Iškilus ryškesnėms (viešąjį atgarsį sulaukusioms) problemoms, viešojo administravimo subjektai neretai tampa parlamentinės kontrolės ir (ar) teisėsaugos institucijų taikiniais. Taip atsitinka dėl daugybės priežasčių, prie kurių priskirtinas ir netinkamas teisinis reguliavimas (ar jo nebuvimas) ir (ar) netinkama administracinė praktika (gerojo valdymo stoka).
Tačiau dažnai toks viešojo administravimo subjektų puldinėjimas yra atsitiktinis, ad hoc pagrindu (t. y. nukreiptas į konkrečios probleminės situacijos sprendimų paiešką), šalinantis pasekmes (o ne priežastis), kartu stokojantis sisteminio sprendimo požiūrio. Tol, kol stokojama konkrečiai viešojo administravimo problemai spręsti visuminių sprendimo būdų, už viešojo administravimo sistemų disfunkcijas teks susimokėti valstybei (mums visiems).
Valstybės viešoji atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikia taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Teisingumo principui prieštarautų valstybės atsakomybės pašalinimas, jei būtų nustatyta, kad valdžios institucija, pasinaudojusi diskrecija, padarė akivaizdžią klaidą, pateikdama tam tikrą faktinių ir teisinių aplinkybių įvertinimą. Neretai atsitinka ir taip, kad valstybės tarnautojai, priimdami sprendimus ar atlikdami veiksmus, abiem atvejais sukeliančius teisinius padarinius, taiko teisės aktus, kuriuos teismai pripažįsta prieštaraujančiais Konstitucijai.
Panašią situaciją gegužės 26 dieną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) aptarė savo nutartyje administracinėje byloje, kurioje privatus ekonominis subjektas reikalauja iš valstybės, atstovaujamos Aplinkos apsaugos agentūros (AAA), daugiau kaip 648 tūkst. eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Praėjus vieneriems metams po AAA sprendimo, LVAT norminėje byloje pripažino, kad aplinkos ministro įsakymu patvirtintų taisyklių nuostatos, kuriomis buvo grindžiamas privačiam asmeniui išduotos licencijos panaikinimas, prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams. Tuo pagrindu buvo pripažintas neteisėtu ir AAA sprendimas panaikinti licenciją. Tačiau iki tol privačiam asmeniui 18 mėnesių buvo draudžiama vykdyti veiklą.
LVAT nutartyje konstatavo, kad aplinkos ministro taisyklių nuostatos, kurių neteisėtumas buvo konstatuotas, turi būti laikomos neteisėtomis nuo pat jų pritaikymo momento, o ne nuo tada, kai nuostatų neteisėtumą konstatavo teismas norminėje byloje. Priešingu atveju būtų paneigta privataus subjekto teisė ginti savo pažeistas teises.
Tokią išvadą LVAT padarė atsižvelgęs į tai, kad privatus asmuo savo galimai pažeistas teises galėjo ginti tik pateikdamas skundą teismui dėl jau priimto AAA sprendimo, privačiam asmeniui nėra suteikta teisė ginčyti norminio akto teisėtumo dar iki jo pritaikymo.
LVAT nutartyje pripažino, kad pirmosios instancijos teismo motyvai ir atliktas vertinimas dėl viešojo administravimo subjekto deliktinės atsakomybės sąlygų yra neišsamus, todėl grąžino bylą nagrinėti iš naujo, nurodė pateikti atsakymus į klausimus, ar valstybė turi pareigą atlyginti AAA sprendimu, kuriuo, remiantis neteisėtu poįstatyminiu teisės aktu, iš privataus subjekto buvo atimta teisė vykdyti ekonominę veiklą, padarytą žalą, ir jei taip, tai kokio dydžio turėtų būti atlygintina suma.
Aprašyta situacija toli gražu nėra pavienė ar išskirtinė. Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo bylos vis dar išlieka pagrindinė LVAT praktikos dalis. Kaip teigiama šio teismo metinėje ataskaitoje, 2020 m. jos sudarė beveik pusę visų per metus teisme pagal apeliacinius skundus išnagrinėtų administracinių bylų. Štai vienoje iš bylų buvo priteista beveik 40 tūkst. Eur žalos atlyginimo iš valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos ir Aplinkos apsaugos departamento, Statybos inspekcijos.
Kitoje byloje 250 tūkst. Eur neturtinei žalai atlyginti buvo priteista nustačius, kad valstybės institucijos neteisėtai neveikė per atsakingas institucijas, nevykdė pareigos užtikrinti žmogaus (nepilnametės) teisių ir laisvių apsaugos. Didžiausia suma, kurią LVAT 2019 m. priteisė iš valstybės pareiškėjų turtinei žalai atlyginti, sudarė beveik 151 tūkst. Eur už tai, jog pareiškėjai dėl restitucijos prarado įsigytus žemės sklypus, į kuriuos Nacionalinė žemės tarnyba nuosavybes teises nepagrįstai atkūrė kitam asmeniui.
Tokioms situacijoms bendra tai, kad nustatomi viešojo administravimo subjekto konkrečių valstybės tarnautojų neteisėti veiksmai (bendrojo rūpestingumo stoka, netinkamas faktinės ar teisinės situacijos įvertinimas), lėmę turtinės ir (ar) neturtinės žalos atsiradimą.
Lietuvoje valstybės tarnautojams vis dar taikoma ribota atsakomybė už jų sprendimais/veiksmais/neveikimu padarytą žalą. Tiesa, pastaruoju metu pasitaiko atvejų, kai patys žalą sukėlusį sprendimą priėmę valstybės tarnautojai įpareigojami tiesiogiai atlyginti padarytą žalą po to, kai regreso tvarka kreipiasi valstybė.
Birželio 17 dieną paskelbtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai, kad žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų (neteisėto Pripažinimo tinkamu naudoti akto pasirašymo), turi atlyginti ir valstybės tarnautojai asmeniškai, pasirašę tokį aktą. Teismas nurodė, kad viešojoje teisėje, kalbant apie valstybės tarnautojų materialinę atsakomybę, būtina pabrėžti atsakingo valdymo ir gero viešojo administravimo standartus.
Valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais.
Komentaro autorė Dovilė Murauskienė yra advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnioji teisininkė, advokatė, Linas Sesickas – advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris, advokatas.