Kaip informuoja Vyriausybės atstovė EŽTT, dar 2001 m. pareiškėjas, kurio asmens duomenų Strasbūro teismas nutarė neskelbti, tik jį įvardijo kaip L. B., atvyko į Lietuvą iš Rusijos Federacijos ir paprašė prieglobsčio, teigdamas, kad jam gresia persekiojimas kilmės valstybėje dėl dalyvavimo kovos veiksmuose prieš Rusijos kariuomenę Čečėnijos karo metu.
2003 m. dėl humanitarinių priežasčių jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, o 2004 m. jam buvo suteikta papildoma apsauga dėl tuo metu vykusio karo keliamos grėsmės sveikatai ir gyvybei, kuri iki 2008 m. buvo kasmet pratęsiama, taip pat buvo išduodamas leidimas laikinai gyventi. 2008 m. pareiškėjui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, nes jis penkerius metus teisėtai gyveno Lietuvoje.
Nuo 2003 m. pareiškėjui kelis kartus buvo išduotas užsieniečio pasas. Pasibaigus užsieniečio paso galiojimui, 2018 m. pareiškėjas pateikė prašymą, kad būtų išduotas naujas užsieniečio pasas, nurodydamas, kad dėl asmens tapatybės ar kelionės dokumento išdavimo jis negali kreiptis į Rusijos Federacijos institucijas, kadangi kelis kartus prašė prieglobsčio Lietuvoje.
Migracijos departamentas netenkino prašymo, nurodęs, kad užsieniečio pasas yra išduodamas tik tais atvejais, kai užsienietis dėl objektyvių priežasčių negali gauti užsienio valstybės paso ar jį atitinkančio kelionės dokumento iš savo kilmės valstybės kompetentingų institucijų. Pareiškėjo skundus administraciniai teismai atmetė.
Teismai palaikė Migracijos departamento sprendimą, kad pareiškėjas dėl užsienio paso išdavimo galėtų kreiptis į Rusijos Federacijos ambasadą Lietuvoje, į kurią kreipiantis privalomus pateikti dokumentus tapatybei patvirtinti galima užsakyti elektoriniu būdu.
Tai yra pirmoji byla, kurioje Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėjo judėjimo laisvės apribojimo klausimą dėl atsisakymo išduoti kelionės dokumentą užsieniečiui, pastebėjęs, kad nors Konvencija nenustato valstybėms pareigos išduoti kelionės dokumentų užsieniečiui, bet garantuoja teisę išvykti iš šalies.
Nepaisant to, kad atsisakymas išduoti užsieniečio pasą turėjo teisinį pagrindą ir nevertinus, ar tokiu apribojimu buvo siekiama teisėtų tikslų, EŽTT manymu, šios bylos aplinkybėmis pareiškėjo judėjimo laisvės apribojimas nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje.
EŽTT nusprendė kad atsisakymas išduoti pareiškėjui užsieniečio pasą buvo priimtas formaliais pagrindais, neįvertinus, ar jo individualiomis aplinkybėmis, toks atsisakymas buvo proporcingas, taip pat situacijos jo kilmės valstybėje ir ar jis turėjo realias galimybes gauti pasą Rusijos Federacijos ambasadoje.