Savo įspūdžiais apie pirmuosius darbo šioje Komisijoje mėnesius L. Ramanauskas dalijasi su žurnalu TEISMAI.LT.
– Kaip reagavote į prezidento siūlymą tapti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nariu?
– Pirmas jausmas – didžiulė nuostaba. Pamaniau, kuo aš nusipelniau. Paprastai į tokias komisijas kviečia visuomenininkus iš didmiesčių – Vilniaus ar Kauno. Supratau, kad darbas šioje Komisijoje yra didžiulė atsakomybė. Todėl paprašiau savaitės termino šiam siūlymui apgalvoti. Apie jį kalbėjausi ir su kolegomis, ir su šeimos nariais.
Man svarbu, kokioje valstybėje gyvensiu aš ir mano vaikai. Tad po savaitės pasiūlymą dirbti Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje priėmiau.
– Ar anksčiau buvote susidūręs su teismų sistema?
– Ne, su pačia teismų sistema nebuvau susidūręs. Esu bendravęs tik su konkrečiais teisėjais, šnekėjausi apie jų darbą.
– Šios Komisijos nariu esate tik nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio. Ar daug skundų jau teko nagrinėti?
– Realiai Komisijoje pradėjau dirbti nuo sausio mėnesio. Pirmiausia reikėjo susipažinti su jos darbo problematika, labai pravertė šios Komisijos senbuvių perduota patirtis. Nuotolinių posėdžių metu jau išnagrinėjome kokius 5 skundus.
– Kokį įspūdį paliko pirmieji darbo šioje Komisijoje mėnesiai?
– Supratau, kad visi Komisijos nariai yra suinteresuoti teismų skaidrumu ir atvirumu. Visuomenė irgi nori žinoti, kas vyksta teismų sistemoje.
– Koks skundas buvo įsimintiniausias?
– Labiausiai įsiminiau vieną skundą dėl bylos, susijusios su vaiku. Toje byloje reikėjo skubiai priimti sprendimą, tačiau jos nagrinėjimas užsitęsė 6 mėnesius, teisėjas aiškino, kad jis atostogavo. Manau, kad visas šis procesas užtruko nepateisinamai ilgai. Juk teisme dirba ir daugiau teisėjų, kurie galėjo operatyviai išnagrinėti bylą. Tokių dalykų teismuose neturėtų vykti.
– Ar nekyla didelių diskusijų tarp Komisijos narių profesionalių teisėjų ir narių visuomenės atstovų?
– Komisijoje jokių didelių ginčų tarp teisėjų profesionalų ir visuomenininkų nekyla. Aišku, būna įvairių nuomonių, tačiau visuomet šnekame argumentų kalba.
– Beveik tris dešimtmečius vadovaujate Alytaus radijo stočiai „FM99“. Ar laidose kalbama apie teisines problemas, teismų darbą, teisinį švietimą?
– Mūsų radijo stočiai šios temos aktualios. Rengdami radijo laidas bendraujame ir su teisėjais, ir su policijos bei prokuratūros atstovais. Stengiamės, kad šie radijo pokalbiai turėtų išliekamąją vertę.
Nors Alytus nėra didelis miestas, tačiau jame kažkada ir meras buvo sulaikytas, ir korupcijos skandalų buvę, ir didžiulis padangų gaisras buvo kilęs.
– Pasvajokime. Ar nenorėtumėte būti teisėju?
– Teisėju niekada nenorėjau būti. Vaikystėje svajojau apie psichologo darbą. Manau, kad psichologo ir žurnalisto darbas turi labai daug panašumų.