Artėjant nepriklausomos Lietuvos teismų šimtmečiui kviečiame prisiminti P. Bugailiškio kalboje 1928 m. minint teismų atkūrimo dešimtmetį išsakytas mintis ir jas lėmusias aplinkybes.
„Visi mes privalome būti teisės ir teisėtumo sargyboje ir ginti savo justicijos garbę ir teises. Teisingumo darbe negali būti pakenčiamas sąmoningas iš teisininkų pusės konfliktas su teise, vis viena koks ir kuriais sumetimais bei tikslais jis būtų daromas.“
Taip P. Bugailiškis kalbėjo suprasdamas, kad kuriantis Lietuvos valstybei reikėjo kurti ir teismų sistemą, diegti teisingumo suvokimą tiek kalbomis, tiek darbais. 1918–1919 m. trūko teisėjo pareigas eiti tinkamo išsilavinimo žmonių, vienam asmeniui tekdavo eiti dvejas (taikos teisėjo ir teismo tardytojo) pareigas. Esant sunkioms ekonominėms gyvenimo sąlygoms, teisingumo vykdymas neretai būdavo ne vienintelis darbas – nebuvo galima pragyventi iš teisėjo atlyginimo, todėl iki 1924 m. teisingumo ministro draudimo beveik visi teismo teisėjai turėjo papildomų uždarbių: daugiausia dirbo juriskonsultais privačiuose bankuose arba valdžios įstaigose ir gaudavo atlyginimą už dvi tarnybos vietas.
Nors ir negalį pasigirti turtais, teismo darbuotojai kas mėnesį privalėdavo tėvynės gynimo reikalams paaukoti 5 proc. savo algos, rinkti aukas iš savo artimųjų ir pažįstamų. Tik praėjus daugiau kaip dešimtmečiui teismai pradėjo normaliai funkcionuoti, atsirado daugiau kvalifikuotų teisininkų, formavosi pagarba teisingumui, jo vykdymas suvoktas kaip garbingas darbas.
„Temidės Rūmuose ne vieta žmonėms, kurių sąmonę nustelbia pašaliniai motyvai prieš teisės imperatyvus; ne vieta ir tiems, kurie vaduojasi ne savo teisine sąžine, bet tų ar kitų visuomeninių grupių nusistatymu ar direktyvomis, kurie daugiau gimę yra gaudyti stipresnių visuomeninių bei politinių vėjų kryptį ar pataikauti įtakingųjų asmenų norams, negu žiūrėti į įstatymų lentą.“
P. Bugailiškis pabrėžė vadovavimosi įstatymu ir savo sąžine svarbą teisėjo darbe, nes jau tais laikais pasitaikydavo įvairių bylų neišnagrinėjimo, vilkinimo atvejų. Pavyzdžiui, baudžiamoji byla, iškelta keliems asmenims dėl arklių vagystės, pradėta nagrinėti 1920 m. Kauno apygardos teisme, o baigta 1924 m. Šiaulių apygardos teisme.
Bylos neretai buvo sprendžiamos skubotai ir iki galo neišsiaiškinant visų įrodymų. Posėdžiai vykdavo net 6 valandas, per kurias būdavo išsprendžiama 15 ir daugiau bylų.
Pasak P. Bugailiškio ir pirmojo teisingumo ministro P. Leono, nesprendžiamos, užsigulėjusios bylos, laiku nenubausti nusikaltėliai didino nusikalstamumą ir kėlė visuomenės nepasitenkinimo bei nepasitikėjimo teismais lygį. Pastebėjus šią problemą, ji buvo išspręsta iki 1928 m.: per metus neišsprendžiamų bylų skaičius sumažėjo net 3 kartus.
Susirūpinimą dėl sąžiningumo rodė ir anuomet teisėjams keltos bylos už dokumentų klastojimą, taip pat drausminės bylos, pasitaikė teisėjų perkėlimo atvejų (pvz., Šiaulių teisėjas už šališkumą vienoje byloje perkeltas dirbti į Rietavą), teisėjams tekdavo rašyti pasiaiškinimus (pvz., dėl ne laiku pradėto posėdžio). Naujasis 1933 m. Teismų santvarkos įstatymas įtvirtino teisėjų nepriklausomumo principą, taip pat aukštus reikalavimus norintiesiems tapti teisėjais: jie turėjo turėti autoritetą, pasitikėjimą, reikiamas moralines savybes, būti profesionalai.
„Ta didžiai įvertinamoji teismo valdžios reikšmė ir jos organų išimtinė padėtis iš savo pusės įpareigoja teisingumo darbuotojus būti savo pašaukimo ir pareigų aukštumoje, neužvilti ir pateisinti valstybės ir visuomenės teikiamąjį jiems pasitikėjimą ir plačias prerogatyvas.“
Pasitikėjimo teismais problemos sprendimo buvo ieškoma ne tik sprendžiant bylų vilkinimo klausimą. Jau 1918 m. teisingumo ministras P. Leonas viename savo aplinkraščių rašė, kad siekiant visuomenės pasitenkinimo teismų darbu sprendimai turėtų būti rašomi aiškiai, glaustai ir bylų šalis pasiekti kaip įmanoma greičiau. Kitas teisingumo ministras L. Noreika taip pat minėjo, kad, gavęs nepakankamai įrodymų, turėtų pats mėginti išsiaiškinti teisybę, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip mažinti per klaidą į laisvę paleidžiamųjų skaičių.
„Tikras teisininkas <...> neprivalo niekuomet užmiršti, kad Temidė tik užrištomis akimis sprendžia, gi teisininkas, būdamas tų ar kitų vėjų fliugeriu, ne tik nustoja jai tarnauti, bet ir padaro žalos teisingumo darbui, iškreipdamas jo tiesiąją vagą, griaudamas pasitikėjimą.“
Jau 1918 m. Laikinojoje Konstitucijoje konstatuota, kad visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, t. y. Temidė visų likimus turinti spręsti aklai. Pagal Baudžiamąjį statutą bajorai jokių privilegijų neturėjo, tad ir bausmė už vagystę jiems galėjo būti tokia pat, kaip ir kiekvienam vagiui, paskirta net ir žemiausios grandies teismo.
Visi nuteistieji nepriklausomai nuo luomo galėjo būti laikomi toje pačioje vietoje. Nubaustieji mirties bausme, sunkiųjų darbų kalėjimu, taip pat paprastuoju kalėjimu netekdavo garbės titulų, laipsnių, ordinų, pensijų, bažnyčios ir visuomeninių pareigų.
Taikos teisėjo P. Bugailiškio teisėjavimo laiku buvo nemaža aukštesniems pareigūnams iškeltų baudžiamųjų bylų už valstybinio turto pasisavinimą, kyšių ėmimą ir kitokius nesąžiningus veiksmus atliekant savo pareigas.
Teisėjas tarpukario Lietuvoje buvo nukentėjusiojo gynėjas. Tuo metu Lietuvoje pasitikėjimas teisėjais buvo didelis, nes kuriantis ir augant teismams kartu augo ir visuomenė. Daug mažiau viešoje erdvėje buvo kritikuojami jų sprendimai.
„Tik stovėdami virš politinių ir socialinių kovų, tam kartui užmiršdami savo asmeninį „credo“, mes apsaugosime teismą nuo įtarimų ar užmetimų jį esant partiniu ar klasiniu.“
P. Bugailiškis savo teisėjavimo metais matė vietos administracijos, kariuomenės, okupantų kišimosi į teismo darbą apraiškas (pvz., vieni žmonės į kalėjimą būdavo siunčiami be pagrįsto kaltinimo, kiti paleidžiami iš įkalinimo įstaigų pagal valdžios įsakymus ir pan.), įtaką teisėjams bandydavę daryti net ir kunigai. Pačiam P. Bugailiškiui teko susidurti su bandymu daryti įtaką sprendimams jo tarėjais paskiriant du vykdomųjų komitetų atstovus, tačiau P. Bugailiškiui pavyko nepasiduoti jų politinėms užgaidoms.
„Teisingumo kūrybai neužtenka vien biurokratinio tiesioginių pareigų ėjimo. Kūrybos rezultatai pareina nuo aktingo visų teisininkų kolektyvo dalyvavimo savo Rūmų statyboje; o jų vaizdas ir stiprumas pareina ne nuo vienų „inžinierių“, bet ir nuo eilinių darbininkų pastangų, apsireiškiančių įvairiausiomis formomis: ar teismui kuriant savo sprendimais pagrindus naujoms teisės normoms, ar sprendžiant kurį svarbų teisės atžvilgiu gyvenimo klausimą, ar organizuojant bei administruojant teismo įstaigas, ar spaudoje, ar su atitinkamomis teisingumo įstaigomis dalijantis savo žiniomis bei praktikos patyrimais, – jei tik tą ar kitą darbą dirbant neišleidžiamas iš akių vedamasis tikslas – bonum publicum arba, konkrečiai tariant, teisinės santvarkos tobulinimas.“
1920 m. gegužės 14 d. Lietuvoje teisingumo ministerija patvirtino Taikos teismo etatus: taikos teisėjo, sekretoriaus, I ir II eilės raštininkų bei tarno. Dėl išsilavinusių žmonių stokos sekretoriais ar raštininkais dirbti dažnai buvo kviečiami tik rašyti temokantys žmonės, be jokio specialaus teismų darbui tinkančio išsilavinimo. Todėl teismų raštuose, sprendimuose buvo gausu klaidų, raštas būdavo neįskaitomas, o tai aukštesnės instancijos teismams vėliau trukdydavo greitai ir teisingai išnagrinėti bylas. Ši ne vienam teismui opi problema buvo iškelta XX a. ketvirtąjį dešimtmetį. To pasekmė – teismų darbuotojams vėliau pradėti kelti aukštesni išsilavinimo reikalavimai – suprasta kiekvieno teisingumo vykdymo sraigtelio svarba.
„[...] kiekvienam iškrypimui iš teisingumo kelio turi būti pastatyta griežta ir stipri atspara, jų reiškinius aikštėn kelti privalo kiekvienas teisininkas, ypač turįs reikalo santykiauti su teisinės etikos prasižengėliu.“
Anuomet veikė Teisėjų drausmės teismas, kurį sudarė pirmininkas (juo buvo Vyriausiojo tribunolo (dabartinio Aukščiausiojo Teismo atitikmens) pirmininkas) ir keturi teisėjai, kuriuos kasmet iš savo tarpo rinko Vyriausiojo tribunolo visuotinis susirinkimas. Gavęs pasiūlymą iškelti teisėjui drausmės bylą, teismas arba nutardavo ją iškelti, arba pasiūlymą atmesdavo. Teismo posėdžiai buvo nevieši, sprendimai neskundžiami, o paskirtos bausmės įrašomos į teisėjo tarnybos lapą.
Teisėją atleisti galima buvo jam netekus Lietuvos pilietybės, paskelbus skolininku ir pan., nebuvo reikalaujama teisėjo sutikimo. Teisėjas, neištarnavęs trejų metų, ilgą laiką nevykdęs pareigų dėl ligos arba sulaukęs 65 metų amžiaus, galėjo būti atleistas bet kada. Taigi teisininkų, teisėjų etika ir drausmė ir prieš šimtmetį buvo suvokta kaip vienas pagrindinių teismų veiklos principų.
P. Bugailiškis jau prieš 100 metų suprato, o šiandien telieka pakartoti: teisėje nėra nieko garbingesnio ir atsakingesnio už teisėjo darbą. Tačiau užimamos pareigos automatiškai neužtikrina garbingo teisėjo vardo ir padėties visuomenėje. Jį kiekvienam teisėjui reikėjo ir reikia išsikovoti savo darbu, atliekant jį sąžiningai, kruopščiai ir nepažeidžiant profesinės etikos.
Biografija
Teisininkas, vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos teisėjų, daugelio kultūros draugijų steigėjas ir vadovas, kultūros žurnalų („Sietynas“, „Kultūra“) redaktorius, žurnalistas, kraštotyrininkas Peliksas Bugailiškis gimė 1883 m. gruodžio 3 d. Panevėžio apskrityje. Nuo 1915 m. dirbo Šiauliuose. Čia ne tik teisėjavo (1918–1922 m. dirbo Šiaulių taikos teisėju, 1922–1944 m. apygardos teismo teisėju, Vilniaus ir Šiaulių apygardos teismo pirmininku), bet ir kurį laiką dirbo Šiaulių apskrities tarybos pirmininku, ėjo Vyriausiosios tardymo komisijos (tyrė didelio masto baudžiamąsias bylas), Vyriausybinės komisijos nario (dalyvavo nustatant Lietuvos ir Latvijos sieną) ir kitas svarbias pareigas. 1927 m. įsteigė Šiaulių kraštotyros draugiją ir „Aušros“ muziejų, vėliau tapusį žymiausiu kraštotyros muziejumi Lietuvoje.
P. Bugailiškis buvo tvirtos moralės, teisingumo jausmu vadovavęsis žmogus. Spręsdamas jam tekusias politines bylas, sugriovė prokuratūros praktiką, kuri kaltinimui įrodyti naudojo vien žvalgybos agentų pranešimus, o ne konkrečius liudytojų parodymus. Teisėjaudamas nešykštėdavo kritikos savo kolegoms, nuolat primindavo, parodydavo teisininkų bendruomenei jos ydas ir skatindavo spręsti kylančias problemas.
Už įvairiais pasisakymais ir veiksmais reikštą nuomonę buvo kritikuotas tautininkų, teistas dėl „Šiaulių metraštyje“ keliais žodžiais aprašytų 1919–1920 m. įvykių (nors, pasak P. Bugailiškio, juos aprašydamas labai sąmoningai ir sąžiningai stengėsi išlaikyti istorinį objektyvumą). Pastarasis rašinys 1953 m. jam lėmė tarybinio teismo paskirtą penkerių metų sunkiųjų darbų kalėjimo bausmę, kuri dėl amnestijos vis tik nebuvo įvykdyta.
P. Bugailiškis mirė 1965 m. spalio 27 d., palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.