Psichoaktyviųjų medžiagų bylos: nekaltas žolytės parūkymas gali sugriauti gyvenimą

Narkotikų ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų laikymas ir platinimas: kas gresia už smalsumą pabandyti? Kaip baudžiami psichotropinių medžiagų laikytojai ir platintojai? Kaip apsaugoti viską išbandyti norinčius nepilnamečius nuo narkotikų liūno? Elgesio su psichoaktyviosiomis medžiagomis problematiką apžvelgė Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas Mindaugas Ražanskas.

Platinti narkotikus – atimti gyvybę

Sergančiųjų narkomanija skaičius Lietuvoje kasmet mažėja: nuo 246 atvejų 100 000 gyventojų 2014 m. iki 90 atvejų 2018 m. tam pačiam skaičiui gyventojų. Nepaisant to, 2020-ųjų duomenimis, su psichoaktyviosiomis medžiagomis susijusios bylos yra ketvirta pagal gausumą baudžiamųjų bylų kategorija, o kasmetė statistika nedžiugina: 2020 m. pirmosios instancijos teismuose buvo išnagrinėtos 1 436 bylos, 2019 m. – net 1 627, o 2018 m. – 1 578.

„Daugelis bylų yra susijusios su narkotikų vartojimu ir laikymu savo reikmėms ir tik mažą dalį sudaro narkotikų platinimo bylos“, – statistiką komentavo M. Ražanskas.

Jis pridūrė, kad griežčiausiai baudžiama už psichoaktyviųjų (narkotinių ir psichotropinių) medžiagų platinimą ir laikymą bei gaminimą platinimo tikslais: priklausomai nuo narkotinių medžiagų kiekio galimos iki 8 ar net 15 metų laisvės atėmimo bausmės. Teisėjas taip pat paaiškino, kad tokios griežtos bausmės numatomos įstatymų leidėjų valia: jų vykdyta bausmių griežtinimo politika atsispindi dabartiniame Baudžiamajame kodekse, kuriuo privalomai vadovaujasi kiekvienas baudžiamąsias bylas nagrinėjantis teisėjas.

„Nedidelis kiekis – kad ir viena dozė – gali kainuoti laisvę, – pabrėžė teisėjas. – Dozė ar kokia nors tabletė gali būti skirta net ir ne pardavimui: platinimu laikomas ir atidavimas skolon, dovanojimas ir kiti medžiagų perleidimo kitiems asmenims būdai.“

M. Ražanskas atkreipė dėmesį, kad už narkotikų platinimą nepilnamečiams galima užmokėti dar brangiau: „Nepriklausomai nuo išplatintų medžiagų kiekio gali grėsti net 12 metų laisvės atėmimo bausmė.“

Lygindamas bausmių dydžius, jis pabrėžė, kad už nužudymą skiriama maksimali bausmė yra tik kiek didesnė, t. y. gali siekti 15 metų: įstatymų leidėjai šias nusikalstamas veikas kriminalizuoja panašiai ir prilygina itin sunkiems nusikaltimams.

Už narkotikus savo reikmėms bausmės mažesnės

Įstatymuose ketinimai pačiam vartoti psichoaktyviąsias medžiagas ar tokių medžiagų laikymas savo reikmėms yra vertinami daug švelniau.

„Jei, pavyzdžiui, žmogaus striukėje ar kuprinėje randamas bet koks kiekis psichoaktyviųjų medžiagų, jis pats pripažįsta vartojantis ir tai patvirtina greta medžiagų rastos priemonės – švirkštai, kanapių smulkinimo malūnėliai ar pan. – laikoma, kad psichoaktyviosios medžiagos laikomos savoms reikmėms, – medžiagų paskirties nustatymo principus aiškino M. Ražanskas. – Tokiu atveju įstatymų leidėjas yra numatęs daug mažesnes bausmes: baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.“

Baudžiamajame kodekse taip pat nurodyta, kad žmogus, „kuris savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar kreipėsi į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai pasigamintas, įgytas, laikytas be tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už vartotų ar atiduotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą ir laikymą.“

Atsakomybė gresia net ir kitoje valstybėje įsigijus raminamųjų

Psichoaktyviosios medžiagos apima ne tik narkotikų, bet ir kitų psichiką veikiančių medžiagų sąvokas, kurių sąrašą sudaro, nuolat pildo ir skelbia Sveikatos apsaugos ministerija Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento teikimu.

„Įsivaizduokite, sąrašas kasmet pasipildo 50 ar net 100 naujų pavadinimų, todėl vieno konkretaus psichoaktyviųjų medžiagų apibrėžimo nėra, o nagrinėjant bylas nuolat tenka tikrinti, kokios medžiagos yra sąraše“, – patirtimi dalijosi M. Ražanskas.

Jis atkreipė dėmesį, kad tam tikri vaistai gali būti laikomi psichoaktyviosiomis medžiagomis ir prilyginti narkotikams: „Garbaus amžiaus žmonės neretai vartoja tam tikrus, tarkim, turguje ar iš gretimų šalių draugų parvežtus trankviliantus, neuroleptikus, raminamuosius, kuriems negali būti išrašomas Lietuvoje privalomas receptas: už tokį ir tokių preparatų vartojimą pagal mūsų šalies įstatymus taip pat galima sulaukti bausmės.“

Teisėjas paaiškino, kad kaip ir narkotikų laikymo ir gabenimo atvejais, taip ir vežant vaistus savo reikmėms ar siekiant juos platinti, bausmės varijuoja nuo itin griežtų iki švelnesnių sankcijų. „Vaistų gabenimas ne savo reikmėms, o ketinant juos parduoti ar kitaip išplatinti, yra laikomas kontrabanda“, – teigė pašnekovas.

Teisėjas pridūrė, kad žmogus rizikuoja ne tik atsisiųsdamas ar atsiveždamas preparatų, bet ir juos kaip nors perduodamas, tarkime, užsienyje gyvenantiems giminaičiams ar draugams.

„Teismų praktikoje yra pasitaikę ir tokių atvejų: užsienyje gyvenantis sūnus savo motinai pasiskundė miego sutrikimais, ji, norėdama padėti, jam išsiuntė tam tikru būdu be recepto gautų vaistų, kurių sudėtyje yra psichotropinių medžiagų; preparatų siunta buvo sulaikyta, o siuntėja nubausta daugiau kaip 3000 Eur bauda“, – apie netikėtas „gerų“ darbų pasekmes pasakojo M. Ražanskas ir su visais vaistais ragino elgtis atsargiai, vartoti tik pasitarus su gydytoju, vaistininku ar gavus pagal receptą.

Mažas ar didelis kiekis? Kaip nuspręsti?

Pasak M. Ražansko, įstatymai numato labai plačias ribas, kuriomis apibrėžiamas, tarkime, nedidelis kiekis narkotikų, todėl teisėjui sprendžiant kiekvieną bylą, tenka vertinti visą pluoštą aplinkybių, kurios nulemia skirtingus teismų sprendimus iš pirmo žvilgsnio panašiose bylose.

„Pavyzdžiui, yra didžiulis skirtumas, ar žmogus tik kartą susitikęs su draugais pasidalijo kanapių suktine, ar bylos medžiaga atskleidžia, kad tai yra sistemingai pasikartojantys jo veiksmai, atnešantys pastovias pajamas. Taigi net ir maži, bet pasikartojantys kiekiai gali nulemti griežtesnę nei vienkartinio psichoaktyvių medžiagų platinimo atveju skiriamą bausmę“, – teismų sprendimų principus priminė M. Ražanskas.

Teisėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad ne mažiau svarbus ir kaltinamojo amžiaus faktorius: „Nė vienas teisėjas neturi tikslo gadinti jauno žmogaus ateities teistumu, todėl įvertina ir kelintą kartą, ir kokio amžiaus asmuo nusikalto, – teisėjo darbo iššūkius pasakojo M. Ražanskas. – Juk nepilnamečiai, jauni žmonės yra linkę eksperimentuoti įvairiose srityse, o psichotropinių medžiagų bandymai – ne išimtis. Gavęs progą pasitaisyti jaunas žmogus tikrai turi daug galimybių pakeisti savo elgseną ir ateityje būti naudingas visuomenei, nebekartoti klaidų.“

Ragindamas elgtis atsakingai ir nesusidurti su neatsakingų poelgių pasekmėmis, kaip pavyzdį teisėjas pateikė bylą, kurioje Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai įkliuvo už juokelį: „net keli gimtadienio vakarėlyje dalyvavę studentai turėjo susimokėti kad ir nedideles baudas, atlikti viešuosius darbus, kai kurių laisvė buvo apribota, nes jubiliatui tame vakarėlyje jie padovanojo žolės suktinę: deja, toks pokštas yra prilyginamas narkotikų platinimui.“

Kiek kainuoja smalsumas?

Išsiplėtus internetinės prekybos galimybėms pasitaiko atvejų, kai norėdami išbandyti lengvuosius narkotikus ir jų parsisiuntę iš užsienio (pvz., iš Olandijos, kur tam tikros narkotinės medžiagos yra legalios) žmonės patenka baudžiamojon atsakomybėn: smalsumas pabandyti yra prilyginamas kontrabandai, už kurią gresia iki 12 metų laisvės atėmimo bausmė.

„Nesvarbu, ar žmogus siuntėsi šiek tiek kanapių, ar tai buvo sunkieji narkotikai – įstatymai numato itin griežtas bausmes, kurias turi skirti teisėjai, – apie skaudžias smalsumo pasekmes kalbėjo M. Ražanskas. – Už lengvuosius narkotikus nėra baudžiama lengviau.“ Jis pridūrė, kad sąvoka lengvieji narkotikai neturėtų užliūliuoti: „Nors vis sklando kalbos apie tokių medžiagų legalizavimą, tikrai nėra taip, kad kanapės ar kiti lengvieji narkotikai neturi poveikio ar nesukelia priklausomybės: net ir žaidimai su nekaltais narkotikais gali baigtis priklausomybės ligomis ir rimtomis teisinėmis problemomis.“

Teisėjas užsiminė, kad derėtų atsargiai vertinti ketinimus dekriminalizuoti mažų lengvųjų narkotikų kiekių laikymą: „Kiek teko susipažinti su įstatymo projektu, jame užfiksuoti pakeitimai susiję ne su lengvųjų narkotikų, o su visų psichoaktyviųjų medžiagų mažo kiekio laikymu, – apie galimus įstatymų pokyčius kalbėjo M. Ražanskas. – Tokie pakeitimai legalizuotų ir, pavyzdžiui, heroino – sunkiojo intraveninio narkotiko – mažo kiekio laikymą ir vartojimą.“

Jis pridūrė, kad įstatymas dar nepakeistas, vyksta svarstymai, tad belieka tikėtis, kad artimiausiu metu bus aktyviau diskutuojama psichoaktyviųjų medžiagų laikymo ir platinimo klausimais, o įstatymų leidėjas priims teisingiausius sprendimus.

Svarbiausia – kalbėtis

„Savo nagrinėjamose bylose, deja, tenka matyti ne vieno jauno žmogaus liūdną gyvenimo istoriją, kuri dažniausiai prasideda nekaltu žolytės vartojimu, tęsiasi vagystėmis, problemomis su mokslais, darbu, merginų atvejais – pasinėrimu į prostituciją – ir baigiasi mirtimi, – skaudžius atvejus prisiminė M. Ražanskas. – Lengvųjų narkotikų nėra: visi jie gali sukelti vienodai sunkią priklausomybę ir jų vartojimas gali baigtis vienodai tragiškai.“

Paklaustas, kaip galima būtų padėti vartojančiam draugui, artimajam, vaikui, teisėjas atsakė, kad šiais laikais yra begalė įvairių narkotikų, kurie nepalieka leidimosi žymių ant rankų ar kitokių vartojimo ženklų, narkotikų vartojimas nepriklauso nuo socialinio statuso, tad vienintelis būdas užkirsti kelią priklausomybėms ar padėti iš jų išsikapstyti yra nuolatinis atviras ir nuoširdus šeimos narių bendravimas.

Teisėjas paragino domėtis šalia esančiųjų interesais, teirautis vaikų apie jų laisvalaikį, ar jie lanko pamokas, ar nepraleidžia užklasinės veiklos užsiėmimų, kalbėtis su jų pedagogais ir pan. Kilus įtarimams derėtų atidžiai apžiūrėti atžalų daiktus, ar tarp jų nėra narkotikų ar jų vartojimo priemonių.

„Tai gali atrodyti panašu į šnipinėjimą ar nepasitikėjimą savo atžala, bet jei vaiko, paauglio elgesys išties kelia įtarimų, tikrai geriau tuojau pat imtis veiksmų nei vėliau kovoti su taip sunkiai įveikiama priklausomybe, – apie neišvengiamybes kalbėjo M. Ražanskas. – Jei vaikas yra apleistas, su juo niekas nesikalba, šį vakuumą gali greit užpildyti neigiamą įtaką darantys draugai ir psichiką veikiančios medžiagos.“

Turint priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų, norint nuo šios tamsios ligos išsivaduoti ir grįžti į šviesų gyvenimą galima drąsiai kreiptis pagalbos į specialistus, kurie tikrai padeda pasveikti.