– Pradėkime nuo Jūsų istorijos. Kaip turėta priklausomybė ir sveikimas nuo jos atvedė Jus dirbti į pataisos įstaigą?
– Aš esu sveikstantis alkoholikas. Nustojau vartoti 1988 metais, kai pradėjau naudotis Minesotos programa. Tuo metu mane pasikvietė priklausomybių ligų centro terapeutė ir sako: „Česlovai, pas mus atvažiavo anoniminiai alkoholikai iš Amerikos ir jie nori pasidalinti patirtimi su mūsų alkoholikais“. Nors tikrai labai nenorėjau, bet nuėjau pažiūrėti. Tačiau terapeutė man pasakė, jog turėsiu papasakoti, kas vyko tame susirinkime. Todėl stengiausi įsiminti viską, apie ką pasakojo.
Beklausydamas vieno, antro, trečio pradėjau galvoti, kad visa tai apie mane, tada pasakiau sau: „viskas, protas nuvažiavo“. Ir vėl bandau klausyti kito žmogaus, ir vėl tas pats, vėl galvoju apie save. Galų gale buvo tame susirinkime tokia moteris, raudono veido, pagalvojau, jog ji tikrai alkoholikė. Ji pradėjo pasakoti, ir aš pagavau, kad ir ji pasakoja mano istoriją, tik jai viskas įvyko Amerikoje. Tada aš supratau, kodėl aš negalėjau kitų išgirsti, nes tiesiog prisiminiau savo istorijas. Ir kai viską supratau – man pradėjo patikti.
Tuomet anoniminių alkoholikų organizacijos pradininkas man pasakė, kad galime tokius susirinkimus pradėti organizuoti ir Lietuvoje. Pradėjome rinktis vienos moters bute. Nuo to momento viskas pradėjo keistis. Susipažinau su anoniminiu alkoholiku iš Poznanės, po to – iš Varšuvos. Jie pasakė, kad vyks anoniminių alkoholikų suvažiavimas Sopote ir pasiūlė man prisijungti. Tame susitikime susipažinau su gydytoju, kuris man pasiūlė atvažiuoti pas jį į gerą reabilitaciją, dviejų savaičių gydymą. Na ir nuo tų 2-jų savaičių viskas ir prasidėjo. Tada sukūrėme AA (anoniminių alkoholikų) grupę, mums davė patalpas.
Mane pakvietė dirbti su kitais asmenimis kaip socialinį darbuotoją. Praėjau nemažai mokymų, susipažinau su daugybe žmonių. Ir ta visa mano teikiama pagalba kitiems buvo ir yra pagalba ir pačiam sau.
Prieš įsidarbindamas į pataisos namus, turėjau surašyti savo charakteristiką ir pirmą kartą parašiau apie save viską sąžiningai: jog buvau išmestas iš darbo dėl alkoholio, netgi, kad buvau įkliuvęs už cukraus vagystę, tačiau tikriausiai atsižvelgė į mano sąžiningumą ir mane priėmė dirbti.
– Kokį darbą, kokias funkcijas Jūs atliekate Vilniaus pataisos namuose?
– Aš esu Priklausomybių reabilitacijos centro priklausomybių konsultantas ir grupių vadovas. Įvairių grupių – priklausomybės, atkryčio, užduočių, įžanginių grupių, taip pat prižiūriu visą reabilitacijos tvarką.
– Galite pasakyti, remdamasis savo patirtimi, ar galima pasveikti nuo priklausomybės?
– Man vienas profesorius yra pasakęs, kad galima pasveikti nuo šios ligos, bet turi stengtis. Tai aš ir stengiuosi jau 34 metus. Ir žinote – koks buvau, toks ir likau. Tik 12-os žingsnių programa duoda galimybę tobulėti žmogui dvasiškai. Be abejo, turiu pripažinti, kad esu bejėgis prieš alkoholį, kiek bandžiau kovoti nieko neišeina. Po to sužinojau, jog reikia padaryti tvarką savo smegenyse, kokias klaidas dariau, iš kur mano bėdos atsiranda. Be to, po visko reikia grįžti į visuomenę. Tam reikalingi 8 ir 9 žingsniai. Dešimtas žingsnis – atlyginti žalas. Dėl to aš padariau sąrašą žmonių, kuriems esu kažką blogo padaręs. Šitas žingsnis yra sunkiausias.
Neatsimenu kodėl, bet buvau pavogęs iš močiutės 3 rublius. Gal į kiną ar kažkur kitur juos išleidau. Na ir AA susirinkime iškėliau šitą klausimą – kaip man atlyginti žalą, nes močiutė yra mirusi. Vienas iš dalyvių man pasiūlė nueiti prie bažnyčios ir duoti pinigų ten prašantiems. Aš nuėjau, bet ten sutikau žmogų, kuris man kažkada buvo autoritetas. Buvo laikas, kai žavėjausi, kaip jis šoko, kaip jis vaikščiojo, kokias jis kelnes nešiojo, ir štai matau, jog jis prašo išmaldos. Tuomet neišlaikiau ir pabėgau. Po to jo ieškojau ir niekaip negalėjau rasti. Tai sudėtingi žingsniai. Prašančius išmaldos šelpiau beveik metus, kol pagalvojau, kad atlyginau žalą.
– Kaip Jūs manote, ar įmanoma žmogui atsikratyti priklausomybės kalėjime, kur jis veikiamas kitų nuteistųjų ir aplinkos?
– Taip. Tikrai yra tokių žmonių. Vienas iš pirmųjų mano išleistų buvo 2004 metais. Jis išvažiavo į Airiją ir ten įkūrė grupę asmenims, turintiems priklausomybę. Iki šiol nevartoja, labai tikiuosi, kad sutiksiu jį, pasikalbėsime. Kitas, žinau, gyvena Vokietijoje. Dar vienas gyvena Anglijoje, lanko anoniminių narkomanų grupę ir surado sau globėją.
– Tačiau šiandien kuriasi reabilitacijos centrai, taikomos įvairios programos priklausomybę turintiems asmenims, juk atsižvelgiama į priklausantį asmenį labiau...
– Pati priklausomybė yra liga ir nepriklauso nuo žmogaus, jo amžiaus ar gyvenimo sąlygų. Jeigu žmogus yra priklausomas ir jeigu jis nors kiek pavartos – vis tiek taps priklausomas.
Sudėtinga yra dėl to, kad šiuo metu yra labai daug žmonių, kurie bando tuo priklausomus žmones gydyti. Įvairiausiais būdais. Klausimas, ar tos kelios paskaitų valandos duoda didelės naudos, ar tai duoda galimybę sveikti. Kartais net viršininkai bando priklausomus nuteistuosius gydyti. Yra paskirti atsakingi konsultantai ir tegul jie daro savo darbą. O dabar yra komisijos, kurios sprendžia, ar eiti nuteistajam į reabilitaciją ar ne. Kam to reikia?
Motyvacija yra toks dalykas, kai žmogus kreipiasi pagalbos, jis turi būti kuo greičiau priimtas, nes reikia su juo kažką daryti, kol jis turi motyvacijos. Laikui bėgant ta motyvacija gali ir dingti. Nėra svarbu, iš kur ta motyvacija atsirado, – ar jis slepiasi nuo kreditorių, ar tik paviršutiniškai dalyvauja užsiėmimuose, tačiau žmogus yra reabilitacijoje ir tai gali jį nukreipti tinkama kryptimi.
– Reabilitacijos centre yra gydoma dėl alkoholio, narkotikų ir rūkymo, bet ar visi sutinka gydytis?
– Jie visi sako, kad sutinka, tačiau kai kurie išreiškia tą tik formaliai. Dažniausiai ateina tie žmonės, kuriems skirta neilga bausmė, ir dažnai jie ateina į reabilitaciją dėl to, kad nebūtų bendrose patalpose, tame „skruzdėlyne“. Jie tiesiog nori ramiai išbūti tą bausmės laiką, kuris skirtas.
– O ką Jūs manote apie priverstinį gydymą nuo priklausomybių? Ar tai įmanoma?
– Taip, yra įvairių pavyzdžių. Amerikoje pusė besigydančių gydomi priverstinai. Jeigu priklausomas žmogus neturi motyvacijos, dažnai būdamas reabilitacijoje tą motyvaciją įgyja. Pavyzdžiui, Lenkijoje priverstinai gydomi asmenys, turintys priklausomybę. Ten suprantama, kad valstybės pareiga – nepalikti žmogaus blogoje situacijoje.
– Tikriausiai įkalinimo įstaigoje su priklausomybę turinčiais asmenimis sudėtinga dirbti?
– Žinoma. Mano žmona taip pat dirbo su priklausomybę turinčiais asmenimis ir man pasakojo, kad asmenys išėję į laisvę tęsia gydymą, tačiau jeigu įkalinimo įstaigoje šie žmonės elgėsi agresyviai, tai priklausomybių ligų centre jie kaip „šilkiniai“.
– Ar aiškinatės tų žmonių problemų priežastis – kodėl jie įgijo priklausomybes, iš kokių šeimų jie dažniausiai ateina?
– Pirmąjį pokalbį su priklausomybę turinčiu žmogumi ir pradedu nuo jo gyvenimo istorijos. Palaipsniui aš klausausi jų istorijos ir pasižymiu būtent tuos įvykius, nuo kada ir kaip viskas prasidėjo. Šią vasarą važiuosiu į Šventąją, ten vyks susitikimas visų asmenų, kurie turi ar turėjo priklausomybę, ir galiu pasakyti, kad yra labai įvairių žmonių. Į tokius susitikimus ateina ir „bomžai“, ir ministrai. Ši liga nerūšiuoja.
– Ar nesunku patikėti asmenimis, kurie nuolat sugrįžta į įkalinimo įstaigas su tomis pačiomis priklausomybių problemomis?
– Dabar reabilitacijoje yra toks žmogus, kuris grįžta ne pirmą kartą. Ir svarbiausia, kad jis buvo toks imlus ir jo sveikimas vyko sparčiai, tikrai atviras buvo. Suprantu, kad pati blaivybė priklauso ne nuo manęs, o nuo bandančio pasveikti žmogaus, nuo to, kaip jis įsitrauks į viską. Tikriausiai kažką jis praleido ir nepadarė iki galo, jis nevaikščiojo į susirinkimus laisvėje, neturėjo globėjo. Tiesiog pats žmogus darė daug klaidų. Ir dabar aš juo irgi jau negaliu patikėti visiškai. Jis grįžta ir bando iš naujo.
– Kaip surandate asmenų, kurie nori savanoriauti arba dirbti būtent su įkalintais nuteistaisiais?
– Viskas vyksta per mano pažįstamus, aš juk pats esu alkoholikas – sveikstantis. Sveikimas vyksta 34-ius metus. Kadangi visoje Lietuvoje yra pažįstamų, sveikstančių alkoholikų ir narkomanų, tai jie noriai padeda. Tačiau aš pats bendrauju su įvairiomis tarnybomis – anoniminių alkoholikų, anoniminių narkomanų – tai ten esantiems žmonėms pasiūlau, kurie norite, ateikit.
– Ar Jums patinka Jūsų darbas? Ką jis Jums duoda?
– Labai patinka. Man patinka padėti kitiems. Aš matau jų veidus, kai žmogui sekasi, jis ateina pas mane į konsultaciją. Pati didžiausia dovana – jo emocinė būsena.
– Ilgai dirbate sistemoje. Kokie žmonės dirba bausmių vykdymo sistemoje?
– Puikūs žmonės dirba. Labai. Ankščiau buvo kitaip. Kai atėjau dirbti į pataisos namus, dar buvo griežto režimo kolonija, tai tikrai nesupratau, kuris yra nuteistasis, kuris darbuotojas, nes darbuotojas keikėsi ne mažiau kaip nuteistasis. Dabar kitaip. Jaunimas labai puikia dirba, gaila per mažai dar jų yra, tačiau tai yra žmonės, kurie pašventė savo gyvenimą būtent šitam darbui.
– Kaip žmonės reaguoja išgirdę, jog dirbate įkalinimo įstaigoje?
– Tik vieną kartą manęs paklausė. Čia buvo seniai. Važiavau su mašina ir sustabdė policija. Policininkas manęs paklausė, ar žinau, jog viršijau greitį. Atsakiau, jog nepastebėjau, galvojau apie darbą. Sužinojęs, kad dirbu Vilniaus pataisos namuose, pasidomėjo, ar sunku dirbti su nuteistaisiais. Atsakiau, kad labai sunku. Tada jis man palinkėjo gero kelio ir liepė prisiminti, jog greičio viršyti negalima.
– Kokia išmintimi vadovaujatės gyvenime?
– Turiu dvi taisykles. Pirma – padėdamas kitiems, padedi sau. Antra – mylėdamas kitus, susilauksi meilės iš kitų žmonių. O mūsų nuteistieji galvoja atvirkščiai. Jie tiesiog nemoka mylėti. Jiems yra meilės deficitas. Visų pirma jie turi mylėti save ir tik tada galės mylėt ir kitus. Meilės išraiškų yra įvairių, tačiau reikia ir meilės sau.