Bet tai buvo iš anksto gerai apgalvota ir suplanuota afera, teigia ne tik prokurorai, bet ir dabar jau mirusio buvusio teisėjo motina, – kaip A. Lisauskas prieš mirtį galėjo išreikšti savo valią, jeigu jis buvo visiškai neveiksnus: dėl labai sunkios sveikatos būklės būdamas ištiktas komos ne tik negalėjo išreikšti savo valios, bet ir dėl negalėjimo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negalėjo jos suformuoti.
Ir nors medikai yra paliudiję, kad A. Lisauskas niekaip negalėjo išreikšti savo valios, jog testamentu palieka visą turtą sutuoktinei, tačiau ši tikina priešingai – esą prieš mirtį vyras, paklaustas, ar sutinka sudaryti testamentą, pritariamai mirktelėjo. O tai matė į namus iškviesta notarė, kuri šį svarbų dokumentą patvirtino.
Ar tikrai taip ir buvo, dar aiškinsis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, į kurį kreipėsi ne tik dėl sukčiavimo nuteista N. Gaišun (buvusi Lisauskienė, ji netrukus po laidotuvių ištekėjo dar kartą), bet ir dėl neatsargumo tinkamai savo pareigų neatlikusi ir dabar jau iš darbo atleista kaunietė notarė Rūta Palšauskienė. Jos abi įsitikinusios, kad jokio nusikaltimo nepadarė ir galutinius bei neskundžiamus sprendimus priimančio teismo teisėjų prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo paskelbtą apkaltinamąjį nuosprendį.
Šiuo nuosprendžiu N. Gaišun yra skirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant tam pačiam laikotarpiui. Tuo metu R. Palšauskienei teismas nurodė į valstybės biudžetą sumokėti 1431 Eur baudą. Be to, iš abiejų nuteistųjų teismas A. Lisausko motinai priteisė po 2 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Teismų salėse nagrinėtos baudžiamosios bylos medžiaga rodo, kad įvykiai, dėl kurių dvi moterys buvo patrauktos baudžiamojon atsakomybėn, prasidėjo dar prieš keletą metų, kai dėl apsinuodijimo toksinėmis medžiagomis ištiktas komos A. Lisauskas buvo paguldytas į Kauno ligoninę. Čia vyras pragulėjo apie dešimt mėnesių, tačiau iš komos taip ir neatsigavo – konstatuota vegetacinė būsena.
„Jis negalėjo atgauti sąmonės, tai buvo patvirtinta kompiuteriniais tyrimais, vystėsi smegenų distrofija, atrofija, nebuvo jokios žievės veiklos ir jokių funkcijų jis negalėjo vykdyti, – vienas gydytojų nurodė, kad A. Lisausko būklė visą laiką tik blogėjo, nes mažėjo smegenų apimtis. – Jo sutuoktinei yra atrodę, kad A. Lisausko sveikata pagerėjo, bet taip nebuvo – daugybę kartų jai buvau sakęs, jog sveikatos būklė nepagerės.“
„Jis neturėjo jokių šansų pasveikti, – sakė kitas gydytojas, vėliau dalyvavęs atliekant kūno skrodimą. – Jo smegenys buvo ištižę – košė, praktiškai toks žmogus negali nei gyventi, nei bendrauti, nei nešti socialinės atsakomybės. Žinoma, esant gerai slaugai ir gydymui toks ligonis gali išbūti mėnesiais, metais, tačiau pagerėjimas yra neįmanomas. Pagrindinis faktorius, kuris nužudė jo smegenis, buvo klinikinė mirtis.“
Kai A. Lisauską prižiūrėjo medikai, jį lankė tik sutuoktinė – dėl konflikto moteris prie savo vyro neprileido jo motinos. Šiai tik per teismą pavyko pasiekti, kad galėtų aplankyti neatsigaunantį sūnų.
Dėl ko tarp A. Lisausko motinos ir žmonos buvo kilę nesutarimai, taip ir neaišku, tačiau buvusio teisėjo motina per apklausą buvo prisipažinusi, kad santykiai pašlijo tuomet, kai sūnus pakliuvo į ligoninę, o ji laikinai apsigyveno šio namuose Kaune.
„Gydytojai sūnui gerėjimo požymių nepranašavo, o po vieno konsiliumo pakvietė mane su marčia ir pasakė, kad jo smegenys mirę, pasisekė atstatyti kvėpavimą ir širdies veiklą, – sakė A. Lisausko motina. – Po šio įvykio santykiai su marčia pablogėjo, ji pradėjo prie manęs kibti, liepė važiuoti man namo, sakė yra daktarai, yra kam rūpintis.“
„Vėliau klinikose medikai man pasakė, kad sūnui gydymo nėra, yra tik vegetacija, kad jį išrašys į slaugos palaikymo ligoninę, tačiau marti sūnų išsivežė namo, – kalbėjo motina. – Tą dieną bandžiau jai skambinti, bet marti į mano skambučius neatsakė, o kai nuvažiavau prie namo, manęs neįsileido, tada prasidėjo konfliktai, buvau priversta kreiptis į teisėsaugą. Tačiau vis tiek nebuvau įleista, sūnaus nemačiau, kol jo neišvežė į ligoninę. Teismas man nustatė valandas, kada galiu sūnų lankyti, bet manęs vis tiek neįleido ir lankyti neleido. Tik tada, kai teismo sprendimas po apeliacijos įsiteisėjo, man keliolika minučių buvo leista pamatyti sūnų ligoninėje. O netrukus marti vėl jį išsivežė į namus ir manęs neprileido.“
Motina sakė, kad jos sūnus ligoninėje gulėjo ir nejudėjo, nerodė jokių ženklų.: „Kiek mačiau sūnų, niekada nepastebėjau jokių sveikatos būklės pagerėjimų, jokio kontakto nebuvo, rankų, kojų nejudino, aš negirdėjau jo net dejuojant.“
Kad prieš pat mirtį sūnus paliko testamentą, motina sužinojo jau po laidotuvių. Ją labiausiai nustebino, kad testamentas buvo patvirtintas prieš pat mirtį – juk A. Lisauskas buvo visiškai neveiksnus, paniręs į komą, tai kaip jis galėjo išreikšti savo valią.
Tuo metu tuometė A. Lisausko sutuoktinė N. Gaišun tikino, kad ilgą laiką komos būsenoje buvęs vyras nerodė jokių gyvybės ženklų, tačiau „po kiek laiko atsimerkė, pradėjo reaguoti, būdamas ligoninėje bendraudavo su draugais telefonu, o prarasdavo sąmonę būtent tada, kada būdavo problemos su infekcija, tarpais buvo sąmoningas“.
Moteris teigė, kad prieš pat mirtį sutuoktinį parsivežė į namus.
„Tada iškviečiau psichiatrą, kad šis parašytų pažymą, jog vyrui yra reikalinga ramybė, – sakė moteris, kuri vėliau psichiatro pažymą panaudojo sudarant testamentą. – Buvau nuėjusi į notaro kontorą dėl testamento sudarymo, pasikalbėjau su čia dirbusia mergina, jai pasakiau, kad A. Lisauskas yra namuose, tačiau nevaikštantis, jam įstatyta tracheostoma, nekalbantis, bet sąmoningas. Ši pasakė, kad reikalingi trys liudytojai. Vėliau visi susirinko mano namuose ir sudarė testamentą, notarei pateikiau visus duomenis, ir pasakiau, kad vyras man nori palikti visą palikimą. Kai nuėjome į kambarį, kuriame gulėjo vyras, jam pasakiau, kad atėjo notarė, paprašiau nebijoti ir jeigu jis nori, kad būtų sudarytas testamentas, tai mirkteltų. Jis mirktelėjo, truputį galvą nestipriai palenkdavo, nes tracheostoma įdėta buvo, jam skaudėjo.
„Notarė paklausė, ar A. Lisauskas palieka visą turtą žmonai, ir paprašė savo sutikimą ir valią išreikšti akių mirktelėjimu ir rankos paspaudimu, – teigė N. Gaišun. – A. Lisauskas mirktelėjo du kartus, išreiškė tą savo valią. A. Lisauskas viską suprato, tai buvo aišku iš jo akių, mimikos. Tada notarė paklausė, gal jis nori palikti savo turtą kažkam kitam, savo giminaičiams, gal turi vaikų, o gal nori palikti savo motinai, gal nori kažkokią dalį turto, ir prašė savo valią išreikšti linktelėjimu ir rankos paspaudimu, tačiau A. Lisauskas neatliko jokių veiksmų. Tada notarė nuėjo į kambarį pasirašyti ir po to atėjusi prie A. Lisausko paklausė, ar jis sutinka, kad už jį pasirašys jo buvusi kolegė, jis pamirksėjo. Testamentą notarė perskaitė garsiai ten, kur buvo ligonis, prie visų tuo metu buvusių kambaryje.“
Moteris tikino, kad namą, kuriame ji su sutuoktiniu gyveno, nupirko A. Lisausko tėvas, tačiau esą už sūnaus pinigus, o vėliau po jo mirties vyras šį namą paveldėjo.
„Su vyru niekada apie turtus nekalbėjome, nežinojau, kas man priklauso“, – tikino N. Gaišun. Ir pridūrė, kad iš klinikų jos vyras buvo išvežtas gydytojų iniciatyva, kurie esą sakė, kad „daugiau negali laikyti tokio ligonio, kad būklė gerėjanti“.
„A. Lisauskas visą laiką mane suprato, jį laikiau sąmoningu, nors ir buvau iškėlusi bylą dėl neveiksnumo, – kalbėjo atsakomybėn dėl sukčiavimo patraukta moteris. – Tačiau tik dėl to, kad pas mane buvo banko kortelė, o kai dingo namuose banko generatorius, pranešus bankui, bankas užblokavo visas korteles, aš neturėjau pajamų, santaupos tirpo greitai, todėl buvo vienintelis teisinis kelias prieiti prie pinigų – daryti jį neveiksniu. Teismas paskyrė ekspertizę, ji buvo padaryta. A. Lisauskas mirė mano akivaizdoje, buvo sąmoningas.“
Tuo metu dabar jau buvusi notarė R. Palšauskienė tikino, kad anksčiau N. Gaišun nepažinojo, o kai ši kreipėsi į jos kontorą, pateikė ne tik asmens dokumentų kopijas, bet ir gydytojo pažymas apie A. Lisausko neveiksnumą.
„Kai nuvykau į namus sudaryti testamento, duris atidarė N. Gaišun, hole stacionarioje gydymo lovoje gulėjo ligonis, jokia aparatūra prie jo nebuvo prijungta, jis buvo užklotas iki smakro, – sakė R. Palšauskienė. – N. Gaišun pristatė, kad atvyko notarė, tada ir aš pati prisistačiau, supratau, kad vyras kažkaip sureagavo žiūrėdamas į N. Gaišun. Trys moterys sėdėjo prie stalo, tai buvo dokumento surašymo liudytojos. Paskui atėjau prie ligonio lovos, paklausiau, ar jis žino, koks notarinis veiksmas bus atliekamas ir A. Lisauskui išaiškinau teises, tada buvo prašymas pamirksėti – iš pradžių jis sumirksėjo du kartus. Kai paklausiau, kaip man reikės su A. Lisausku bendrauti, N. Gaišun paaiškino, kad reikia paimti ligonio kairę ranką, ir jeigu A. Lisauskas sutinka su užduodamu klausimu jam, jis paspaudžia ranką. Paklausus garsiai A. Lisausko, ar jis sutinka testamentu turtą palikti N. Gaišun, jei sutinka, reiktų paspausti jos ranką du kartus. Aš jo paspaudimą pajutau. Tada klausiau, gal jis norėtų savo turtą kažkam kitam palikti, jokio rankos paspaudimo nebuvo.“
Tuo metu viena moterų, nurodyta kaip stebėtoja pasirašant testamentą, teigė, kad nieko panašaus nebuvo ir A. Lisausko notarė net neklausė, ar šis sutinka visą paliką perduoti savo sutuoktinei. Tačiau, liudytojos teigimu, notarė buvo atvažiavusi, užpildė kažkokius dokumentus, o kai išvažiavo, N. Gaišun džiaugėsi, kad yra surašytas testamentas. „Viskas dabar mano“, – moters žodžius citavo liudytoja.
Kad A. Lisauskas negalėjo suprasti, kas jam yra sakoma, patvirtino daugybė pareigūnų surinktų įrodymų, todėl notarės surašytas testamentas jau po buvusio teisėjo mirties buvo užginčytas teisme.
Kauno apylinkės teismas testamentą pripažino negaliojančiu. Teismas konstatavo, kad A. Lisausko testamento sudarymo metu dėl sunkios ligos ne tik niekaip negalėjo išreikšti savo valios, bet dėl negalėjimo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti negalėjo jos ir suformuoti, testamento sudarymo metu egzistavo pakankamai akivaizdūs testatoriaus valios nebuvimo įrodymai. Byloje taip pat nustatyta, kad notarėsurašė testamento turinį tik pabendravusi su testamentine įpėdine N. Gaišun, net nepabandžiusi bendrauti su testatoriumi, testamentą surašė nežinodama jo valios, notarei pakako gydytojo pažymos, išrašytos N. Gaišun prašant, kurioje A. Lisauskui konstatuotas psichikos pažeidimas, esant galvos smegenų pažeidimui, tačiau nurodyta, kad būklė kintanti.
Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad nors A. Lisauskas testamento sudarymo metu ir nebuvo teismo pripažintas neveiksniu, tačiau dėl labai sunkios būsenos (komos) ne tik negalėjo išreikšti savo valios, bet dėl negalėjimo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negalėjo jos suformuoti, testamento sudarymo metu egzistavo pakankamai akivaizdūs testatoriaus valios nebuvimo įrodymai, tai reiškia, kad testamento sudarymo metu nebuvo visų testamentui sudaryti būtinų sąlygų – subjekto valios ir jos išreiškimo.
Testamente buvo nurodyta, kad A. Lisauskas po mirties žmonai palieka gyvenamąjį namą, kiemo statinius, žemės sklypą, negyvenamąją patalpą, kuri buvo jo asmeninė nuosavybė. Be to, testamente buvo nurodyta, kad jis perleidžia pusę automobilio ir žemės sklypo, kuriuos valdė kartu su žmona.