– Kokie yra kertiniai neapykantos kalbos požymiai?
B. Leišys: – Kiekvienas nusikaltimas gali būti padaromas iš neapykantos intencijos. Tad pagrindinis dalykas yra motyvas, kai asmuo išreiškia savo valią visiems pastebimai, viešai, ir tie veiksmai kursto neapykantą. Neapykanta gali būti ir filosofinė, ir moralinė kategorija, o baudžiamosios teisės prasme ji mums svarbi tuo, kad kursto nesantaiką, diskriminaciją prieš tam tikrą asmenų grupę. Kalbame apie platesnį kontekstą nei tarpasmeninio pobūdžio aiškinimasis tarp asmenų.
– Kokius kriterijus turi atitikti neapykantą skleidžiantis komentaras internete, kad prokuratūra imtųsi tirti?
B. Leišys: – Kiekvienas dalykas, susijęs su baudžiamąja teise, turi turėti tam tikrą pavojingumo laipsnį. Aišku, riba tarp saviraiškos laisvės ir baudžiamosios teisės veikimo yra siaura, kintanti. Šiandieninė riba vakar galėjo būti kitokia. Tą pavojingumo ribą reikia nusistatyti. Kai pareigūnas, prokuroras pastebi tą pavojingumo ribos peržengimą gautoje informacijoje, pradedamas procesas.
– Kiek EŽTT laimėta Beizaro ir Levicko byla pakeitė prokuratūros ir teismų praktiką?
B. Leišys: – Šito sprendimo pagrindu buvo panaikinta nemažai nutarimų, kuriais prieš tai buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiuo metu vyksta šie ikiteisminiai tyrimai. Viena yra labai didelė byla, apimanti daugiau kaip 150 komentarų. Ji skaidoma, nes daugybė žmonių juk ne Vilniuje parašė tuos komentarus.
– Į kurią pusę ta plonytė riba tarp žodžio laisvės ir neapykantos kalbos juda?
B. Leišys: – Vienareikšmio atsakymo nėra. Beizaro ir Levicko byla prieš Lietuvą, išnagrinėta Europos Žmogaus Teisių Teisme, sukėlė didelį atgarsį. Ji nubraukė iki tol nusistovėjusius kriterijus, juos iš esmės pakeitė.
Didžiausia dalis neapykantos kalbos veikų padaroma internete rašant komentarus. Anksčiau reikėjo įrodyti tokio asmens piktybinio elgesio sistemingumą, nuoseklumą. Dabar toks reikalavimas yra panaikintas ir, faktiškai, keli žodžiai, turintys pavojingumo požymį, jau yra pretekstas baudžiamajam procesui. Kai kartelė nuleista, tai didina ir tokių atvejų statistiką, pradėtų procesų skaičių.
Kitas teigiamas dalykas – visuomenė jau daugiau supranta, kad neapykantos kalba yra nusikaltimas. Čia juk ne mūsų veiksmai asmeniniame kompiuteryje: atsidarysiu Word dokumentą, parašysiu, pažiūrėsiu, ištrinsiu ir pamiršiu. Parašius komentarus internete tuos tekstus neribotą laiką skaitys neribotas skaičius žmonių. Vis daugiau žmonių tai supranta ir nustoja savo neapykantos mintis dėstyti viešai. Be to, reikia tikėtis, kad visuomenėje apskritai yra mažiau nesantaikos ir mažiau tokių minčių – žmonės darosi tolerantiškesni.
– Kokie žodžiai tikrai rodo pavojingumo laipsnį ir neapykantos kalbos požymius?
B. Leišys: – Vienareikšmiškai žodžiai „žudyti“, „deginti“, „diskriminuoti“, „trypti“. Toliau priklauso nuo komentarų rašytojo: vienas dėsto mintis su keiksmais, kitas jas „įvelka į tam tikrą rūbą“. Todėl pasitelkiame ir ekspertus lingvistus, kurie išaiškina teksto prasmę. Pradėjus dirbti elektroninės erdvės patruliui, matyt, bus pastebima daugiau neapykantos užuomazgų. Dar nėra aišku, kaip visa tai veiks: gal pagal algoritmą bus aptiktos vienokios frazės, tačiau susidėliojus visą kontekstą, paaiškės, kad tai yra saviraiškos laisvė.
– Paminėjote lingvistus. Su kokiais dar specialistais bendradarbiaujate?
B. Leišys: – Jeigu rengiamės bylą perduoti nagrinėti teisme, reikalingi objektyvūs ekspertiniai išaiškinimai, specialiosios žinios, todėl dažnai pasitelkiame lingvistus. Kita kategorija – informacinių technologijų specialistai. Kadangi didelė dalis šių nusikalstamų veikų daroma internete, tai skiriami ir informacinių technologijų tyrimai, ypač jeigu asmuo neigia kaltę, kelia įvairias versijas, kad čia ne jis rašė, o kažkas prisijungė ir pasinaudojo jo interneto prieiga.
– Ką kiekvienas žmogus gali padaryti savo jėgomis, kad mažėtų neapykantos kalbos mastas?
B. Leišys: – Pirmas dalykas – bendroji prevencija. Jeigu matote diskusiją socialiniame tinkle, neplėtokite jos neapykantos linkme. Verta ir įspėti asmenis, kad jie jau artėja prie pavojingos ribos. O jeigu, jūsų nuomone, ta riba jau peržengta, reikia fiksuoti įrašus, nes jie gali būti ištrinti ir tada juos išsireikalauti jau bus sunku. Bendravimas su socialinių tinklų administratoriais (dažniausiai tai būna „Facebook“) yra apsunkintas, reikia versti užklausas į anglų kalbą, yra tam tikros procedūros – visa tai užtrunka.
Kitas patarimas – apžiūrėkite asmens profilį, darykite foto fiksacijas, ekrano nuotraukas – visi surinkti duomenys pravers teisėsaugos institucijoms.
Jeigu tai fizinis nusikaltimas, matomas gatvėje, kiekvienas kišenėje turime išmanųjį įrenginį ir galime fiksuoti, kas vyksta, bei perduoti teisėsaugai. O elektroninėje erdvėje svarbu fiksuoti patį įrašą, jo laiką, datą ir kuo daugiau duomenų apie jį parašiusį asmenį iš jo profilio, kuris, beje, irgi gali būti pakeistas. Jeigu profilis viešas, tai patartina apžiūrėti profilį, draugus, viską fiksuoti darant ekrano kopijas. Tokia pradinė informacija padės teisėsaugai ieškoti siūlo galo. Vien nufotografuoti ekraną neužtenka, nes ten bus parašyta, kad, pavyzdžiui, įrašas paskelbtas prieš 6 valandas. Neaišku, kada, todėl reikia fiksuoti tikslų laiką.
– Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inicijuota gyventojų apklausa parodė, kad 7 iš 10 žmonių, susidūrę su neapykantos kalba, niekur nesikreiptų. Kaip manote, kodėl?
D. Čaplikas: – Žmonės nelabai pasitiki policija, prokuratūra, teismais. Vieni galvoja, kad neišaiškins nusikaltimo. Kiti patys nenori kreiptis, kad nebūtų atskleisti duomenys apie jų tapatybę, seksualinę orientaciją, tautybę, religiją. Tai – dvi pagrindinės priežastys.
Praktikoje žmonės dažnai kreipiasi, inicijuoja procesus. Pabrėžtina, kad neapykantos kalba yra nusikaltimas, kurį reikia įrodyti pagal visas baudžiamojo proceso taisykles, o dažnas žmogus tiesiog galvoja, kad pranešiau ir užtenka. Į policiją dar ateina, o į teismą jau eiti nenori. Teisme neretai pasireiškia asmenų nepasitenkinimas dėl to, kad reikia kontaktuoti su neapykantą skleidusiu asmeniu. Yra įvairių požiūrių.
– Ar tai, kad neapykantos kurstymas nėra fizinis nusikaltimas, apsunkina jūsų darbą?
D. Čaplikas: – Faktas, kad neapykantos kalbos nusikaltimą apčiuopti yra sunkiau nei fizinį. Pavyzdžiui, nužudymas. Turime lavoną. Medikai suteikia specialiųjų žinių, nuo ko mirė, kokie sužalojimai. O neapykantos nusikaltimų atveju, net ir gavęs specialisto išvadą, prokuroras vis tiek turi pats aktyviai vertinti, todėl tai yra ir prokuroro vertybinis vertinimas. Taip, specialisto išvada gali teigti, kad tai „žemina“, bet vis tiek tai nėra lengvai apčiuopiamas dalykas, kaip smurtiniuose nusikaltimuose.
B. Leišys: – Be abejo, nusikaltimai elektroninėje erdvėje yra visai kitokie, nei fiziniai nusikaltimai, kur, pavyzdžiui, vagystė reiškia, kad turėjai nuosavybę ir jos netekai. O jau čia pastebimumas ir pažeidžiamumas yra kitoks. Elektroninė erdvė irgi keičiasi – dabar ji visiškai kitokia nei buvo prieš 10 metų. Anksčiau buvo paplitę forumai, kur žmonės telkėsi į uždaras grupes pagal pomėgius, sritis. Dabar socialiniai tinklai reiškia, kad bet koks žmogus parašo ar įkelia vaizdo įrašą, po juo leidžiama rašyti komentarą ir, pavyzdžiui, nuo automobilių remonto temos per kelis komentarus viskas gali pasisukti prie antisemitinių minčių.
– Kokiu pagrindu būna daugiausiai bylų?
B. Leišys: – Visuomenėje įvyksta įvykiai, natūralu, jie yra aptariami reiškiant įvairias nuomones. Dabar neapykanta labiausiai nukreipta į homoseksualius asmenis, taip pat yra nemažai antisemitinio pobūdžio pasisakymų. Prieš penkmetį neapykanta buvo labiau nukreipta prieš romų tautybės asmenis, juodaodžius.
– Kaip vyksta neapykantos kalbos tyrimai?
B. Leišys: – Pirma, pastebima arba pranešama neigiamo turinio informacija, vyksta įvykio vietos apžiūra. Imkime elektroninę erdvę, kur įvykdoma virš 90 proc. tokių nusikaltimų. Ieškomas siūlo galas: IP adresas, įrenginio telemetriniai duomenys, iš kurio įrenginio išplatintas tas galimai nusikalstamas turinys. Tuo „siūlu“ prieinama iki asmens ir sprendžiama, ar asmenį kviesti apklausai, ar išreikalauti iš jo įrenginius, ar atlikti kratą, taikyti procesinės prievartos priemones. Priklausomai nuo asmens pozicijos ir keliamų versijų, atliekami informacinių technologijų tyrimai. Paraleliai skiriamas ir lingvistinis tyrimas, kuris išaiškina teksto formuluotes. Apklausiamas ir liudytojas (asmuo, kuris pranešė apie neigiamą turinį), išsiaiškiname jo subjektyvų požiūrį: ką jis pastebėjo, kaip jį ta informacija paveikė ir kodėl jis nutarė, kad ji yra neteisėto pobūdžio ir nusprendė pranešti teisėsaugai. Atlikus šiuos veiksmus, tikrinama nusikaltimą galimai padariusio asmens versija, apskritai, nagrinėjamos visos iškeltos įvykio versijos.
– Kaip reaguoja neapykantos kalbą skleidę asmenys, kai su jais susisiekia ikiteisminius tyrimus atliekantys pareigūnai?
B. Leišys: – Priklauso nuo asmenybės ir pozicijos. Dalis žmonų gailisi. Jie teigia, jog nepagalvojo, kad jų žodžiai kursto neigiamą turinį ir kažkam sukels neigiamus jausmus. Dalis žmonių, ypač kalbančių su keiksmais, gal ir nesupranta: „Ką aš čia tokio padariau, kuo aš užkliuvau?“. Dalis žmonių, su kuriais ir mes, prokurorai, susiduriame, yra kovotojai. Jiems nesvarbu, už ką, svarbu – kovoti. Jie ypač užtęsia bylų nagrinėjimą.
– Kokia bausmė skiriama už neapykantos kalbos skleidimą?
D. Čaplikas: – Tai priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Numatoma daug bausmių: bauda, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas. Griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki trejų metų.
– Ar pastebite, kad neapykantos apraiškų atvejų padažnėja per šventes ar svarbius įvykius?
B. Leišys: – Taip, tam tikromis dienomis padaugėja nacistinio, antisemitinio, religinio pobūdžio išpuolių, proveržių. Pavyzdžiui, balandžio 20-ąją visuomet yra, kas ką parašo, nupaišo ar pakabina ant kokio tilto. Policija vykdo kriminalinę žvalgybą ir tas, kas nupieš tam tiktą ženklą ant sienos, bus sulaikytas ir nubaustas.
– Ką daryti, kad Lietuvoje sumažėtų neapykantos kalbos?
D. Čaplikas: – Veiksmingas sprendimas – interneto portalų komentatorių identifikavimas, registruoti vartotojai. Kai komentatoriai yra anonimiški, autoriai galvoja „ai, manęs neatseks, tai galiu pilti, ką noriu“. O kai įvestas saugiklis, tai turi įtakos komentarų kiekiui, atitinkamai mažėja ir neapykantos kalbos skleidimo.
Atsakomybės griežtinimas, manau, būtų efektyvus tik pradžioje, bet ilgalaikės lemiamos įtakos neturėtų. Negalime visko „pakišti po kodeksais“. Problema vis tiek liks. Todėl pagrindiniai dalykai yra prevencija, aiškinimas, visuomenės švietimas.