– Kokios bylos kelia Lietuvai daugiausia problemų?
E. Kūris: – Kalbėsiu tik apie bylas prieš Lietuvą. Jų yra labai įvairių. Kai kurios gali būti vertinamos kaip unikalios, bet yra ir – jei galiu taip pavadinti – rutininių bylų. Pavyzdžiui, daug metų itin gausios buvo bylos dėl restitucijos ir kitų ginčų dėl nuosavybės pagal Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (EŽTK) Pirmojo protokolo 1 straipsnį, taip pat dėl tam tikrų baudžiamojo proceso aspektų pagal Konvencijos 5 ir 6 straipsnius.
Tikiuosi, kad kai kurios iš šių problemų, kaip antai restitucijos, jau yra daugiau ar mažiau priskirtinos praeičiai, bent jau keliamos gerokai rečiau. Bet iškyla naujų, pavyzdžiui, sietinų su neseniai mus ištikusia ekonomine krize. Paminėtinos ir bylos dėl kalinimo sąlygų. Taip pat pagreitį įgauna įkalinimo iki gyvos galvos problematika, nes ši bausmė negali būti sušvelninama, nors tokių bylų būtų nesunku išvengti padarius reikalingas įstatymų pataisas.
Be to, peticijose prieš Lietuvą keliami visiškai nauji, niekada anksčiau nekelti klausimai. Apsiribodamas tik dviem pavyzdžiais, paminėsiu, kad neseniai EŽTT Lietuvos Vyriausybei perdavė pirmąją peticiją dėl galimai neapykantą homoseksualiems asmenims kurstančios kalbos, taip pat pirmąją peticiją dėl galbūt buvusio atsisakymo įsileisti pabėgėlius. Tokio turinio peticijos sudaro gana reikšmingą dalį skundų prieš kai kurias kitas valstybes, tačiau iki šiol jos nebuvo tiesiogiai skirtos Lietuvai. Bet kas žino, ar šios dvi peticijos nėra pirmosios kregždės, pranašaujančios naujas aktualijas?
– Ar Lietuvos atžvilgiu pastebima kokių nors sisteminių problemų?
E. Kūris: – Kaip lietuvis, žinantis šalies padėtį, manau, kad taip, keletą turime. Kaip EŽTT teisėjas, turiu pasakyti, kad nė vienoje iš EŽTT išnagrinėtų bylų nebuvo pareikšta, jog Lietuvoje esama sisteminės problemos.
Kol kas nė vienoje byloje prieš Lietuvą nebuvo priimtas vadinamasis bandomasis sprendimas, taigi formaliai sisteminių problemų nėra. Kita vertus, žvelgiant iš faktų perspektyvos žinoma, kad kai kurios problemos dunkso nesulaukdamos reikiamo dėmesio.
Imkime kalinimo sąlygas. Valstybė turi kaip nors spręsti šią problemą, ir kuo greičiau, tuo geriau. Taip, tai kainuoja pinigus. Bet drįstu manyti, kad, suskaičiavus visas kompensacijas, jau sumokėtas (ir pagal EŽTT sprendimus, ir – dar daugiau – pagal Lietuvos administracinių teismų sprendimus) patyrusiems žalą dėl EŽTK 3 straipsnio reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, jų užtektų pastatyti naujam kalėjimui. Negana to, kai kuriuose teismuose (ypač Vilniaus apygardos administraciniame teisme bei Vyriausiajame administraciniame teisme) bylos dėl kalinimo sąlygų kartais sudaro daugiau nei pusę viso darbo krūvio. Tai taip pat turėtų būti įskaičiuojama.
– Paminėjote problemą, susijusią su įkalinimu iki gyvos galvos. Dėl ko turėtume susirūpinti?
E. Kūris: – Šiandien problema yra ta, kad bausmės iki gyvos galvos negali būti sušvelnintos nei de facto, nei de jure. Pagal Konvencijos standartus, visada turi būti galimybė tokias bausmes periodiškai peržiūrėti teismams; pirmoji peržiūra turi būti leidžiama praėjus ne mažiau nei 25 metams nuo įkalinimo pradžios. Tai anaiptol nereiškia, kad po tokios peržiūros įkalintieji iki gyvos galvos turi būti paleidžiami į laisvę, jei nėra išnykę bausmės penologiniai pagrindai.
Tačiau bausmės peržiūros, kaip ir lygtinio paleidimo į laisvę, galimybė turi būti (žinoma, tik jei nuteistasis nėra pavojingas visuomenei, o bausmės tikslai jau pasiekti). Galima tik spėlioti, kodėl Lietuvos valdžia nekreipė dėmesio į EŽTT jurisprudenciją šiuo klausimu, nuo 2013-ųjų formuotą bylose prieš Jungtinę Karalystę, Bulgariją, Vengriją ir kai kurias kitas valstybes, nepadarė atitinkamų įstatymų pataisų ir laukė, kol bus išnagrinėta beveik identiška byla prieš Lietuvą.
Šiemet toks sprendimas buvo priimtas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą. Juo pripažinta, kad Konvencijos 3 straipsnis pažeistas 6 asmenų atžvilgiu. Be to, visai neseniai EŽTT Vyriausybei perdavė 18 naujų peticijų dėl to paties dalyko. Žvelgiant iš valstybės perspektyvos, tam tikros Baudžiamojo, Baudžiamojo proceso ir Bausmių vykdymo kodeksų pataisos šiandien atrodo dar reikalingesnės. Jas nebūtų sudėtinga parengti, jei būtų vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių valia. O jei tokios valios nebus... Ką gi, EŽTT jurisprudencija šiuo klausimu gana nuspėjama.
– Kaip Lietuva atrodo kitų valstybių kontekste? Ar kitos valstybės susiduria su panašiomis problemomis?
A. Nußberger: – Lietuvos padėtis labai panaši į kitų Baltijos valstybių, taip pat ir kitų panašaus dydžio šalių. Matome, kad žmonės labai aktyviai kreipiasi į teismus. Turbūt tai geras ženklas, rodantis, kad EŽTK žmonėms gerai žinoma. Kita vertus, tai, matyt, liudija, kad kažko neįmanoma pasiekti nacionaliniu lygmeniu, pavyzdžiui, nėra galimybės pateikti individualų konstitucinį skundą. Jei ji būtų, daugiau skundų pereitų nacionalinį filtrą ir nepasiektų Strasbūro.
– Bylose prieš Lietuvą vyrauja problemos dėl teisės taikymo ar dėl teisinio reguliavimo trūkumų?
E. Kūris: – Ir vienos, ir kitos. Antai įkalinimo iki gyvos galvos problemą pirmiausia lemia teisinio reguliavimo ydingumas. Teisė į teisingą teismą paprastai pažeidžiama netinkamai taikant įstatymus. O štai bylose dėl kalinimo sąlygų matomos ir įstatymų taikymo, ir reguliavimo problemos; reguliavimo – tuo atžvilgiu, kad išteklių skyrimas per valstybės biudžetą yra reguliavimo dalis ir priklauso nuo politinės valios.
– Kokios pastarųjų metų bylos, Jūsų nuomone, yra įdomiausios?
C. Ranzoni‘is: – Galiu paminėti kelias problemas. Nustembu matydamas trūkumus baudžiamajame procese. Man buvo naujiena, kad EŽTT sulaukia tiek bylų dėl netinkamo elgesio su įtariamaisiais ir kaltinamaisiais. Mane šokiravo ir sąlygos įkalinimo įstaigose; baisu matyti, kas vyksta kai kuriose valstybėse ir kaip niekas šiuo klausimu nesikeičia. Kitas pavyzdys: žodžio laisvės suvaržymai kai kuriose šalyse, kur protestuojantys žmonės nedelsiant įkalinami ir turi kalėjime praleisti keletą dienų be jokio sprendimo ar net paaiškinimo. Ir tai vyksta Europoje, kartais net Europos Sąjungos valstybėse narėse.
A. Nußberger: – Manau, kad svarbios ir bylos, kuriose sprendžiamos, pavadinkime, moderniųjų laikų problemos. Pavyzdžiui, byloje Bărbulescu prieš Rumuniją EŽTT sprendė interneto prieigos darbo metu problemą: tai bendras klausimas visoje Europoje. Kitas pavyzdys – pakaitinė motinystė. Tai problemos, susijusios su mokslo pažanga. Visuomenei vystantis tokiomis naujomis kryptimis iš EŽTT prašoma atsakymų. Teismui tai tikri iššūkiai.
E. Kūris: – Technologijos naujos, tačiau Konvencijos tekstas išlieka nepakitęs ir aiškintinas taip, kad prisitaikytų prie gyvenimo pokyčių. Tai amžina problema, panaši į tą, su kuria susiduria turbūt visi pasaulio konstituciniai teismai, aiškindami savo šalių konstitucijas. Kad priimtų naujus iššūkius, valstybės turi atsikratyti bent kai kurių įsisenėjusių problemų; tuomet daugiau materialiųjų išteklių ir laiko galės būti skiriama tam, kas iš tiesų yra nauja. Deja, ne visoms valstybėms sekasi tai padaryti, tarp jų – ir Lietuvai.
– Kodėl EŽTT kartais vadinamas ketvirtosios instancijos teismu?
A. Nußberger: – Nacionalinėse teisinėse sistemose paprastai yra pirmosios, antrosios ir kartais trečiosios instancijos teismai: ta pati byla gali būti nagrinėjama skirtingų teisėjų skirtingais lygmenimis; to reikia, kad būtų ištaisomos klaidos. EŽTT užduotis kitokia. Šis teismas nedaro to, kuo paprastai užsiima trečiosios instancijos teismai. Jis dėmesį sutelkia išskirtinai į galimai padarytus žmogaus teisių pažeidimus.
EŽTT nenagrinėja įrodymų, neteisia žmonių. Jis, pavyzdžiui, tikrina, ar bylą nagrinėjant nacionaliniu lygmeniu buvo užtikrintas teisingas teismas ir su tuo susijusios žmogaus teisės. Būtų neteisinga manyti, kad pralaimėjus bylą nacionaliniu lygmeniu visada dar galima kreiptis į EŽTT. Strasbūro teismas nepadeda jums laimėti jūsų bylos, jo teisėjai yra tik žmogaus teisių sargai, o tai visai kas kita.
C. Ranzoni‘is: – EŽTT nenagrinėja bylų taip, kaip tai daro nacionaliniai teismai. Sakyčiau, kad Strasbūro teismas vertina, kaip savo vertinimą atliko nacionaliniai teismai, ir tikrina, ar jį atliekant nebuvo trūkumų. Dažnai pastebiu, kad žmonės kreipiasi į Strasbūrą prieš išnaudodami nacionalines teisinės gynybos priemones: jie gauna pirmosios instancijos teismo sprendimą ir iškart jį skundžia EŽTT. Pirmiausia reikia kreiptis į nacionalinius teismus iki pat paskutinės instancijos, tik tada – į Strasbūrą.
E. Kūris: – Teisingumo ieškojimas pagal Konvenciją nereiškia nacionaliniuose teismuose išnagrinėtos bylos peržiūrėjimo. Tiesa, kartais pažeidimo nustatymas paskatina atitinkamos valstybės teismus peržiūrėti jau priimtus sprendimus, bet EŽTT (kuris kai kuriose bylose net pats rekomenduoja tokį peržiūrėjimą) visuomet susilaiko nuo patarimų nacionaliniams teismams, kaip atitinkama byla turėtų būti išspręsta nacionaliniu lygmeniu. Subsidiarumas įpareigoja.
Taigi EŽTT jokiu atžvilgiu nėra ketvirtosios instancijos teismas. Kai kas Strasbūrą mato kaip ketvirtosios instancijos teismą, bet ši metafora neturi jokio teisinio pagrindo ir tą EŽTT jau yra daugybę kartų pabrėžęs.
KOMENTARAI
Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė Jolanta Malijauskienė
Nuteistųjų skundų teisme dėl netinkamų kalinimo sąlygų skaičiaus kreivė nuosekliai kyla aukštyn. Šios bylos sudaro didžiąją dalį nagrinėjamų bylų. Pernai gautų nuteistųjų skundų, palyginti su 2012 m., išaugo septyniskart (2012 m. teisme buvo gauti 196 skundai, 2016 m. – 1 385). Per pirmąjį 2017 m. pusmetį teismą jau pasiekė 622 nauji nuteistų asmenų skundai – beveik trečdalis 2017 m. teisme gautų bylų. Apie 33 proc. visų išnagrinėjamų bylų – nuteistųjų.
Be šio pagrindinio skunduose nurodomo pažeidimo, skundžiamasi ir netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, higienos ir sanitarijos reikalavimų pažeidimais, dienos šviesos ir dirbtinio apšvietimo kamerose trūkumu, per trumpais pasivaikščiojimais, neremontuotomis patalpomis, maisto kokybe, užimtumo trūkumu, netinkamomis konvojavimo sąlygomis ir kt.
Už skunduose nurodytus pažeidimus nuteistieji prašo priteisti įvairaus dydžio neturtinę žalą iš valstybės, kiekvienas ją įvertindamas skirtinga suma, bet visi nurodydami tą patį: pažeidimai pažemino jų žmogiškąjį orumą, jie patyrė neigiamų išgyvenimų, dėl kurių pablogėjo sveikata, juos psichologiškai traumavo. Vieni už tuos pačius pažeidimus reikalauja milijonų, kiti – ir 1 euro, prašydami daugiau moralinės nei piniginės satisfakcijos – tiesiog konstatuoti, kad jis, kaip žmogus, patyrė moralinę žalą.
Didelę skundų dalį atmetame kaip nepagrįstus, o beveik 50 proc. skundų tenkiname arba iš dalies, arba visiškai ir priteisiame žalos atlyginimą. Paprastai priteisiame nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų. 2016 m. Vilniaus apygardos administracinis teismas iš valstybės biudžeto žalai nuteistiesiems atlyginti priteisė 894 180 eurų – net 28 kartus daugiau nei 2012-aisiais (31 580 eurų).
Manau, turėtų intensyviau dirbti institucijos, kurių kompetencijai priklauso tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimas, nes priešingu atveju Lietuvos laukia bylos EŽTT, kurį šiuo metu jau yra pasiekusios net 8 bylos pagal kalinčių asmenų peticijas dėl mūsų teismo priimtų sprendimų. Jei užuot metų metais svarsčiusi kalėjimo perkėlimo iš Lukiškių aikštės projektus vykdomoji valdžia pagaliau būtų ėmusis konkrečių darbų, gal šiandien teismams nebereikėtų nuteistiesiems priteisti šimtatūkstantinių sumų.
Vyriausybės atstovė EŽTT dr. Karolina Bubnytė
Aštuonių asmenų, nuteistų laisvės atėmimo bausmėmis iki gyvos galvos, sujungtose bylose Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą EŽTT šiemet Lietuvą pripažino pažeidusia kankinimą uždraudžiantį EŽTK 3 straipsnį dėl to, kad Lietuvos teisėje nuteistiesiems iki gyvos galvos nėra užtikrinama veiksminga galimybė kreiptis dėl bausmės sušvelninimo.
Šiuo atveju Lietuvai gresia ne finansinė našta, bet sudėtingas minėto sprendimo byloje vykdymas. Akivaizdu, kad tam reikės keisti įstatymus. Egzistuoja ir pakartotinių Konvencijos pažeidimų grėsmė, kol įstatymai bus nepakeisti arba jei jie bus keičiami per ilgai.
Šiuo metu Lietuvoje laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos atlieka 120 nuteistųjų, ir, kol mūsų įstatymai nepakeisti, iš esmės kiekvienas jų gali kreiptis į Strasbūro teismą dėl to, kad, nesant bausmės sušvelninimo veiksmingos galimybės, Lietuva pažeidžia Konvencijos garantuojamą kankinimo uždraudimą. EŽTT sprendimo minėtoje Matiošaičio ir kitų nuteistųjų byloje operatyvus neįvykdymas pirmiausia kelia Lietuvos, kaip valstybės, kurioje neužtikrinamos absoliučios Konvencijos garantuojamos teisės, tarptautinei reputacijai.
Dėl būsimų teisinio reguliavimo pokyčių pirmiausia reikėtų pasakyti, kad šis EŽTT sprendimas jokiu būdu nereiškia, jog valstybė turi sudaryti sąlygas išeiti į laisvę nuteistiesiems, kurie vis dar kelia pavojų visuomenei. Valstybei šiuo atveju kyla tik pozityvi pareiga nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų, kad laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos nuteistas asmuo žinotų, kokias įstatymų leidėjo nustatytas sąlygas jis turėtų atitikti, kad vieną dieną jo bausmė galimai būtų sušvelninta.
Koks galėtų būti tas švelninimo mechanizmas, yra valstybės diskrecija – tiek formos (vykdomosios ar teisminės valdžios), tiek ir turinio požiūriu – po kiek metų būtų galimybė peržiūrėti bausmę, ar tai būtų lygtinio paleidimo mechanizmas, ar tiesiog automatinis teisminis bausmės peržiūrėjimas. Tačiau bet kokia pasirinkta procedūra turi užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami nuteistojo reabilitacijos proceso pagrindu ir nuteistajam turi būti aišku, ką jam reikia daryti ir kaip keistis, kad vieną dieną galėtų viltis išeiti į laisvę.