– Ar prisimenate savo pirmąją dieną prokuratūroje, galbūt pirmąjį vadovą, kuris padėjo Jums žengti pirmuosius kaip teisininkės žingsnius? Kas buvo įsimintina, įdomiausia, netikėta?
– Prisimenu su jauduliu – naujas kolektyvas, ne visi draugiškai nusiteikę. Kelios moterys net kurį laiką mane ignoravo. Paradoksas, bet vėliau jos tapo mano draugėmis. Labai geri prisiminimai apie buvusį kolegą tardytoją Zenoną Alysą ir prokurorę Oną Šiurkutę. Tai buvo tikri savo darbo profesionalai, niekada neatsisakę padėti jauniems specialistams. Z. Alysas išmokė tardytojo darbo pagrindų, kurie buvo būtini budėjimo metu vykstant į nusikaltimus, įvykio vietas (apžiūrint, surenkant, fiksuojant įrodymus, apklausiant liudytojus ir pan.).
Prisimenu, kaip vieno iš pirmųjų budėjimų metu, nužudymo vietoje paėmiau ne visus peilius ir ryte perduodant bylą Z. Alysui gavau daug kritikos. Po to kartu vykome į įvykio vietą, suradome peilius, o Z. Alysas dar kartą kantriai paaiškino visus įvykio apžiūros atlikimo niuansus.
Prokurorė O. Šiurkutė buvo mano mokytoja ruošiant bylas į teismą bei palaikant valstybinį kaltinimą.
– Kokios buvo Jūsų pareigos, darbas pradžioje ir kaip vėliau keitėsi Jūsų atsakomybė jau einant specializuoto skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas?
– 1987 metais baigusi Permės universiteto teisės fakultetą (Rusija), grįžau į Lietuvą, į Šiaulius. Kadangi jau nuo 1984 m. dirbau Permės srities prokuratūroje raštininke, grįžusi nuėjau tiesiai į Šiaulių miesto prokuratūrą pas vyriausiąjį prokurorą Anatolijų Mirnį prašytis darbo. Deja, laisvų prokuroro darbo vietų nebuvo. Sužinojau, kad tuo metu teisme reikėjo teisėjo, bet mano kandidatūra netiko, nes buvau lietuvė, baigusi mokslus Rusijoje, o į tą vietą reikėjo ruso. Dar viena kurioziška situacija ieškant darbo buvo tada, kai netikau į Transporto prokuratūros prokuroro pareigas, nes buvau moteris. Ten reikalingas buvo tik vyras.
Kaip matote, tais laikais nebuvo net lygių galimybių politikos įgyvendinimo užuomazgų. Po visų darbo paieškų prokuratūroje pradėjau dirbti 1988 m. sausio 4 d., kai buvau priimta į vyr. inspektorės (sekretorės) pareigas, o nuo 1989 m. lapkričio jau ėjau prokuroro pareigas.
– Kuo prokuroro darbas tada skyrėsi nuo prokuroro darbo šiandien?
– Tada pagrindinės darbo priemonės buvo rašiklis, spausdinimo mašinėlė ir laidinis telefonas. Vėliau atsirado pirmieji kompiuteriai, su kuriais išmokti dirbti buvo nemažas iššūkis, nes mokyklose ar universitete informatikos pagrindų dar nemokė. Palengvino darbą atsiradęs mobilusis ryšys (ypač budėjimų metu). Prokurorai kelis kartus per savaitę budėdavo po darbo laiko ir vykdavo į įvykio vietas kartu su tardytoju, specialistu bei ekspertu. Ne kartą teko visą naktį dirbti tiriant nusikaltimą, o ryte vėl tiesiai keliauti į darbą. Dabar sukurtos dokumentų valdymo sistemos, darbas galimas ir nuotoliniu būdu, tad galima sakyti, kad per 30 metų prokuroro darbas daug kartų tobulėjo.
– Kas paskatino pasirinkti teisės studijas?
– Nuo mažens tiek mokykloje tiek šeimoje buvau teisybės ieškotoja, nebijodavau dėl to pasiginčyti ir išsakyti savo nuomonę, todėl „traukė“ teisė. Nuo ankstyvos vaikystės šokau baletą, sportinius ir tautinius šokius, todėl prie širdies buvo ir choreografija. Teko rinktis. Blaškiausi ir galų gale atsiėmusi paduotus dokumentus į Kultūros instituto Choreografijos fakultetą, nunešiau juos į Permės universiteto Teisės fakultetą. O šokiai visam gyvenimui liko mėgstamiausiu hobiu. Mano dukra įgyvendino mano neišsipildžiusią svajonę – metusi teisės studijas, įgijo sportinių šokių trenerės specialybę.
– Pradžioje, kai reikėjo naktimis vykti į įvykio vietas, buvo nelengva. Būdavo ir ašarų, kai mamą vietoj pasakos sekimo vaikams prieš miegą išsiveždavo policijos ekipažas. Vėliau vaikai suprato, kad mamos toks darbas, o jie savo elgesiu negali pavesti savo mamos. Dabar būdama močiute savo anūkus mokau nepakliūti į nusikaltėlių pinkles, ypatingai elektroninėje erdvėje.
– Kokia byla labiausiai įstrigo į atmintį ar pareikalavo daugiausia jėgų, pastangų ištirti nusikaltimą?
– Per tiek metų bylų buvo tiek daug, kad sunku ką nors ir išskirti. Labiausiai įsiminė mano pirmoji pačios tirta nužudymo byla (recidyvistas, grįžęs iš įkalinimo vietos, nužudė savo sugėrovą). Atrodo nieko ypatingo, tačiau įtariamojo apklausos Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir jo ciniškas elgesys, matant jauną nepatyrusią prokurorę, įstrigo ilgam.
Labai sukrėtė kuršėniškės motinos badu marinto sūnaus byla, kurioje aš palaikiau valstybinį kaltinimą. Įsiminė vieno iš PVM grobstymo pradininkų byla, kurioje jis su bendrais nuteistas už tai, kad gabendami tuščius vagonus ir sąstatus į užsienį, susigrąžino beveik milijoną litų PVM.
– Galbūt pamenate kokį nors juokingą, linksmą ar kuriozinį nutikimą darbe?
– Kartą Šiaulių tardymo izoliatoriuje naktį galiniame bokštelyje nusišovus prižiūrėtojui teko tirti įvykį. Su vyriška tardytojo, specialisto, eksperto ir vietinių darbuotojų komanda per visą izoliatoriaus teritoriją ėjome link galinio bokštelio. Džentelmenai mane leido į priekį. Staiga pamačiau du į mus bėgančius ir pasiruošusius pulti vokiečių aviganius. Čia mano, kaip grupės vadovės, drąsa baigėsi ir šaukdama puoliau į vyrų glėbį. Tik vėliau pamačiau, kad šunys pasiliko už mus skiriančios tinklinės tvoros. Buvo ir juokinga ir graudu.
– Kaip atsipalaiduojate po sunkaus darbo? Galbūt turite mėgstamą laisvalaikio užsiėmimą?
– Esu pozityvus žmogus, todėl mane džiugina viskas: šeima, vaikai, anūkai, draugai, darbas ir kelionės. Atsipalaiduoju sportuodama – 2 kartus per savaitę lankau pilateso užsiėmimus. Taip pat atsipalaiduoju megzdama ir siūdama. Dažnai su vyru einame į koncertus, filmų premjeras, daug keliaujame. Patinka vasarą sode auginti gėles ir daržoves. Be to, su vyru esame Šiaulių krepšinio komandos fanai, todėl beveik nepraleidžiame komandos rungtynių Šiauliuose.
– Šiandien sueina lygiai 30 metų, kaip dirbate prokuratūroje. Kaip manote, tai daug ar mažai prokuroro gyvenime?
– Manau, kad ir daug ir mažai. Daug, nes dirbu jau su aštuntuoju generaliniu prokuroru. Skaičiuoti galima dar nuo sovietinės Lietuvos prokuratūros su vadovu Liudviku Sabučiu, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1990 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos prokuroru paskyrus Artūrą Paulauską, rašėme iš naujo prašymus – pasižadėjimus tarnauti Lietuvos prokuratūroje. Vėliau dirbome su V. Nikitinu, K. Pėdnyčia, A. Klimavičiumi, A. Valantinu, D. Valiu, o dabar – su E. Pašiliu.
Keitėsi darbo vietos, pareigos – nuo Šiaulių miesto iki Šiaulių apygardos prokuratūros, nuo vyriausiosios inspektorės, stažuotojos, skyriaus prokurorės, specializuoto skyriaus prokurorės iki vyriausiosios specializuoto skyriaus prokurorės. 30 metų yra daug ir dėl to, nes suvoki, kad jau užaugo vaikai ir sukūrė šeimas, kurios džiugina net trimis anūkais.
Mažai todėl, kad tie 30 metų pralėkė labai greitai, kaip viena akimirka.
