– Seime atstovaujamos politinės partijos 2021 m. pasirašė susitarimą dėl Lietuvos švietimo politikos. Jame numatytas ne tik finansavimo didinimas švietimo sistemai, bet ir kitos gairės, kuriomis reikėtų vadovautis, kad pedagogo profesija būtų patraukli. Šiemet buvo pasirašytas ir politinių partijų susitarimas dėl gynybos. Ar įmanomas tokio susitarimo sudarymas dėl teisminės valdžios? Ar tai būtų efektyvus žingsnis, siekiant didinti finansavimą teismų sistemai ir gerinti teisėjo profesijos prestižą?
S. Šedbaras: – Neturiu tvirtos nuomonės, ar reikėtų tokio politinių partijų susitarimo. Abejoju, ar tai pavyktų. Turiu kitą idėją, kurią ne kartą esu išsakęs teismų vadovams, – gal pavyktų sukurti ir teisės aktuose įtvirtinti tokį algoritmą, pagal kurį teismai neturėtų kasmet, formuojant biudžetą, prašyti kitų valdžių atitinkamo finansavimo, o finansavimas kistų automatiškai pagal infliacijos, vidutinio darbo užmokesčio ir panašių rodiklių kitimą.
R. Urbonaitė: – Teisminei valdžiai garantijas turi suteikti ne politinių partijų susitarimai, o realūs veiksmai. Tokie susitarimai kartais jau gimsta „leisgyviai“ ir tokio turinio, kuris tinka visoms partijoms, bet mažiausiai tinka tiems, kam ir yra skirtas. Teisminė valdžia nėra biurokratų grupė, tai yra vienas iš pagrindinių visos valstybės elementų, todėl kalbame apie politinės valios ir išminties stiprinti tą valstybės elementą, nuo kurio iš esmės priklauso visos valstybės ir kartu demokratijos būklė, klausimą. Iki šiol tokio supratimo politinė valdžia itin stokojo ir to pasekmes jausime dar ne vienus metus. Taigi, norėtųsi ne susitarimų, o realių planų, kurie atsirastų vyriausybių programose, taptų svarbia prezidento rinkimų debatų dalimi. Deja, kol kas tai tik norai ir siekiamybė.
G. Sagatys: – Politinių partijų susitarimų tikslas – įtvirtinti tam tikrus prioritetus atskirose valstybės politikos srityse ir nustatyti ilgalaikes tų prioritetų įgyvendinimo gaires. Paprastai tai daroma tose srityse, kuriose politiniu pagrindu formuojamų valdžios institucijų (Seimo ir Vyriausybės) veikimo laisvė yra ganėtinai plati. Teismų vieta valstybėje yra aiškiai apibrėžta Konstitucijoje, kuri teismams patiki turbūt svarbiausią valstybės funkciją – teisingumo vykdymą. Todėl tinkamas teismų finansavimas yra konstitucinė kiekvienos politinės valdžios pareiga, kuri iš esmės negali priklausyti nuo to, kokioms politinėms partijoms piliečiai patiki valdyti valstybę konkrečiu laikotarpiu.
Be to, pareiga užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą yra viena iš esminių narystės Europos Sąjungoje (ES) sąlygų. Pagal ES teisę, siekiant garantuoti tokią gynybą, itin svarbu, kad teisėjai išliktų nepriklausomi, o tokio dydžio atlyginimo, kuris atitiktų teisėjų vykdomų svarbių įgaliojimų lygį, mokėjimas yra viena iš būtinų teisėjų nepriklausomumo garantijų. Taigi, teisėjų atlyginimų politika nėra vien valstybės vidaus reikalas.
H. Šinkūnas: – Esu šalininkas tokios politikos ir atitinkamai tų politikų, kurie ieško bendrų vardiklių, telkia ir siekia sutarimo, o ne tų, kurie panirę į galios žaidimus atsisako girdėti kitus ir mėgina bet kokia kaina įgyvendinti tai, ką kiek ironiškai galima pavadinti jų vizijomis. Partijų susitarimas neabejotinai gali būti ir neretai yra reikšmingas dokumentas formuluojant tikslus bei parenkant jiems pasiekti reikalingas priemones. Toks susitarimas įpareigoja ir drausmina, apvalo viešąjį diskursą nuo populistinės retorikos. Matyt, kaip ir klausiate, toks susitarimas galėtų būtų sudarytas ir dėl teisminės valdžios – sprendžiant teisėjų atlyginimo, beje, jokiu būdu nepamirštant ir kitų teismuose dirbančių darbuotojų, teisėjų statuso, teismų finansavimo ir kitus klausimus. Kita vertus, toks susitarimas nėra būtinas – juk Seimo ir Vyriausybės nariai duoda priesaiką gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus, vadinasi, jie, be kita ko, įsipareigoja gerbti, saugoti ir stiprinti teisėjų ir teismų nepriklausomumą.
Prisiminkime Šarlį Monteskjė (Charles de Montesquieu), kuris sakė, kad teisėjai yra tik įstatymo žodžius tariančios lūpos, o teismai neturi instrumentų daryti poveikio įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžioms, todėl jie tik labai sąlygiškai yra valstybės valdžia. Nors administracinės ir konstitucinės justicijos plėtra teismams suteikė reikšmingus svertus kitų valstybės valdžių atžvilgiu, vis dėlto teismai ir toliau išlieka daugeliu aspektų priklausomi nuo politinės valdžios, ypač finansavimo klausimais. Lietuvos politikoje ir valstybės valdžių savitarpio santykiuose trūksta dalykiško dialogo ir nuoširdaus siekio susitarti. Todėl, ko gero, partijų susitarimas galėtų būti gana veiksminga priemonė politinės kultūros įduboms amortizuoti. Beje, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vyriausybei 2019 m. pavyko priimti Teisinės valstybės paktą, kuris numatė papildomo finansavimo skyrimą teismams, sprendžiant teisėjų įdarbinimo ir jų darbo užmokesčio, teismų skaitmenizacijos ir kitus klausimus.
M. Dubnikovas: – Manau, kad tokie epizodiniai susitarimai yra pleistriukų klijavimas ant daugybinius sužeidimus patyrusio kūno. Tokie susitarimai yra neveiksmingi, ir mokytojų susitarimas yra pats geriausias įrodymas, nes tikslai nebus laiku pasiekti. Tai deklaracija gesinant gaisrą.
Sisteminė atlygio peržiūra yra išeitis. Pirmiausia turi būti peržiūrėti esminius sprendimus šalyje darančių asmenų atlyginimai. Jų nėra daug, todėl galima su nedideliu pinigų kiekiu padaryti didelę įtaką pritraukiant ir išlaikant specialistus. Algos privalo didėti Seime, ministerijose, teismuose, savivaldybėse. Pigūs sprendimų priėmėjai kainuoja labai daug.
– Koks galėtų būti teismų finansavimo modelis? Ar būtų racionalu susieti teisėjų ir valstybės tarnautojų darbo užmokestį su ekonominiais rodikliais – bendruoju vidaus produktu ar kitais?
S. Šedbaras: – Reikėtų išanalizuoti kitų šalių, ypač ES narių, praktiką, ar panašaus pobūdžio finansavimo modelis kur nors veikia ir ar galima jį adaptuoti Lietuvos teisinėje sistemoje.
R. Urbonaitė: – Žinoma, kad yra realu sieti darbo užmokestį su ekonominiais rodikliais, biudžetu ir pan. Tokių pavyzdžių yra. Pavyzdžiui, visuomeninio transliuotojo (LRT) biudžetas priklauso ne nuo politikų (ne)malonės, o nuo valstybės surenkamų mokesčių (dalis iš gyventojų pajamų mokesčio, dalis iš pajamų, gautų taikant akcizą). Ir teismų sistemai reikėtų aiškaus ir skaidraus modelio, kuris užkirstų kelią politikavimui, svarstymams, o kaip sureaguos rinkėjai, kaip dėl to keisis / nesikeis reitingai ir t. t.
G. Sagatys: – Teismų finansavimo modelis, kad ir koks jis būtų, turi atspindėti deramą teismų vietą valstybės institucijų sistemoje ir užtikrinti, jog teisėjų atlyginimas būtų proporcingas visuomenės lūkesčiams teisingumo srityje.
Matau daug tiek teisėjų, tiek kitų viešojo sektoriaus atstovų darbo užmokesčio susiejimo su bendrais valstybės ekonominiais rodikliais privalumų. Pirma, valstybės išlaidos viešajam sektoriui taptų labiau pagrįstos realiomis galimybėmis. Antra, tokiu būdu būtų solidarizuojamasi su privataus sektoriaus darbuotojais. Trečia, tai būtų papildoma motyvacinė priemonė dirbti dėl bendrojo gėrio.
H. Šinkūnas: – Oficialioje konstitucinėje doktrinoje nesunkiai rasime nuostatą, kad valstybei tenka pareiga nustatyti teisėjo orumą bei profesinį statusą atitinkantį atlyginimą ir socialines garantijas. Ši pareiga kyla iš konstitucinio teisėjų nepriklausomumo principo ir turi būti įgyvendinta įstatyme pagal aiškius ex ante (liet. prieš įvykį, veiksmą) žinomus kriterijus. Tai prisiminus, teismų finansavimo modelio reikalavimai yra akivaizdūs. Kitas klausimas, kaip tai pasiekti? Kaip tai pasiekti, nepaverčiant teismų ar jų savivaldos institucijų ir jų vadovų prašytojais, privalančiais įtikti ir patikti politinei valdžiai, turint omenyje tai, kad valstybės biudžetą, taip pat ir teismams skiriamą finansavimą, nustato įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymą, kurio projektą parengia vykdomoji valdžia. Europos teisėjų konsultacinė taryba dar 2001 m. priimtame dokumente pažymėjo, kad labai svarbu, jog priimant biudžetą būtų atsižvelgta į pačių teismų nuomonę. Šiuo aspektu itin svarbūs tampa teismų ir jų savivaldos institucijų atstovų vadybiniai gebėjimai, o jų neretai stinga. Antra vertus, politinių sprendimų priėmėjai taip pat ne visuomet pasiruošę išgirsti teismus ir skirti jų veiklai užtikrinti būtiną finansavimą.
M. Dubnikovas: – Daugelio sričių, tarp jų ir teismų, atlyginimai turi būti susieti su vidutinėmis algomis, kad tai netaptų politinių debatų temomis ir būtų išvengta visuomenės audrinimo, kuris dažnai sutampa su jautriais laikotarpiais. Automatiniai perskaičiavimai leistų išvengti aistringų diskusijų ir įvestų stabilumą.
– Jūsų nuomone, kokios priežastys lėmė, kad konstituciniai partneriai – įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia – ilgą laiką neskyrė pakankamai dėmesio teisminės valdžios finansavimo problemai spręsti?
S. Šedbaras: – Viena iš priežasčių gali būti ta, kad teisminė valdžia tapo visiškai nepriklausoma. Tai, viena vertus, yra gerai ir esame pavyzdys kitoms ES šalims, kita vertus, nė vienas iš Vyriausybės, kuri ir rengia biudžeto projektą, narių nejaučia politinės atsakomybės už tinkamą teismų finansavimą ir funkcionavimą. Kai projektas pasiekia Seimą, komitetų siūlymai yra tik rekomendaciniai. Vis dėlto teismai turi svarbų politinį „užnugarį“, kuris turėtų imtis lyderystės, – tai šalies vadovas. Tai esminė figūra, formuojant teisėjų korpusą. Manau, kad Respublikos Prezidento vaidmuo formuojant biudžetą turėtų būti iš esmės kitoks, daug svarbesnis, ir tai galėtų pakeisti esamą situaciją.
R. Urbonaitė: – Kol kas matėme, kaip politikai bijodavo net prabilti apie teisėjų atlyginimų kėlimą. Ir tai logiška, galvojant apie rinkėjų reakcijas, bet visai neišmintinga, galvojant apie valstybę ir jos raidą. Vis dėlto politikams reikia laimėti rinkimus, o rinkimai vyksta gana dažnai. Įtikinti rinkėjus nauda, kuri bus tik ateityje ir kuri yra sunkiai įžvelgiama, gana sudėtinga, todėl dažniausiai ir einama paprasčiausiu keliu. Kam kelti atlyginimus tiems, kuriais taip nepasitikima? Politiškai tai pagalių kaišiojimas sau į ratus, o toliaregyste mūsų politikai retai pasižymi.
G. Sagatys: – Vieno paaiškinimo, matyt, nėra. Norisi tikėti, kad tai nebuvo nulemta noro nubausti teisėjus už kokius nors politinei valdžiai ar atskiroms interesų grupėms nepalankius sprendimus. Manyčiau, kad nepakankamą politinės valdžios dėmesį didžiausia dalimi nulėmė tai, jog investicijos į teisėjo atlyginimą ir profesijos prestižą yra ilgalaikės, neduodančios greitų rezultatų, kurių rinkėjai paprastai reikalauja iš politikų. Be to, prie to nemaža dalimi prisidėjo visuomenėje paplitę mitai ir tų mitų įkaitais tapę atskiri politikai. Pavyzdžiui, mitas apie „3–5 tūkstančius eurų ar didesnius atlyginimus gaunančius teisėjus“, nors didžiausias – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko atlyginimas atskaičius mokesčius siekia tik 2 611 Eur. Kitas mitas – padidinus teisėjų atlyginimus, vėliau jų nebebus galima sumažinti, net jei valstybės finansinė padėtis pablogėtų. Vis dėlto Konstitucinio Teismo praktikoje aiškiai pasakyta, kad toks sumažinimas iš esmės galimas, jei laikomasi atitinkamų sąlygų.
Galiausiai prie mitų priskirčiau ir dažnai nuskambančią mintį neva tegul teismai pradeda „geriau dirbti“, tada bus galima kalbėti ir apie teisėjų atlyginimus. Ši mintis ne tik klaidinga (pvz., vargu, ar versle rastume daug darbdavių, kurie, ketindami kurti aukštos kokybės produktą ar teikti profesionalią paslaugą, samdo neprofesionalius darbuotojus, nes taip pigiau), bet ir pavojinga teismo nepriklausomumo požiūriu. Juk visada galima klausti, ką reiškia „dirbti geriau“? Ne paslaptis, kad atsakymas į šį klausimą neretai priklauso nuo to, iš kieno perspektyvos žiūrint vertinamas teismo darbo rezultatas – byloje priimtas sprendimas. Galbūt patys teisėjai nebuvo pakankamai aktyvūs griaudami pirmiau nurodytus mitus, galbūt nepakako iniciatyvos siekiant, kad visų teisėsaugos institucijų atlyginimų klausimas būtų sprendžiamas sistemiškai, vienu metu. Kita vertus, siekiant turėti nepriklausomą ir nešališką teismą, teisėjų iniciatyvos nebuvimas savaime neturėtų būti pagrindas politinei valdžiai ignoruoti jų darbo užmokesčio problemą.
H. Šinkūnas: – To priežasčių, sakyčiau, yra keletas. Viena vertus, politinės valdžios institucijos pernelyg ilgai į politinę darbotvarkę neįtraukė teismų finansavimo klausimų. Žvelgiant retrospektyviai, tam galima rasti paaiškinimų. Vyresni žmonės prisimena ažiotažą, kilusį praėjusio amžiaus pabaigoje labai ženkliai padidinus teisėjų atlyginimą, kuris tuo metu buvo išties didelis. Vis dėlto turime žinoti ir tai, kad nuo tol jis iš esmės nebuvo didinamas, dar daugiau, prasidėjus ekonominei krizei jis buvo sumažintas ir iki šiol nėra atkurtas. Be to, visuomenės pasitikėjimas teismais niekuomet, išskyrus Konstitucinį Teismą, nebuvo labai aukštas. Kažkada vienas Lietuvos premjeras apie Lietuvoje vis dar nepastatytą reprezentacinį futbolo stadioną pasakė, kad jis atsiras, kai į Lietuvą pradės važinėti „Real“ ar „Chelsea“. Perfrazuodamas šią frazę turbūt nesuklysiu teigdamas, kad politinė valdžia teismų finansavimo klausimą linkusi nustumti vėlesniems laikams, o jo svarstymą sieti su tam tikrais teismų ir teisėjų darbo rezultatais – išaugusiais teisminės valdžios reitingais, skandalų nebuvimu ar dar kažkuo. Štai kad ir dabar diskutuojama dėl viešojo sektoriaus reformos, kurią vykdant, be kita ko, numatoma padidinti teisėjų atlyginimus, tikiuosi, užribyje nepaliekant ir kitų teismuose dirbančių asmenų. Ir tuojau pat girdime kalbas, kad vargu, ar dabar laikas tai daryti, kai kyla energetinių išteklių kainos ir kai metas pradėti veržtis diržus, o ne didinti valstybės biudžetui tenkančią naštą, kad gyvename neramiais laikais ir t. t. Bet ar yra blogas laikas daryti gerus darbus?
M. Dubnikovas: – Konstituciniai partneriai bijojo spręsti savo klausimus, o juos spręsti reikėjo. Dabar į institucijas ateina žmonės, kuriuos tenkina per maži tokių pozicijų atlyginimai. Profesionalai nesvarsto rinktis viešojo administravimo krypties, nes atlyginimai čia nepriimtini, o tai valstybei kainuoja labai daug.
– Apylinkės teismo teisėjo, neturinčio tarnybos Lietuvos valstybei stažo, atlyginimas atskaičius mokesčius siekia 1 695 Eur, maksimalus trisdešimties ir daugiau metų tarnybos stažą turinčio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo atlyginimas atskaičius mokesčius – 2 611 Eur. Kokią įtaką, Jūsų nuomone, darbo užmokesčio dydis turi teismų nepriklausomumui ir teisingumo vykdymo kokybei?
S. Šedbaras: – Nepriklausomumas yra kompleksinis reiškinys, apimantis ir objektyvų, ir subjektyvų veiksnius. Tinkamos darbo sąlygos, darbinga aplinka, sukomplektuotas aparatas – daugiau išoriniai veiksniai. Kita vertus, jei teisėjui, turinčiam šeimą, įsipareigojimų bankui, nereikia skaičiuoti, kiek dienų liko iki kitos algos, jis žino, kad per atostogas galės be rūpesčių išvykti pailsėti į kitą šalį ir t. t., jo savijauta bus kaip laisvo ir nepriklausomo žmogaus bei savarankiškai sprendimus priimančio pareigūno. Tada tikrai nekils klausimas, ar rizikuoti tuo, ką turi, ką tau suteikė valstybė, ir eiti į abejotinus susitarimus su kitais asmenimis.
G. Sagatys: – Teisėjų darbo užmokestis yra tiesiogiai susijęs su teismo nepriklausomumu. Tikrai nepriklausomas gali būti tik kompetentingas teisėjas. Jei teisėjų algos nekonkurencingos – kompetentingų žmonių tarp teisėjų natūraliai mažėja. Nors kompetencijos lygis ir neturi tiesioginės įtakos teisėjo nešališkumui konkrečioje byloje, kompetencijos stokojančiam teisėjui sunku susigaudyti vis sudėtingesniame teisiniame reguliavime, verslo, finansų, informacinių technologijų ir kitose srityse, kuriose jam tenka spręsti ginčus. Toks teisėjas tampa labiau priklausomas nuo išorinių kompetencijų. Pavyzdžiui, jei byloje dalyvaujančio advokato kompetencija gerokai viršija teisėjo kompetenciją byloje nagrinėjamoje srityje, teisėjui sunku kritiškai įvertinti advokato dėstomus argumentus ir argumentuotai juos atliepti.
Tai, kad teisėjų darbo užmokestis susijęs su teisėjo nepriklausomumu, pripažįstama ir tarptautiniu – Europos Sąjungos ir Europos Tarybos – mastu. Pavyzdžiui, Europos Tarybos Ministrų komiteto 1994 m. rekomendacijoje „Dėl teisėjų nepriklausomumo, veiksmingumo ir vaidmens“ nurodoma, kad teisėjų atlyginimą turėtų garantuoti įstatymas, proporcingas jų profesijos orumui ir atsakomybės naštai. 1998 m. Europos Tarybos chartija dėl teisėjų statuso pripažįsta reikšmingą, praktišką ir pakankamą (adekvatų) darbo užmokesčio, kuris apsaugotų teisėjus nuo spaudimo, veikiančio jų sprendimus ir apskritai jų elgesį, vaidmenį.
Reikia pripažinti, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje susiklosčiusi darbo užmokesčio situacija demotyvuoja esamus ir potencialius teisėjus. Tai neigiamai veikia teisėjų korpuso formavimą, todėl negali neatsiliepti teismų darbo kokybei, galiausiai lemia teismų prestižo smukimą. Susiformavo itin pavojingas užburtas ratas, iš kurio ištrūkti, net ir priėmus reikiamus sprendimus, užtruks ne vienus metus.
H. Šinkūnas: – Kad Konstitucijoje įtvirtintas teisėjų nepriklausomumo principas būtų visiškai įgyvendintas, būtina teisėjų nepriklausomumą užtikrinanti garantijų sistema, be kita ko, apimanti teisėjų korpuso formavimo taisykles, įgaliojimų trukmės neliečiamumo, profesinės karjeros, asmens neliečiamumo ir, žinoma, teisėjų materialinio aprūpinimo bei socialines garantijas. Tinkamas visų, pabrėžiu – visų, šių garantijų užtikrinimas yra nepriklausomo ir nešališko teisingumo vykdymo prielaida. Teisėjų atlygio sistema turi būti tokia, kad ji atitiktų teisėjo orumą ir profesinį statusą, būtų patraukli aukščiausios kvalifikacijos, didelę profesinės veiklos patirtį ir autoritetą turintiems teisininkams. Deja, nemanau, kad taip yra šiandien. Tai iliustruoja dabartinė padėtis, kai norinčiųjų tapti teisėjais akivaizdžiai trūksta, o laisvų teisėjų vietų skaičius auga, kai vangiai dalyvaujama atrankose atsilaisvinusioms teismų vadovų vietoms užimti ar kai teisėjų pareigos paliekamos dėl profesiniam statusui ir atsakomybei neadekvataus atlyginimo. Netinkama teisėjų atlygio sistema kelia pavojų jų nepriklausomumui, sudaro prielaidas jį pažeisti, dėl to kenčia ir teisingumo vykdymo kokybė, ir teisminės valdžios autoritetas, pagaliau ir pasitikėjimas valstybės valdžios institucijomis bei pačia valstybe.
– Seime svarstomi Valstybės tarnybos įstatymo (VTĮ) pakeitimai ir su juo susijusių įstatymų projektai, kuriais siekiama sistemiškai spręsti aukščiausiųjų Lietuvos viešojo sektoriaus pareigūnų, tarp jų ir teisėjų, atlyginimų klausimą. Jei teisėjų darbo užmokestis būtų didinamas, ar to pakaktų įveikti teismus ištikusią žmogiškųjų išteklių krizę?
S. Šedbaras: – Kaip matyti iš viešosios erdvės, pastaruoju metu iš pareigų pasitraukę teisėjai argumentavo tokį pasitraukimą neadekvačiu santykiu tarp darbo krūvio ir gaunamo atlyginimo. Todėl darbo užmokesčio didinimas, manau, turėtų labai didelės reikšmės stabdant byrėjimo procesą. Kita vertus, jei būtų iš esmės sprendžiamas ne tik teisėjų, bet ir visos sistemos finansavimo klausimas, netrūktų sekretorių ir padėjėjų, stabilizuotųsi ir darbo krūviai. Tai kompleksiniai dalykai, kurie turėtų keisti darbo sąlygas teismuose.
R. Urbonaitė: – Deja, bet ne. Jau dabar atrankose į laisvas teisėjų vietas trūksta kandidatų. Tikrai negalime pasakyti, jog renkamės geriausius iš geriausių. Sunku pripažinti, bet kartais tenka ieškoti kompromisinių sprendimų suvokiant, jog geresnių kandidatų nebus. Taigi žala teismų sistemai jau padaryta ir tik atlyginimų pakėlimas visko neišspręs. Jeigu kartu nebus sprendžiamos darbo krūvio, kitos darbo sąlygų problemos, tai ženklaus pokyčio galime ir neišvysti.
G. Sagatys: – Teisėjai nėra išskirtiniai viešojo sektoriaus atstovai. Išskirtinis yra visuomenės teisingumo poreikis. Todėl teisėjų atlyginimas turi būti proporcingas visuomenės lūkesčiams teisingumo srityje. Žinoma, negalima pamiršti ir kitų teismų sistemos darbuotojų – teisėjų padėjėjų, sekretorių. Be to, teismai neveikia vakuume – jų darbo krūvis ir pobūdis priklauso, be kita ko, nuo viso viešojo sektoriaus veiklos kokybės. Mano manymu, būtina siekti sukurti skaidrią visų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų piramidę, atspindinčią vienodą pagarbą visoms trims konstitucinėms valdžioms ir patikėtoms funkcijoms bei atsakomybei proporcingą atlygį. Tai padėtų spręsti ne tik teismų, bet ir viso viešojo sektoriaus žmogiškųjų išteklių klausimą.
H. Šinkūnas: – Teisėjų atlyginimų sistemos peržiūrėjimas ir jos sutvarkymas neabejotinai būtų didelis ir reikšmingas žingsnis į priekį sprendžiant teisėjų korpuso problemas. Vis dėlto atlyginimas tėra viena iš teisėjų nepriklausomumą užtikrinančių garantijų. Jau beveik dvejus metus būdamas Nuolatinės teisėjų veiklos vertinimo komisijos nariu stebiu tai, kad teisėjams aktuali ne vien tik atlygio problema. Pasak teisėjų, profesijos patrauklumui ne mažiau svarbi skaidri teisėjų atranka ir aiškios profesinės karjeros taisyklės, pagarbi atmosfera teismuose, etiški ir pagarbūs ne tik teisėjų tarpusavio, bet ir teisėjų ir teismų vadovų bei visų kitų teismuose dirbančių asmenų santykiai, moderni vadyba, kvalifikacijos kėlimo galimybės, tinkamas materialinis teismų aprūpinimas, motyvuotas teismo personalas ir kiti aspektai. Belieka nuoširdžiai palinkėti to nepamiršti įgyvendinant įvairius pokyčius.
M. Dubnikovas: – Manau, kad tai teisingas kelias ir pirmasis žingsnis – diskusija turi būti, bet svarbiausia tai, ar pavyks priimti sprendimus. Jei teisėjų ir valstybės tarnautojų atlyginimai būtų susieti su vidutiniais atlyginimais, galėtume nebediskutuoti šiais klausimais ir skirti laiko kitiems valstybei svarbiems dalykams. Šis žingsnis bent jau parodytų, kad problema sprendžiama ir rodomas dėmesys, kurio per daug ilgai trūko.