– Socialinė atsakomybė, arba tvarumas, – šiandien daug dėmesio sulaukiančios temos. Vis dėlto suvokimas, kas iš tiesų tai yra, labai skiriasi. Kokių klaidų dažniausiai daroma galvojant apie socialinę atsakomybę?
– Galbūt suklaidina termino socialinė atsakomybė akcentuojamas socialinis aspektas ir dažnai jis imamas gretinti su filantropija. Vis dėlto socialinė gerovė yra tik viena iš darnaus ir tvaraus verslo dalių, kuris turėtų atspindėti trijų dimensijų pusiausvyrą: finansinį augimą, aplinkos klestėjimą ir socialinę gerovę. Taigi verslo atsakomybė nėra pavienės socialinės akcijos ar vien tik papildomi kaštai: socialinė atsakomybė yra verslo įsipareigojimas vykdyti savo veiklą tokiais būdais, kurie kurtų vertę įmonei ir klientams ne aplinkos ar visuomenės sąskaita, o netgi priešingai, matytų visuomenės poreikius kaip galimybę savo kuriamai vertei didinti. Pavyzdžiui, Pasaulio ekonomikos forumo metu suburti ekspertai nustatė, kad Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslas – iki 2030 m. pasiekti lyčių lygybę atspindi ne papildomą naštą, o 28 trilijonų dolerių vertės verslo galimybę.
– Kalbas apie socialinę atsakomybę šiandien ypač įkvepia Gretos Thunberg judėjimas, nors spaudimas verslui būti atsakingesniam jau senokai juntamas. Kokios pagrindinės priežastys vis labiau skatina visuomenę reikalauti atsakingumo?
– Visų pirma šiais informacijos pertekliaus laikais jau nebegalima prisidengti nežinomybės šydu kalbant apie mūsų kaip vartotojų pasirinkimus. Šiandienos visuomenė, gyvenanti gerovės laikotarpiu, ėmė itin didelį dėmesį skirti organizacijų veiklos procesams, kai stebimas visas produkto ar paslaugos atsiradimo kelias. Ir ne tik tam skirti didesnį dėmesį, bet ir reikalauti akivaizdžių pokyčių, o čia itin padeda internetas ir socialiniai tinklai, kur savo lūkesčius ir poreikius verslo atžvilgiu gali išsakyti kiekvienas žmogus. Juk visiems puikiai žinoma, kad neatsakingas išteklių naudojimas ir neproporcingo anglies dioksido kiekio generavimas sukėlė globalinį atšilimą. Dėl to nyksta gyvūnų ir augalų rūšys, vis daugiau žmonių priversti palikti savo kraštus dėl stichinių nelaimių, kai kurioms industrijoms dėl žaliavų trūkumo tampa vis sunkiau išgyventi. Tad ir vartotojų sąmoningumas nuolat auga: jau prieš trejus metus pasirodžiusi Jeilio universiteto mokslininkų studija parodė, kad 71 proc. vartotojų yra aktyviai pasirinkę arba vengia tam tikro produkto dėl gamintojo veiksmų (ne)prisidedant prie klimato kaitos. Darnios ir tvarios įmonės įvaizdis taip pat daro įtaką darbovietės pasirinkimui – neseniai žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie tyrimą, atskleidusį, kad 62 proc. Lietuvos darbuotojų sutiktų dirbti už mažesnį atlyginimą, jeigu tai būtų atsakingai veikianti įmonė. Ateityje toks spaudimas verslui tik augs.
– Savo darbe konsultuojate įmones ir valstybės institucijas, padėdama joms sukurti ir savo veikloje sėkmingai įdiegti socialinės atsakomybės strategijas. Su kokiu požiūriu susiduriate? Kas sulaukia daugiausiai skepticizmo, o kas labiausiai palaikoma? Ar verslo ir viešajame sektoriuose stebimi dideli skirtumai?
– Neretai rezultato norime čia ir dabar, bet tvarumas reikalauja ilgalaikio mąstymo, globalių tendencijų suvokimo. Nors pastaraisiais metais Lietuvoje požiūris į socialinę įmonių atsakomybę tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose subrendo ir nebeapsiriboja vienkartine filantropija, vis dar pasitaiko atvejų, kai manoma, jog užtenka keliems žmonėms susėdus vienu kartu parašyti tvarumo strategiją ir įmonė taps tvari. Toks greitai iškeptas dokumentas neretai turi mažai bendro su įmonės pagrindinio poveikio sritimis ir lieka tik deklaracija. Gera tvarumo strategija užkoduoja galimybę reaguoti į pokyčius atsižvelgiant į suinteresuotų šalių lūkesčius, sistemiškai siekti aplinkos, socialinių ir ekonominių aspektų balanso savo veikloje, šitaip maksimaliai didinant savo verslo vertę.
Organizacijos tvarumo išraiška turi atsispindėti konkrečiais žingsniais ir nuolat evoliucionuoti prisiderindama prie besikeičiančios aplinkos, apimti vis ambicingesnius tikslus. Tai svarbu tiek verslo, tiek viešojo sektoriaus organizacijoms. Akivaizdu, kad ateityje organizacijos, siekiančios sėkmingai veikti nestabilioje ir neracionalioje aplinkoje, turės atsižvelgti į visuomenės lūkesčius ir poreikius – viešojo sektoriaus įmonėms, siekiančioms visuomenės pasitikėjimo ir norinčioms veikti stabiliai, tai ypač svarbu. Socialinė atsakomybė yra viena iš organizacijų stabilumo didinimo priemonių. 2019 m. pradžioje European Journal of Management and Business Economics pasirodęs tyrimas atskleidžia, kad šitaip veikiančios organizacijos turi geresnę reputaciją, todėl galimai lengviau atlaikytų krizių keliamą žalą.
– Kokie yra didžiausi privalumai verslams, plėtojantiems socialinės atsakomybės veiklas? Kaip tai prisideda prie jų konkurencingumo, bendro tarptautinio įvaizdžio, reputacijos stiprinimo?
– Argumentų, kodėl vertėtų investuoti į ilgalaikį tvarumo modelį, apstu. Pasak 200 atsakingo verslo studijų apžvalgos, net 88 proc. jų parodė, kad darnumo principų taikymas turėjo teigiamą įtaką veiklos rezultatams, o 80 proc. užfiksuota didesnė investicinė grąža. Tokie aukšti rezultatai dažnai paaiškinami sumažėjusiais kaštais, nes efektyviau naudojami ištekliai. Taip pat dirbant atsakingoje įmonėje auga darbuotojų motyvacija, kartu ir produktyvumas, mažėja jų kaita, kuriamas geros darbovietės įvaizdis. Socialinė atsakomybė verslui padeda stiprinti konkurencinį pranašumą: lengviau valdyti reputacijos ar kitas rizikas, kelti kuriamos pridėtinės vertės kartelę, kurią konkurentai turi vytis. Aplinkosaugos, socialiniais ir gerosios valdysenos principais paremtos investicijos 2018 m. atspindėjo net ketvirtadalį profesionaliai valdomo turto pasaulyje, ir tokių investicijų dalis nuosekliai auga. Vakaruose jau aiškiai matoma tendencija, kad vartotojai už socialiai atsakingo verslo produktus yra pasiryžę mokėti daugiau, šis požiūris pamažu ateina ir į Lietuvą.
– Nuo ko pradėti patariate savo klientams, kurie siekia būti socialiai atsakingi? Kaip atrodo pats procesas ir ką reikia žinoti, kad investicijos į socialinę atsakomybę išties atsipirktų?
– Svarbiausia žinoti, kad nėra universalios tvarumo strategijos. Tvarumas visų pirma turi būti formuojamas atsižvelgiant į didžiausias įmonės poveikio sritis ir svarbiausių suinteresuotų šalių lūkesčius, procesai turėtų būti integruojami organizacijos mastu. Pavyzdžiui, jeigu esate kepykla ir dienos pabaigoje neišpirktus pyragus norite padovanoti socialiai remtinoms šeimoms – puiku! Tai galimai šiek tiek kilstelėtų jūsų reputaciją tam tikrų vartotojų akyse. Bet daugiau vertės kuriantis kelias būtų investuoti į technologinius sprendimus, kurie padėtų tiksliau nustatyti produktų paklausą ir optimizuoti gamybą bei pardavimą, kad negeneruotumėte maisto atliekų. Mąstant dar plačiau, išanalizavę tiekimo grandinę galbūt pamatysite galimybę pirkti kiaušinius pyragams iš vietinių ūkių, kad kelias nuo žaliavos iki pirkėjo sutrumpėtų (tai reikštų mažesnius transportavimo kaštus), kartu prisidėtumėte prie vietinių ūkininkų gerovės. Žvelgiant sistemiškai galimybės labai plačios.
Galiausiai konstatuokime faktą, jog tik retas vartotojas norėtų praleisti pusvalandį prie pyragų lentynos parduotuvėje analizuodamas, kuri kepykla neteršia aplinkos, naudoja natūralius produktus ar siūlo ūkininkams sąžiningą atlygį. Šiuolaikinis vartotojas nori, kad jam būtų lengva pasirinkti etišką ir atsakingą produktą, todėl verslo atsakingumas turėtų aiškiai ir autentiškai atsispindėti įmonės vertybėse, veiksmuose ir komunikacijoje. O pasiekus pirmųjų rezultatų reikėtų kartelę kelti vis aukščiau ir šitaip išlaikyti konkurencinį pranašumą.
– Jūsų nuomone, kokie verslai privalo aktyviai plėtoti socialinę atsakomybę ar bent jau pradėti apie tai galvoti?
– Įmonės, veikiančios sektoriuose, kurie susiduria su itin dideliais iššūkiais dėl tiesioginių klimato kaitos padarinių ir padidėjusio visuomenės sąmoningumo, galėtų pagal atsakingo verslo principus tuos iššūkius paversti galimybėmis. Tai ypač aktualu turizmo, energetikos, pramoninės žemdirbystės, maisto pramonės įmonėms, kuriose „business as usual“ neišvengiamai veda prie paradokso, kad kai kurių įmonių veikla prisideda prie daromos žalos gerovei, reikalingai jų produktui ar paslaugai pagaminti.
Listinguojamoms įmonėms ir toms organizacijoms, kurios siekia eiti į tarptautines rinkas, tai jau nebe galimybės, o būtinybės klausimas. Pavyzdžiui, vienas iš NASDAQ listingavimo kriterijų yra socialinė atsakomybė. Tarptautinėse rinkose galioja stipriausiųjų išlikimo dėsnis, kuris remiasi ne tik išaugusiu vartotojų poreikiu įsigyti atsakingai pagamintą produktą ar teikiamą paslaugą, bet ir griežtesne reguliacine aplinka.
Tarptautinėse, o ypač Vakarų, rinkose atsakingas verslas jau beveik pasiekė lūžio tašką ir tapo nauja norma. Kadangi pasaulinės tendencijos į Lietuvą dažniausiai ateina vėliau, tais bandomaisiais triušiais pabūna kiti, o mes turime galimybę perimti jau tik pasiteisinusias praktikas. Pavyzdžiui, pasimokius iš užsienio skandalų, kurie kyla po to, kai įmonės plačiai reklamuoja save kaip socialiai atsakingas be rimto įsipareigojimo tvarumo požiūriu, visapusiškai atsispindinčio jų veikloje, Lietuvos įmonėms, rimtai žvelgiančioms į verslo atsakomybę, turėtų nebekilti greenwashingo pagunda.
Geros naujienos yra ir tos, kad Lietuvos įmonės turi milžinišką neišnaudotą tvarumo potencialą. Tai reiškia, jog ateityje galime tikėtis dar didesnio augimo, inovacijų ir visuomenei kuriamos vertės.
KOMENTARAS
Tomas Pukšmys, Telšių apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas
Teismo kaip socialiai atsakingos institucijos poreikį suponuoja visuomenės lūkesčiai, kurie teisminei valdžiai – vienai iš sudedamųjų valdžios dalių – iš tiesų dideli. Žmonės neretai iš teisingumą vykdančios institucijos – teismo – tikisi daugiau nei pagal Konstituciją priskirtų funkcijų vykdymo. Matome ir jaučiame, kad šiandien jau nepakanka tik teisingų sprendimų. Žmonių lūkesčiai apima ne tik procesą, kuriame dalyvauja šalys, bet ir asmenų akistatą su teismo darbuotojais: aptarnavimą, teismo darbuotojų elgesį su jais, juos dominančios informacijos suteikimą bei pateikimo pobūdį, galų gale net ir tai, kaip teisėjai elgiasi su proceso dalyviais teismo posėdžio metu.
Savanoriai teismuose, jų pagalba proceso dalyviams įvairiais informaciniais klausimais, žinių apie teismų veiklą ir bylas teikimas viešosios informacijos rengėjams patvirtina faktą, kad teismai stengiasi padaryti daugiau nei tik vykdyti pagrindinę savo funkciją, misiją. Įvertinkime ir tai, kad teisėjai vis dažniau paprastai ir suprantamai paaiškina motyvus. Teismų prisidėjimas prie įvairių socialinių iniciatyvų (konsultacijų teikimas teisme, „Teisėjas bibliotekoje“, „Diena su teisėju“) atliepia visuomenės lūkestį matyti teismą kaip atvirą ir socialiai jautrią instituciją. Manau, tai kuria mūsų institucijos vertę.
Teismo kaip teisingumą vykdančios institucijos funkcijos skiriasi nuo privačios įmonės. Vis dėlto gyvendami ir dirbdami tokiu tempu, tokioje dinamiškoje aplinkoje privalome gebėti keistis ir keisti, adaptuotis prie naujausių technologijų, aukščiausių ir kokybiškų žmonių aptarnavimo standartų ir pasiūlyti visuomenei kažką daugiau, kad su teismu susidūrusiam žmogui būtų saugu, paprasta, drąsu ir patogu.
Turime susikaupti ir įvertinti, kad tik platesnis ir gilesnis kiekvieno iš mūsų požiūris į kasdien atliekamas funkcijas ir pastangos girdėti bei matyti konkretų žmogų leis teismams dirbti stabiliai, kurti pasitikėjimą, gerinti reputaciją ir vadintis socialiai atsakinga institucija. Tvarios organizacijos kūrimas yra kasdienis ilgalaikis darbas.