Apie tai, kaip ši byla buvo pradėta nagrinėti prieš du dešimtmečius ir su kokiais iššūkiais ji šiandien pasitiko teismą, kalbamės su buvusiu Vilniaus apygardos teismo pirmininku Albinu Sirvydžiu, ilgamečiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėju Stasiu Lemežiu bei šiuo metu šią bylą nagrinėjančia teisėja Ainora Kornelija Macevičiene.
Sausio 13-osios byla teismuose pradėta nagrinėti dar 1996 m. Tuomet teismą pasiekusioje byloje buvo nustatyta šiurkščių tuo metu galiojusių baudžiamojo proceso pažeidimų, todėl byla nagrinėta tik 6 kaltinamųjų atžvilgiu. Tuo metu įstatymas nenumatė galimybės asmenų teisti už akių, tad likusių 42 asmenų atžvilgiu byla buvo išskirta ir grąžinta tirti Generalinei prokuratūrai. Praėjo beveik dvidešimt metų, kol byla dar kartą pasiekė Vilniaus apygardos teismą.
Istorinis kontekstas - neatsiejama bylos dalis
„Kai 1989 m. pabaigoje Lietuvos komunistų partija (toliau – LKP) atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (toliau – TSKP), didžiulį smūgį patyrė Maskva, nes TSKP tuo metu vadovavo visoms karinėms struktūroms. Šiai partijai atsiribojus nuo TSKP, Maskva neteko įrankių, kuriais galėjo daryti įtaką Lietuvos valstybei. Atsiskyrus LKP buvo suformuota vadinamoji naktinė partija, atskiras padalinys, nepritaręs LKP narių politinei ideologijai“, – pokalbio pradžioje istorijos raidą priminė teisėjas S. Lemežis.
Vieną reikšmingiausių bylų išnagrinėjęs teismas nustatė, kad visi antivalstybiniai pranešimai, nukreipti prieš valstybę, buvo svarstomi partijos biure, centro komitete, paskui – suvažiavimuose.
Ši partija buvo tarsi Maskvos veiksmų Lietuvoje priedanga. Prasidėjus 1991 m. sausio įvykiams, tuometinis Lietuvos Respublikos saugumo vadas Jonas Marcinkus informavo Maskvą, jog nepritaria, kad Sovietų Sąjungos tankai ir kariuomenė būtų išvesta į Lietuvos gatves. Netrukus KGB vadas iš Maskvos gavo nurodymą surasti M. Burokevičių ir su juo tą klausimą aptarti.
„J. Marcinkus nurodymą įvykdė, surado M. Burokevičių ir jam pasakė, kad jei armija išeis į gatves, bus aukų. M. Burokevičius šiam atsakęs, kad „tu esi generolas ir tu bijai aukų? Aš, būdamas civilis, to nebijau.“
M. Burokevičius, žinodamas pasekmes, neužkirto kelio šiems įvykiams, nepasakė, kad jo vadovaujama partija nesutinka, jog tankai išvažiuotų į gatves. Už šiuos pasisakymus ir už aktyvią veiklą vykstant įvykiams, kurių metu žuvo 14 žmonių, M. Burokevičius buvo nuteistas 12 metų laisvės atėmimo bausme“, – apie bylos detales pasakoja teisėjas S. Lemežis.
1927 m. gimęs M. Burokevičius ir kiti nuteistieji (išskyrus Stanislavą Mickėvičių, kuris neatvyko išklausyti skelbiamo nuosprendžio, nes jau buvo pabėgęs į Maskvą) kalėjime prabuvo visą teismo paskirtą bausmės laiką, nes tuo metu įstatymai nenumatė nei amnestijos, nei lygtinio paleidimo.
Pasak teisėjo, 1996 m. bylą pradėjus nagrinėti teisme M. Burokevičius siekė savo atsakomybę sušvelninti teigdamas, kad partijos suvažiavimuose pranešimai buvo skaitomi be jo žinios.
Tačiau teismo M. Burokevičius neįtikino – teisėjai buvo išstudijavę visus partijos įstatus, kuriuose aiškiai nurodyta, kad be partijos pirmojo sekretoriaus žinios nieko padaryti nebuvo įmanoma. Teisėjas prisimena, kad M. Burokevičius teismo posėdžiuose labai pykdavo už jam nepatogius, nepatinkančius klausimus.
„Kai jausdavo, kad pakliuvo į pinkles savo kalbomis tvirtindamas, jog to ir ano nežinojo, prašydavo mane vieną arba kartu su prokuroru nušalinti“, – sako teisėjas S. Lemežis.
„Nuosprendį rašiau sunkiai, pusę vasaros. Jį skelbėme keturias dienas, skaitydami pakaitomis kas penkiolika minučių – perskaityti turėjome visą 246 lapų nuosprendį, trumpinti kaip dabar negalėjome“, – pasakoja A. Sirvydis.
Šią bylą nagrinėję teisėjai didžiausiu pasiekimu laiko tai, kad šio nuosprendžio nepakeitė nei nuteistųjų skundus nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nei Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Daugiausia - akustinių traumų
Po 1991 m. sausio įvykių Lietuvos miestuose ir rajonuose esančioms prokuratūroms buvo pavesta išsiaiškinti nukentėjusiuosius bei paskirti teismo medicinines ekspertizes. Taip buvo suformuotas nukentėjusiųjų sąrašas, kurių skaičius, kartu su žuvusiaisiais, siekė 750 asmenų.
„Išklausėme kiekvieną žmogų. Jų pasakojimai parodė, kad nepriklausomai nuo tautybių už Lietuvos nepriklausomybę kovojo visa Lietuva. Iš žmonių pasakojimų jautėsi begalinis atsidavimas, visi jie didvyriai“, – sentimentais dalijasi teisėjas S. Lemežis.
Bylą nagrinėjusius teisėjus stebino tai, kad nukentėjusiųjų parodymai buvo labai nuoseklūs. Žmonės prisiminė visas detales, smulkiai atpasakojo įvykių eigą.
„Atrodė, kad jie atėję tiesiai iš įvykio vietos. Šie žmonės labai prisidėjo nustatant objektyvią tiesą“, – prisimena teisėjas.
Vienos senutės, atvykusios liudyti iš Joniškio, pasakojimas lig šiol jam įstrigęs atmintyje. „Atsiklaupiau prieš tanką ir rusiškai tankistui šaukiau: „Šauk į mane, nors aš tau močiutė! Tu į mane šausi!?“ Ir tankas sustojo“, – pasakojo ji.
Teisėjo teigimu, tuo metu buvo juntamas ypatingas pakilimas, susitelkimas, pasipriešinimas karinei jėgai.
Pasak S. Lemežio, bylą nagrinėjant teisme atsirado nemažai žmonių, kurie kreipėsi į teismą prašydami pakeisti sužalojimo laipsnį. Paaiškėjo, kad Vyriausybė nukentėjusiesiems moka išmokas, tad atsirado ir galimai tuo papiktnaudžiauti norėjusių žmonių. Siekiant, kad objektyviai ir profesionaliai būtų nustatytas sužalojimo laipsnis, ekspertizės buvo atliekamos tik centrinėje Teismo medicinos tarnyboje.
Vis dėlto net 77 žmonių sužalojimo laipsnis buvo pakeistas iš lengvesnio į sunkesnį. Teismo ekspertizės parodė, kad apskritai daugiausia buvo padaryta akustinių traumų.
„Iš teismo medikų sužinojau vieną labai įdomų dalyką. Pasirodo, niekas žmonių neperspėjo, kad šaudant patrankoms reikia išsižioti, nes tokiu būdu galima išvengti ausų būgnelių pažeidimų. Visi manė, kad praeis, tačiau, medikų teigimu, tai vėliau atsiliepia“, – pasakoja teisėjas S. Lemežis.
Vieši teismo posėdžiai
Ši viena svarbiausių ir didžiausių nepriklausomos Lietuvos teismų istorijoje bylų ypatinga ir turint omeny tuo metu parodymus davusius liudytojus.
Pirmą kartą atkurtoje Lietuvoje buvo apklaustas tuometis Lietuvos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis, pirmoji nepriklausomos Lietuvos Ministrė pirmininkė Kazimira Danutė Prunskienė, kiti Vyriausybės nariai, signatarai.
„Jie visi atvykdavo teismo nustatytu laiku, nekilo nė menkiausių problemų. Tuometis prezidentas liudijo prie tos pačios tribūnos, kuri iki šiol išlikusi“, – prisiminimais dalijasi teisėjų kolegijos pirmininkas A. Sirvydis.
„Žurnalistai teismo posėdžiuose elgdavosi labai kultūringai, laikėsi etikos. Manau, kad galima svarstyti dėl leidimo filmuoti tokio pobūdžio bylose, kurios sulaukia didžiulio visuomenės susidomėjimo“, – įžvalgomis dalijasi ir šiomis dienomis savo sprendimų motyvus viešai aiškinantis teisėjas S. Lemežis.
Teisėjas prisimena, kad prieš dvidešimt metų nesant techninių galimybių teismo posėdį tiesiogiai transliuoti internetu, kaip tai buvo padaryta prieš mėnesį Vilniaus apygardos teisme pradėjus nagrinėti Sausio 13-osios bylą, būta siūlymų teismo posėdį rengti Lukiškių aikštėje.
„Nukentėjusysis netgi žadėjo pasirūpinti apsaugine tvorele. Sakė, jog žmonėms bus labai įdomus procesas, reginys“, – sako teisėjas.
Dėl teismo už akių tada ir dabar
2015 m. rugpjūtį neišnagrinėta Sausio 13-osios bylos dalis pasiekė Vilniaus apygardos teismą. Daugiau kaip 700 bylos tomų pateko į keturių bylą nagrinėjančių teisėjų rankas.
Viena jų – teisėja A. K. Macevičienė – pasakoja, jog didžiausias iššūkis šioje byloje šiandien – gynėjų dalyvavimas teismo posėdžiuose. Pasak teisėjos, organizuoti teismo posėdžius labai sudėtinga.
„Teismas savo ruožtu paskyrė datas, nederindamas jų su kitais proceso dalyviais – derintis su 65 advokatais sunkiai įmanoma“, – sako teisėja.
Jos teigimu, sunkumų kelia ir kaltinamųjų gynėjų užimtumas kitose bylose, garbingo amžiaus gynėjų sveikatos būklė.
„Galiu pastebėti, kad gynėjai parinkti neatsakingai“, – teigia A. K. Macevičienė.
1996 m. Sausio 13-osios byloje kaltinti asmenys buvo iš Lietuvos, o šiuo metu tik vienas iš 65 kaltinamųjų gyvena Lietuvoje.
„Vienas yra sulaikytas pagal Europos arešto orderį, o visi kiti yra ne Lietuvos, o Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos piliečiai“, – pasakoja teisėja.
„Rusija ir Baltarusija nebendradarbiauja, jos neinformuoja savo piliečių. Kaltinamiesiems apie teismo posėdžius pranešta per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, papildomai išsiuntus šaukimus kaltinamųjų gyvenamosios vietos adresu. Jiems pranešta, kad, nusprendus dalyvauti teismo posėdžiuose, bus stabdomas Europos arešto orderių vykdymas garantuojant nevaržomą kaltinamųjų atvykimą į Lietuvą ir judėjimą Lietuvos Respublikoje. Su mumis bendradarbiauja tik Ukraina, kurios piliečiams yra žinoma apie bylą, jiems įteikti dokumentai, tačiau tos šalies įstatymuose nėra tokio straipsnio kaip ekstradicija, kuriuo remiantis šalis galėtų išduoti savo piliečius. Dėl šių priežasčių baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys bus teisiami už akių“, – bylos detales pateikia teisėja A. K. Macevičienė.
Teisėja teigia, jog prognozuoti, kaip seksis nagrinėti bylą, dar sunku: „Šioje byloje labai didelis apklausiamų asmenų skaičius (apie 1 500), tikėtina, kad jis gali dar labiau išaugti, kai šių metų spalį po pertraukos byloje vėl bus siunčiami šaukimai – gal šįkart kažkas atvyks.“
Nepaisant to, manoma, jog bylos nagrinėjimas turėtų trukti nuo 2 iki 3 metų, o šiuo metu teisėjai tęsia įrodymų tyrimą, garsina kaltinamųjų, nedalyvaujančių procese, parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.