Pretendentų į teisėjus atrankos komisija: apie ambicingus ir labai žemiškus tikslus

Pretendentų į teisėjus atrankos komisija – reikšminga grandis teisėjų korpuso formavimo procese. Septyni komisijos nariai padeda Lietuvos Respublikos Prezidentui atrinkti tinkamiausius kandidatus teismų teisėjų, pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų pareigoms užimti.

Daugiau nei pusę metų dirbančios naujos sudėties Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos nariai sutiko pasidalyti mintimis apie šio darbo organizavimą, tinkamiausių kandidatų į teisėjus paiešką ir probleminius atrankų aspektus.

Į klausimus atsakė Komisijos nariai: Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Marius Bajoras, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimo centro docentė, žiniasklaidos ir komunikacijos ekspertė Jolanta Mažylė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros docentė, teisininkė Lina Mikalonienė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Gediminas Sagatys, Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos Baudžiamosios teisės ir proceso instituto profesorė, l. e. šio instituto direktorės pareigas, teisininkė Jolanta Zajančkauskienė, Personalo valdymo profesionalų asociacijos valdybos narė, personalo ekspertė Edita Znutienė, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėja, šio teismo pirmininko pavaduotoja Skirgailė Žalimienė.

– Naujos sudėties Pretendentų į teisėjus atrankos komisija ir Jūs kaip šios Komisijos pirmininkė buvote patvirtinta praėjusių metų rugsėjo mėnesį. Kaip pavyko pradėti darbus ir kokius tikslus Komisija išsikėlė trejų metų veiklos laikotarpiui?

Lina Mikalonienė: – Pirmiausia visos Komisijos vardu noriu pasidžiaugti jai suteiktu mandatu vykdyti šį atsakingą darbą – padėti Lietuvos Respublikos Prezidentui atrinkti tinkamiausius pretendentus į Lietuvos teisėjų korpusą. Pasitikėjimas įpareigoja. Tad savo kadencijos laikotarpiu siekiame ambicingų, bet kartu ir labai žemiškų tikslų: kad atrankos vyktų kiek galima operatyviau, sklandžiau, jų metu būtų skiriamas deramas dėmesys pretendentų asmenybei atsiskleisti, o tai leistų Komisijai kolektyviai patarti dėl tinkamiausių pretendentų. Esame įvairūs ir skirtingi, todėl intensyviai diskutuojame, formuodami organizacinę kultūrą visai mūsų darbo kadencijai.

Taip jau sutapo, kad Komisija startavo kartu su naujovėmis ir iššūkiais, kuriuos lėmė pasikeitusi teisinė bazė. 2020 m. gruodžio mėnesį pirmą kartą Komisijoje buvo vykdyta atranka į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus. Netrukus jos darbo standartas buvo patikrintas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme – 2021 m. pradžioje teismas išnagrinėjo pirmąjį skundą dėl galimų procedūrinių pažeidimų. Gyvas atrankų organizmas mus įpareigoja būti kūrybiškus ir atliepti į sparčiai besikeičiančias realijas, padedant formuoti teisėjų korpusą.

– Teismai – aukščiausioji teisinės sistemos grandis, tad neabejotinai keliami griežti reikalavimai norintiems čia dirbti. Pretendentų kelias iki pokalbio su Komisija yra ilgas ir sudėtingas. Atrankų metu vertinamos jų žinios, motyvacija, papildoma veikla. Visgi kokios asmeninės savybės ar duomenys apie atrankų dalyvį Jums atrodo reikšmingiausi ir dažniausiai geriausiai parodo, kad pretendentas bus geras teisėjas?

Edita Znutienė: – Labai svarbi pretendento motyvacija, t. y. kodėl siekiama aukštesnės pozicijos. Dalykines, profesines kompetencijas galima įgyti, išmokti naujus dalykus, tačiau vidinę motyvaciją, norą augti ir tobulėti jau reikia turėti. Motyvacija siejasi su sau keliamais tikslais, smalsumu, nuolatine ambicija padaryti daugiau, nei galbūt iš tavęs tikimasi, taip pat su vizijos turėjimu, aukštesnės prasmės paieška. Aukštesnės pakopos teisėjui dažniausiai reikalingos platesnės, gilesnės kompetencijos, įgūdžiai, visapusiškas požiūris, tad vidinė nuolatinio tobulėjimo motyvacija taip pat labai svarbi. Didelę reikšmę skiriame vertybėms, reputacijai, bendravimo įgūdžiams.

Puikiam teisėjui dažniausiai nesvetima empatija, emocinė pusiausvyra, geri klausymosi įgūdžiai. Be abejonės, mums svarbūs ir konkretūs teisėjo veiklos vertinimo rodikliai: mokėjimas susidoroti su dideliais darbo krūviais, organizuotumas, konstruktyvus laiko paskirstymas nagrinėjant bylas ir procesinių sprendimų kokybė.

Gediminas Sagatys: – Jei reikėtų rinktis vieną svarbiausią savybę, aš balsuočiau už sąžiningumą, kuris yra teisingumo pamatas. Sąžiningas teisėjas sprendimus priima remdamasis tik faktais ir teise, atsiribodamas nuo bet kokių išankstinių nusistatymų, išorinių įtakų. Kitų savybių sąrašas ilgas. Jį būtų galima pradėti nuo bazės – geros fizinės ir psichikos sveikatos, be kurių sunku susidoroti su teisėjui tenkančiu dideliu protinio darbo krūviu ir ilgomis sėdimo darbo valandomis. Juk teisėjo darbo laikas nenormuotas, visą dieną praleidus teismo posėdyje neretai tenka vakaroti prie kompiuterio rašant sprendimo motyvus.

Kalbėdamas apie charakterį orientuočiausi į savybių, apibendrintai vadinamų „teisėjo temperamentu“, visumą: ryžtingumą, platų akiratį, kantrybę, pastabumą, paslaugumą, taktiškumą. Teisėjui taip pat būtinas gebėjimas savarankiškai priimti sprendimą, neperkeliant su tuo susijusios įtampos aplinkiniams. Atskirai išskirčiau kritinį mąstymą ir jautrumą kaip savybes, kurios skiria žmogiškąjį intelektą nuo dirbtinio. Šių savybių, bent jau kol kas, niekam nepavyko algoritmizuoti ir suskaitmeninti. Būtent jos bus vienas esminių argumentų ateityje visuomenei sprendžiant, kam patikėti teisingumo vykdymą: teisėjui-žmogui ar teisėjui-kompiuteriui. Nepamirščiau ir pilietiškumo, kuris reiškia rūpestį dėl valstybės, kurioje gyvename, ateities.

– Kiek dalyvaujančiųjų atrankose į teisėjus paskiriama dirbti šį darbą?

Lina Mikalonienė: – Per pastarųjų penkių mėnesių laikotarpį Komisija analizavo apie šimto pretendentų atrankos medžiagą ir vykdė teisėjų atrankas į skirtingo lygmens teismus – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Kauno apygardos teismo, Vilniaus apygardos teismo, Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų, Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų, Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio, Pasvalio ir Rokiškio rūmų teisėjų pareigas, taip pat vykdė atranką į Panevėžio apylinkės teismo pirmininko pareigas. Ne visų atrankų procedūros baigtos, tad sudėtinga įvertinti ir Komisijos darbo sėkmės procentą. Galime pasidžiaugti, kad į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos apeliacinio teismo bei Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų teisėjus buvo paskirti pretendentai iš Komisijos pasiūlytų tinkamiausiųjų sąrašo.

– Neseniai teko skaityti Teisėjų tarybos nario Gražvydo Poškaus palinkėjimą teismų sistemai: „kad vartai į teismų bendruomenę visada būtų pilni besiveržiančiųjų“. Tiek personalo atrankos specialistai, tiek atskirų sričių atstovai vis dažniau kalba apie aukštos kvalifikacijos darbuotojų stygių įvairiose srityse. Ar pastebite tokią tendenciją teisėjų atrankose?

Edita Znutienė: – Kartais teigiama, kad nėra aukštos kvalifikacijos darbuotojų stygiaus, yra tik trūkumas organizacijų, kolektyvų ar talentingų vadovų, su kuriais tikrieji talentai norėtų dirbti. Aukšta kvalifikacija įgyjama tiek mokantis iš kitų, tiek pačiam įdedant daug asmeninių pastangų. Deja, tikrai pastebima tendencija, kad įvairių profesijų atstovai vis daugiau turi lūkesčių, norų, tačiau vis mažiau yra pasirengę duoti patys. Tai siejasi ir su naująja Tūkstantmečio karta, jau pradėjusia dominuoti darbo rinkoje, kuriai itin svarbus tapo darbo ir gyvenimo balansas. Mano galva, aukštos kvalifikacijos teisėjas – tai atsidavimas, misija, didelė atsakomybė. Džiugu, kad didžiuosiuose miestuose teisėjų atrankose dalyvauja daug teisėjų, norinčių kilti karjeros laiptais ir siekti aukštesnės kvalifikacijos.

Nuoširdus noras ir nuoseklus siekimas – jau pusė darbo. O aukšta kvalifikacija ateina tik nuolatos keliant standartų, įgūdžių ir kompetencijų kartelę. Teisėjų atrankos komisijos tikslas taip pat kelti atskaitos tašką ir pretendentų kvalifikacijos kartelei, atrenkant ir rekomenduojant pasirengusius, pilietiškus, darbščius ir itin aukštos moralės pretendentus, kurie būtų pasiruošę sunkiam ir įtemptam darbui, už kurį dažniausiai niekas nepaploja ir kuris atlyginamas, deja, ne taip patraukliai, kaip, sakykim, advokato darbas. Džiaugiamės, kad į aukščiausios pakopos teismus visgi turime ir perliukų, itin aukštos kvalifikacijos teisėjų, atsidavusių aukštesniam tikslui.

– Vienas iš kritikuojamų teisėjų atrankų aspektų – ilga jų trukmė. Kokių problemų šiame procese pastebite Jūs?

Gediminas Sagatys: – Sutinku, kad ilga atrankų trukmė yra didelė problema. Kita vertus, nemanau, kad esamomis sąlygomis Komisija gali ją iš esmės išspręsti. Visiems Komisijos nariams tai yra papildomas darbas, kuriam ir taip aukojama mažiausiai penktadalis darbo savaitės. Komisijos nariams teisėjams dėl to gali būti sumažinamas darbo su bylomis krūvis, o Komisijos nariai ne teisėjai dirba savo pagrindinio darbo laiko sąskaita. Dėkojant jiems už tai, vargu ar galima reikalauti daugiau. Spartinti atrankas trumpinant Komisijos pokalbiui su pretendentais skiriamą laiką, kuris šiuo metu svyruoja nuo 30 iki 40 minučių, – taip pat ne išeitis. Komisija turi pažinti kiekvieną pretendentą ne tik iš turimų dokumentų, bet ir gyvai pabendravusi. Respublikos Prezidento iniciatyva šiuo metu rengiami Teismų įstatymo pakeitimai, kurie turėtų padėti efektyviau spręsti laisvų teisėjų etatų užėmimo klausimus.

Kalbėdamas apie kitus probleminius aspektus, išskirčiau mažą konkurenciją atrankose į laisvas apylinkių teismų teisėjų vietas, išskyrus galbūt Vilnių ir Kauną. Akivaizdu, kad teisėjo profesija su jai tenkančia didžiule atsakomybe ir darbo krūviu, nuolat akcentuojamais pačiais aukščiausiais profesiniais ir etiniais reikalavimais daugeliui teisininkų nebėra profesinės karjeros svajonė. Mainais į tai siūlomas dažnai ir 2 000 eurų po mokesčių nesiekiantis atlyginimas tarp kvalifikuotų teisininkų yra nekonkurencingas. Atrankose į teisėjų pareigas beveik nebesulaukiame prokurorų, advokatų (per pirmąjį Komisijos veiklos pusmetį norą tapti teisėjais pareiškė vos keletas advokatų ir vienas prokuroro padėjėjas), nekalbant apie antstolius ar notarus. Šiandien pralaimime kovą dėl talentų ne tik laisvosioms teisininkų profesijoms, bet ir viešajam sektoriui, dėl to neišvengiamai kenčia teismų veiklos kokybė. Be to, visuotinai žinoma, kad neatitikimas tarp patikėtų funkcijų ir gaunamo atlygio lemia ir kitas (pvz., korupcijos, atmestino požiūrio į darbą) rizikas. Keista, bet, regis, ši problema be pačių teisėjų nedaug kam rūpi.

Pradėjusi savo veiklą naujos sudėties Komisija susidūrė su problema dėl pretendentų specializacijos reikšmės, atsižvelgiant į teismo, į kurį pretenduojama, trūkstamą specializaciją: jei teisme trūksta, pavyzdžiui, baudžiamųjų bylų teisėjo, ar Komisija turėtų į tai atsižvelgti vertindama pretendentų, kurie iki tol dirbo ir ateityje nusiteikę dirbti išimtinai tik su civilinėmis bylomis, motyvaciją ir teisinio darbo pobūdį? Atvirkščiai, ar Komisija turėtų nekreipti dėmesio į pretendento specializaciją, atsižvelgdama į tai, kad pagal Teismų įstatymą tais atvejais, kai nuo paskutinės atrankos į to paties teismo teisėjo pareigas praėjo mažiau kaip 6 mėnesiai, nauja atranka gali būti nepradedama, o atrankoje dalyvavęs asmuo į to paties teismo teisėjo pareigas paskiriamas vadovaujantis ankstesnėmis Komisijos išvadomis? Aptariama problema yra kompleksinė, ji susijusi ir su teismų pirmininkų teise paskirstyti teisėjus į atitinkamus skyrius. Mano galva, šioje srityje būtina siekti maksimalaus efektyvumo ir skaidrumo užtikrinant, be kita ko, savalaikį ir tinkamą potencialių pretendentų informavimą tiek apie esamą, tiek apie planuojamą (prognozuojamą) atitinkamos specializacijos teisėjų poreikį konkrečiame teisme.

Komisijai nuolat tenka spręsti kasdieninius probleminius klausimus, susijusius su pretendentų vertinimo kriterijų taikymu. Pavyzdžiui, diskutuojame, kaip turėtų būti vertinami Komisijai pateikti ankstesni duomenys apie pretendentus: ar vertinant pretendento asmenines savybes turėtų būti atsižvelgiama į prieš 10 metų skirtą drausminę nuobaudą ar prieš 5 metus padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą? Ar šie duomenys atspindi dabartinę pretendento asmenybę? Ar teisėjas turi teisę į netobulą praeitį? Komisijai taip pat tenka spręsti atrankoje dalyvaujančių asmenų prašymus įvertinti jų pateiktus papildomus dokumentus arba nevertinti tam tikruose dokumentuose esančios informacijos dėl galimo juos surašiusių asmenų suinteresuotumo, netinkamo faktų interpretavimo. Dalį problemų sukuria ir patys pretendentai: laiku neatnaujindami savo byloje esančių anketinių duomenų, netinkamai užpildydami anketas ir kt.

Natūralu, kad teisės aktai detaliai nereglamentuoja visų atrankos metu kylančių klausimų. Vis dėlto Komisijos nuoseklumas juos sprendžiant yra būtinas. Svarbu tai, kad tiek pirmiau paminėtas, tiek kitas problemas pastebime ir nuoširdžiai stengiamės spręsti, formuoti nuoseklią Komisijos praktiką. Tai daryti skatina ir nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reglamentavimas, numatantis Komisijos išvadų apskundimo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui galimybę. Nors Komisijos išvada, būdama rekomendacinio pobūdžio, ir nėra tradicinis teisminio ginčo objektas, manau, kad teisminės Komisijos veiklos kontrolės galimybė yra teigiamas reiškinys, užtikrinantis atrankos procedūrose dalyvaujančių asmenų teises ir atliekantis teisinio reguliavimo spragų užpildymo funkciją.

– Šie pandemijos metai pakeitė ir Komisijos darbą – posėdžiai bei pokalbiai su pretendentais vyksta nuotolinėmis priemonėmis. Ar tai neapsunkino atrankų proceso? Galbūt atvirkščiai – pastebite teigiamų aspektų?

Lina Mikalonienė: – Iš pradžių Komisijos posėdžiai vyko tradiciniu būdu – gyvai bendraujant. Dėl pandemijos dirbame nuotoliniu būdu. Žmonės skirtingi, tad ir į nuotolinį bendravimą reaguoja nevienodai. Vis dėlto tai padeda užtikrinti teisėjų korpuso formavimo tęstinumą, o kartu ir visiems mums – tiek pretendentams, tiek ir Komisijai – prisitaikyti prie dinamiškai besikeičiančios aplinkos ir naujovių, būti lankstesniems ir mobilesniems.

– Komisijos nariai turi gana ribotą laiką pabendrauti su kandidatu į teisėjus. Ar to pakanka išsamiam pretendento darbo ir asmenybės įvertinimui?

Jolanta Mažylė: – Iki susitikimo su pretendentu Komisijos nariai turi laiko susipažinti su Nacionalinės teismų administracijos pateikta medžiaga apie jį. Tad natūralu, jog pasirengti susitikimui skiriama daug daugiau laiko nei pačiam susitikimui. Tą laiką Komisijos nariai ir išnaudoja gilindamiesi į išsamią informaciją apie pretendentą. O tai, kas yra pateiktoje medžiagoje, matyt, ne tik sudaro bendrą vaizdą apie asmenybę, jos profesinės karjeros pokyčius ir gyvenimo vingius, bet ir duoda minčių pokalbiui su pretendentu.

– Apie teisėjų atrankas dažnai kalbama paslaptingai, sklando įvairūs gandai apie atrankose užduodamus klausimus. Ko iš tikrųjų gali tikėtis kiekvienas pretendentas, atvykęs į Komisijos posėdį? Koks klausimas tikrai bus užduotas?

Jolanta Mažylė: – Apie sklandžiusius ar sklandančius gandus tiek teisėjų, tiek ir pretendentų į teisėjus bendruomenėse, manyčiau, kalbėti yra labai nesolidu ir tiesiog neatsakinga. Ko gero, standartinių klausimų susitikimuose nebūna, nes kiekvienas pretendentas yra asmenybė su savo gyvenimiška ir profesine patirtimi. Koks klausimas tikrai bus užduotas, būtinai pasakysiu: Laba diena, prisistatykite.

– Vieni pretendentai į teisėjus paskiriami jau po pirmųjų atrankų, o dalis kandidatų atrankose dalyvauja ir ne vienus metus. Sprendžiant iš tų atrankų, kurias jau teko vykdyti, kur tokiems kandidatams siūlytumėte pasitobulinti?

Skirgailė Žalimienė: – Natūralu, kad skiriasi visų pretendentų į teisėjus išsilavinimas, darbinė ir gyvenimiška patirtis, asmeninės savybės. Komisija atlieka pretendentų į teisėjus vertinimą itin kruopščiai, remdamasi vienodais kriterijais ir parametrais, pagal kuriuos visi pretendentai įvertinami panašiomis sąlygomis. Komisija analizuoja ir lygina pretendentų nuopelnus, vadovaudamasi panašiais informacijos šaltiniais ir duomenimis, taiko procedūras ar metodus, kuriais galima pašalinti rekomendacijų ar vertinimų subjektiškumą.

Taigi Komisija siekia užtikrinti vienodą vertinimo ir teisėjų karjeros tvarką. Šiuo atveju reikėtų pabrėžti, kad tam tikrų pareigų turėjimas tam tikrą metų skaičių visiškai neįrodo, jog suinteresuotasis asmuo turi specialių nuopelnų. Jeigu darbo stažas einant to paties lygio pareigas būtų laikomas lemiamu kriterijumi, teisėju automatiškai galėtų tapti teisėjų padėjėjai, padirbę tam tikrą metų skaičių teismuose. Tačiau tokia tvarka nebūtų suderinama su teisėjų atrankos principu, pagal kurį teisėjais turėtų tapti tik gabiausieji, našiausieji ir principingiausieji.

Norėtųsi pabrėžti, kad neretai vieni pretendentai Komisijos neįvardijami tinkamiausiais vien dėl to, kad kiti dalyvavę atrankoje pretendentai pagal savo išsilavinimą, darbinę ar gyvenimišką patirtį buvo daug pranašesni už pirmuosius. Vis dėlto tai nereiškia, kad reikia nuleisti rankas ir daugiau nedalyvauti atrankose. Tobulintis, manyčiau, turėtų visi – ir pretendentai, ir esami teisėjai, nes tik tokiu būdu galėsime atliepti į nuolat besikeičiančio pasaulio aktualijas.

Linkime pretendentams, kurie nebuvo atrinkti tinkamiausiais, toliau dalyvauti kitose atrankose ir nepamiršti to, kad teisėjas – tai teisės profesionalas, kurio profesinės žinios bei asmeninės savybės turėtų būti pavyzdinės teisininkų bendrijoje.

– Komisija vykdo ne tik naujų apylinkės teismų teisėjų atranką, bet ir vertina pretendentus į aukštesnius teismus, teismų vadovus. Kaip manote, kodėl gana mažai teisėjų pasiryžta dalyvauti atrankose į teismų vadovus?

Marius Bajoras: – Kiekviename teisme yra patyrusių, turinčių autoritetą kolektyve, pasižyminčių vadovams reikalingomis savybėmis teisėjų, todėl neabejotina, kad gerokai daugiau kolegų galėtų sėkmingai pretenduoti į vadovų pareigas. Kodėl taip nėra, priežasčių nemažai. Manau, pagrindinė priežastis objektyvi, tai – pareigų pobūdis, kuris gerokai skiriasi nuo įprastinės teisėjo veiklos. Kolegos nelinkę iškeisti jiems mielos ir gerai įsisavintos bylų nagrinėjimo veiklos į administravimo, organizavimo ir panašų darbą, kuriam reikia skirti daug energijos ir laiko. Kita priežastis – suvokimas, kad vadovai vieni negali išspręsti jautriausių rūpimų problemų, tokių kaip darbo krūviai, kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, tinkamas materialinis aprūpinimas ir pan. Išskirčiau ir dar vieną priežastį – per mažą teisėjų įsitraukimą į bendruomenės veiklą. Platesnis teisėjų į(si)traukimas į svarstomus aktualius klausimus, nuomonių išklausymas, skatinimas aktyviai dalyvauti savivaldos institucijų, profesinių asociacijų veikloje yra vieni svarbiausių dalykų ugdant lyderius teismų sistemoje. Be to, rasti tinkamų vadovų galėtų padėti ir didesnis pačių kolektyvų aktyvumas, lengvas postūmis ir palaikymas kolegų, kurie to verti.

– Vykdant teismų vadovų atrankas atliekamos ir anoniminės to teismo darbuotojų apklausos. Ar aktyviai atsakoma į klausimus ir ar informatyvūs šie duomenys Komisijai, kuri renka tinkamiausią kandidatą? Kokie duomenys, Jūsų nuomone, geriausiai parodo, kuris kandidatas bus tinkamiausias valdyti teismo darbą?

Marius Bajoras: – Naujos sudėties Komisija kol kas įvykdė tik vieną atranką į vadovaujamas pareigas. Šios atrankos metu pateiktoje anoniminėje apklausoje buvo aktyviai ir drąsiai atsakoma į klausimus, išsakytos netgi kardinaliai priešingos, kraštutinės nuomonės. Manau, tokie duomenys iš esmės naudingi, jie parodo ne tik silpnąsias ir stipriąsias pretendento savybes, bet ir esančias kolektyvo problemas. Kita vertus, šie duomenys negali būti pernelyg sureikšminami, kadangi pildydami anoniminę apklausos anketą respondentai gali būti linkę į subjektyvumą, kategoriškumą.

Vieni iš svarbiausių duomenų, rodančių, ar asmuo bus tinkamas vadovas, manau, tie, kurie atskleidžia pretendento iniciatyvumą, dalyvavimą visuomeninėje veikloje, ankstesnę vadovavimo patirtį, asmenines savybes, tarp jų ypač svarbūs duomenys apie bendravimo įgūdžius, konstruktyvumą konfliktinėse situacijose, taip pat Komisijai visada labai svarbus motyvacijos stiprumas.

– Kalbant tiek apie pretendentus į apylinkių teismų teisėjus, tiek apie karjeros siekiančius teisėjus – ar dažnai atrankose pretendentams trukdo jaudulys? Ar aktyviai ir atsakingai pretendentai parengia ir pateikia papildomus juos charakterizuojančius duomenis?

Jolanta Zajančkauskienė: – Dauguma pretendentų yra pasiruošę atrankai. Jaudulys tikrai jų nekausto. Pretenduojantys asmenys turi įgiję atitinkamą kvalifikaciją, kompetenciją, pasižymi tam tikromis asmeninėmis savybėmis. Galima sakyti, kad iš esmės pretendentai gana aktyviai ir atsakingai parengia ir pateikia papildomus juos charakterizuojančius dokumentus, duomenis. Kiekvieną kartą prieš atranką pretendentai informuojami apie jau pateiktų duomenų atnaujinimo galimybę. Patariame šia galimybe pasinaudoti ir Komisijai pateikti aktualius, pačius naujausius duomenis.

– Ko palinkėtumėte ir kaip siūlytumėte pasirengti pokalbiui kiekvienam asmeniui, atvykstančiam į Komisijos posėdį?

Jolanta Zajančkauskienė: – Visų pirma verta pasitikrinti, ar Komisijai pateikėte aktualius, nepasenusius duomenis. Jei būtina, juos atnaujinti. Antra, pasirengti pokalbiui. Apmąstyti savo darbinę patirtį, asmenines savybes ir pan.

Skirgailė Žalimienė: – Linkime kiekvienam pretendentui gebėti įtikinti Komisiją, kad jis yra tinkamiausias, jei to iš tiesų vertas. Vis dėlto net ir tobulai pavykęs pokalbis negalėtų pakeisti turimų biografinių duomenų, dėl to taip pat linkime būti sąžiningiems ir savikritiškiems atrankos metu.