kaip žmogus. Mes visur kartu važiuodavome – ir į medžioklę, ir grybauti ar uogauti, turėjome tiek daug bendrų reikalų, kartu nesitraukdavome nuo knygų. Dirbome, rašėme – mes iš charakterio panašūs, nors jis – ekonomistas, aš – sociologas. Tai – ne šiaip sau tušti žodžiai.“
Su sūnaus žmona V. Titorenka dabar nebendrauja: „Po laidotuvių mūsų santykiai nutrūko, tapome svetimomis šeimomis. Bet ir nuo pat pradžių, kai sūnus su Jekaterina pradėjo gyventi, mūsų santykiai nebuvo ypatingai geri, bet turėjau susitaikyti – ji mano sūnaus žmona. Man be galo buvo skaudu, kai ji pardavė vasarnamį, kurį pastatė sūnus, sunku suvokti, kaip ji galėjo su manimi, tokiu senu žmogumi, pasielgti. Ir patikėkite, visa ši istorija tikrai ne dėl pinigų, nors man jie ir yra reikalingi – noriu garbingai baigti savo gyvenimą, kiek man beliko, bet, manau, esu vertas gražiai išeiti iš šio gyvenimo.“
Kai kyla blogos mintys: noriu tik teisingumo
Humanitarinių mokslų daktaras pabrėžė, kad siekdamas susigrąžinti pinigus jis siekia tik teisingumo.
„Juk ir palikimas būtų atitekęs Jekaterinai ir mano anūkei – jos vienintelės turėjo pirminę teisę, o kaip dabar bus, nežinau“, – V. Titorenka svajoja, jeigu susigrąžins pinigus, susiras moterį, kuri jį prižiūrės, taip pat pinigus leis vasaros poilsiui, nes dabar yra priverstas tik sėdėti savo nedideliame bute.
„Jekaterina sako, kad mane rėmė iš geros širdies, bet tai yra netiesa, ir ji tai puikiai žino, man labai gaila, kad žmogiškieji santykiai yra nustumti į šoną, o mes tapome tokie svetimi“, – tikino jis ir labai dėkojo žmonėms, kurie jo nepaliko nuošaly, o sunkią minutę palaiko.
O paklaustas, kas bus, jeigu teismas jam priims nepalankų sprendimą ir nustatys, kad pinigus jis teisėtai padovanojo savo sūnui, V. Titarenka liūdnai susimąsto: „Bijau apie tai pagalvoti, kartais svarstau, kad reikia į ranką paimti pistoletą ir šauti sau tiesiai į galvą. Atrodo, tik taip įrodysiu savo teisybę, nes ta kvailybė, ta betoninė siena, į kurią atsimušiau bendraudamas su prokurorais, tyrėjais, tiesiog iššaukia tokį šauksmą širdyje... Tiek skausmo, kiek išgyvenau per šiuos metus, nesu patyręs – niekada negalėjau pagalvoti, kad mūsų teisinė sistema yra užsikrėtusi tokiu abejingumu. Tai yra baisu. Labai.“
Uošvio pasakojimas sukėlė didžiulį skausmą
Tuo metu šiuo metu Norvegijoje dirbanti J. Titarenko sako, kad tai, ką apie ją ir jos šeimą pasakoja tragiškai žuvusio sutuoktinio tėvas, yra be galo skaudu ir net nesuvokiama.
„Tai yra netiesa, – pažymėjo moteris. – Ši tema man yra labai skausminga, labai skaudu ne tik man, bet ir mano dukrai, jo vienintelei anūkei, našlaitei, girdėti tokius nepagrįstus kaltinimus iš buvusių artimų žmonių.“
Paklausta, ko tuomet siekia V. Titorenka, jeigu jo pasakojama istorija nėra tiesa, J. Titarenko sakė:
„Aš negaliu atsakyti, man tai visiškai nesuvokiama, nesuprantama ir labai skausminga girdėti nepagrįstus klausimus – manau, reikia sulaukti teismo sprendimo, tikiuosi, jis tai ir patvirtins.“
Moteris patvirtino, kad po sutuoktinio žūties Maljorkoje nutrūko santykiai su jo tėvu.
„Aš jį palaikiau, nes tai yra senas, ligotas žmogus, mano žuvusio vyro tėvas, palaikiau geranoriškai tiek, kiek galėjau, – patikino ji. – Mes šiuo metu nebendraujame su juo, tai tiesiog taip susiklostė. Nieko bendro neturime, mes tiesiog nebendraujame, jis turi teisę, jeigu turi norą, gali bendrauti su anūke, niekas nesislapsto. Bet nebendrauja.“
DNB banke Norvegijoje dirbanti J. Titarenko atmetė kaip nepagrįstus uošvio kaltinimus ir dėl parduotos vilos prie Druskininkų.
„Čia buvo mūsų šeimos turtas, po vyro mirties paveldėjau tiek turtą, tiek didžiules skolas, ir visą šį laiką jas grąžinu – esu našlė, turiu vaiką, mamą, o vyro tėvą visada palaikiau, kiek galėjau“, – pabrėžė ji.
Paklausta, ar tiesa, kad dar prieš sutuoktinio žūtį Maljorkoje jos šeimą buvo ištikusi krizė, moteris, rodos, vos nepravirko: „ Čia jau visiškai neturiu komentarų, dar kartą sakau – be galo skausminga girdėti net šitus klausimus“.