– Kas lėmė, kad savo gyvenimą susiejote su socialiniu darbu?
– Matyt, kaip ir daugeliui socialinių darbuotojų, mano troškimas, noras dirbti socialinį darbą atėjo iš asmeninės patirties, nes prieš dvidešimt devynerius metus mūsų šeimoje gimė sūnus, buvo gimdymo trauma, kurios padarinys – sūnaus negalia. Aš buvau labai aktyvi, ieškojau, kas suteiktų pagalbą. Tais laikais nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, į kuriuos aš galėčiau kreiptis. Vienintelė pasiūliusi socialinę pagalbą buvo nevyriausybinė organizacija, kuri dirba su šeimomis, auginančiomis ar globojančiomis asmenis, turinčius intelekto negalią. Tai buvo bendrija „Viltis“ – žinoma organizacija ir jau daug metų dirbanti Lietuvoje, turinti savo padalinius visuose Lietuvos miestuose. Taip aš įsitraukiau į šios organizacijos veiklą.
Kaip tik Panevėžio kolegijoje tuomet buvo rengiama studijų programa, kur galima įgyti socialinio darbo profesiją, ir tikrai man pasisekė, kad buvau viena pirmųjų, baigusi Panevėžio kolegiją. Aš labai džiaugiausi, kad pagaliau tapau profesionalia socialine darbuotoja. Mano vaikas dar buvo mažas, bet jau 1995 metais aš pradėjau dirbti socialinį darbą ir jau 2000-aisiais dirbau kaip profesionalė.
– Kokios patirties įgijote socialinio darbo veikloje?
– Dirbau su šeimomis, kurios augino vaikus su negalia. Po to vadovavau „Vilties“ nevyriausybinei organizacijai Panevėžio mieste. Tai ta patirtis, praktika, kuri mane augino. Tobulėjau būtent dirbdama nevyriausybiniame sektoriuje ir su šeimomis, kurios augino sutrikusio intelekto vaikus.
Vėliau mane pakvietė dėstyti į Panevėžio kolegiją. Tai buvo mano pagrindinis laukas, kur aš ne tik dirbau socialinį darbą, bet daugiau mokiau, kaip dirbti socialinį darbą. Dirbau dėstytoja dvidešimt metų, dalyvavau socialinių darbuotojų rengimo procese.
Mano praktika yra susijusi su socialiniu darbu. Aš esu socialinė darbuotoja, turiu socialinio darbo magistro išsilavinimą. Mano pati mylimiausia mokykla yra Vytauto Didžiojo universitetas, aš jame po studijų dar baigiau supervizoriaus profesiją. Be to, kad dėsčiau studentams, laisvu nuo darbo metu aš, kaip labiau patyrusi, mokiau dirbti kitus socialinius darbuotojus.
Tas mano prisilietimas prie socialinio darbo – labai platus, nes man teko padirbėti ir su socialiniais darbuotojais, kurie dirba su šeimomis, patiriančiomis socialinę riziką, ir su atvejų vadybininkais, ir su žmonėmis, kurie dirba socialinės globos namuose. Tai iš tikrųjų ta mano patirtis tyrinėjant socialinį darbą, socialinio darbo lauką ir perduodant tą savo patirtį kitiems iš tikrųjų yra nemaža.
– O laisvės atėmimo įstaigoje – kokia Jūsų socialinio darbo patirtis?
– Panevėžio pataisos namuose dirbu tik trečią mėnesį. Panevėžio miestas, kaip ir kiti miestai, vykdo bendruomeninį projektą „Šeimos namai“, kur yra teikiamos kompleksinės paslaugos, aš jame dirbau socialine darbuotoja. Ir tikrai labai apsidžiaugiau, kai mane 2020-tųjų metų vasarą pakvietė į pataisos namus konsultuoti dvi moteris, kurios yra su mažais vaikučiais. Man čia buvo tokia nauja ir tokia nuostabi patirtis, kai aš pagaliau dirbu socialinį darbą taip, kaip aš įsivaizduoju. Mano širdy atsirado didžiulis troškimas čia dirbti. Aš netgi galvojau, jeigu negalėsiu čia dirbti, tai ateisiu savanoriauti. Taip labai norėjau. Dabar pagaliau aš galiu dirbti klinikinį socialinį darbą, galiu konsultuoti panaudodama visas įgytas savo kompetencijas.
– Kaip kilo idėja imtis socialinio darbo įkalinimo įstaigoje? Su kokiomis mintimis pradėjote darbuotis su nuteistaisiais?
– Ta idėja kilo iš to, kad mane pakvietė, pabandžiau, o kai atsirado galimybė, atėjau dirbti į įkalinimo įstaigą. Su kokiomis mintimis pradėjau darbuotis? Aš galiu pasakyti, kad socialiniame darbe esu idealistė. Netgi, kai sakoma „darbuotis su nuteistaisiais“, aš nevadinu taip šių žmonių. Man tai yra moterys, kurios yra laikinai netekusios laisvės, ir aš žinau, kad jos išeis į laisvę. Aš labai noriu, kad neliktų tos „nuteistųjų“ stigmos. Taip, jų gyvenime buvo tai, ką jos padarė. Bet tos moterys turi galimybę uždaryti duris ir pasakyti – tai buvo mano praeitis, aš gavau pamoką ir nebesugrįšiu čia. Toks yra ir mano troškimas, didžiausias palinkėjimas joms.
Einant dirbti į pataisos namus buvo mintis, kad tikrai turiu daug tinkamų gebėjimų, turiu daug kompetencijų ir mano didžiausias troškimas, kad tos moterys viską iš manęs paimtų, kad aš maksimaliai galėčiau joms duoti tai, ką turiu. Matau, kad joms dažnai nedrąsu, nežino, ko iš manęs gali tikėtis, todėl aš noriu čia pritaikyti kuo daugiau savo kaip socialinės darbuotojos patirties.
– Kaip Jus priėmė pataisos namuose bausmę atliekančios nuteistosios? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai, ir kaip jaučiatės dabar? Ar kas pasikeitė per šį trumpą laikotarpį?
– Galbūt man buvo truputėlį keista, kai aš atėjau pirmą darbo dieną į savo mažą kabinetuką, bet aš jį dabar taip myliu, tą savo darbo vietą, niekur nenoriu iš jo išeiti. Iš pradžių ir dėl darbo laiko – jaučiausi įsprausta į darbo valandas. Po to, sakau, Viešpatie, aš gyvenime neišgyvenau tokios laisvės, kokią aš išgyvenu čia būdama. Man patinka ir tas darbo režimas, ir visa kita –mane tiesiog „veža“, ir dabar planuoju tą darbo laiką.
O moterys kažkaip priėmė. Pasikvieti jas, kalbiesi, mezgi pokalbį ir priima, tikrai nėra kažkokių barjerų, kad būtų labai sunku. Su kiekviena diena aš darbe jaučiuosi geriau. Yra nustembančių, kad aš dėstytoja. O aš atsakau, kad tai šuolis mano karjeroje, šuolis į aukštį. Ir kaip aš taip sakau, jaučiuosi tikrai pakylėta.
Per tuos pirmus mėnesius iš tikrųjų kai kas pasikeitė. Pradėjau labiau planuoti savo laiką, savo dieną ir darbus, dingsta spontaniškumas darbuose. Dar darau vieną dalyką, kurio visą laiką kitus mokiau, – rašyti socialinio darbo užrašus, reflektuoti. Atsiranda vis daugiau praktikos. Net mano šeimoje daug kas keičiasi – vyras jau dabar viską susidėlioja iš vakaro. Žino, kad aš iš ryto neapšokinėsiu, nes anksti keliuosi ir važiuoju į darbą. Ir dar, kas pakito, tai atsirado labai daug džiaugsmo.
– Kokių pastangų prireikė užmegzti ryšį su bausmę atliekančiais žmonėmis?
– Kažkokių ypatingų pastangų nebuvo. Aš turiu pakankamai patirties – darbo su grupėmis, individualaus darbo, konsultavimo. Ir tikrai jaučiu, kai žmogus ateina nežinodamas, ko tikėtis iš socialinio darbuotojo – tai labai natūralu, kad žmonės turi baimių. Kartais ateina moteris, tokia truputėlį gal ir supykusi, atsineša, kaip aš sakau, kažką tokio, ką galbūt patyrė anksčiau, bet kai žmogui padedi įvardyti jo jausmus, ryšys atsiranda. Mano noras – kaip galima daugiau toms moterims padėti, kad kuo mažiau joms kiltų problemų išėjus į laisvę, uždarius šitas duris.
– Kokios pagrindinės socialinio darbuotojo užduotys darbe su nuteistaisiais?
– Kadangi jau dabar įsigaliojęs socialinės integracijos tvarkos aprašas moterims, kurios išeina į laisvę, mano pagrindinė užduotis yra likus metams iki išeinant į laisvę žmogui pranešti apie tai. Mano darbas – pasikviesti moteris pokalbio, padėti paruošti dokumentus, kuriuos aš išsiunčiu kolegoms į tą savivaldybę, į kurią žmogus grįžta. Kai jis išeis, dar kartą susisiekti su žmogumi, dar kartą pasikviesti pokalbio, dar kartą susisiekiu su savivaldybe, tada vėl tą moterį informuoju, konsultuoju, kur ji galėtų gauti pagalbą. Bendradarbiaujame su kolegomis, socialiniais darbuotojais, dirbančiais savivaldybėse. Ypač noriu paminėti vieną – Vilniaus savivaldybę, negaliu ja nepasidžiaugti. Visoms moterims, kurios į ją grįžta, sakau, jūs ten turite nuostabią socialinę darbuotoją – Aistę iš „Carito“. Mes bendraujame nuotoliniu būdu, ji su visomis moterimis susipažįsta ir vis perklausia, kokių gali joms kilti problemų.
– Kuo socialinis darbas įkalinimo įstaigoje skiriasi nuo darbo už įkalinimo įstaigos ribų?
– Darbas su klientais laisvėje skiriasi tuo, kad kai dirbi su šeima, kuri patiria riziką, gali bendrauti su visais šeimos nariais ir netgi su žmonių artimaisiais, geriau susipažinti su kliento socialine aplinka.
Dabar aš labiau dirbu tik su tuo žmogumi, kuris ateina pas mane.
Socialinis darbas – tai yra profesija, kuri turi stuburą, yra labai aiškūs socialinio darbo metodai. Jie yra keturi: darbas su individu, su šeima, grupe ir bendruomenėje.
Šiuo metu Panevėžio pataisos namuose vyksta remontai, bet kai jie pasibaigs, bus tikrai labai gražiai įrengtos patalpos, tuomet aš daugiau dirbsiu su grupėmis. Dabar dirbu su moterimis individualiai. Na, ir galvoju, kad vis tiek moterys yra bendruomenėje. Ta bendruomenė – žmonių, kurie neturi laisvės, su ja irgi savotiškai dirbu. Čia didžiausias skirtumas tas, kad nedirbu su šeima. O kitus pagrindinius metodus taikau.
– Kokią žinutę „ištransliuotumėte“ žmonėms, visuomenės nariams, kolegoms socialiniams darbuotojams, dirbantiems su kitomis socialiai jautriomis grupėmis, kurie nėra susidūrę su asmenimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmę?
– Pasakyčiau, kad mes turėtume būti labiau empatiški ir atminti, kad kiekvienas žmogus yra labai unikalus. Ir kolegoms, kai teiks paslaugas, kad ta paslauga būtų atliepianti to žmogaus konkrečią situaciją, konkrečius poreikius. Ir nesvarbu, ką tas žmogus savo gyvenime yra padaręs, viskas jau buvo. Kaip aš sakau, užsidarė durys ir mes turime sudaryti visas sąlygas padėti tam žmogui. Neteisti, nesmerkti, nemoralizuoti, bet tiesiog priimti žmogų tokį, koks jis yra.
Ir pats didžiausias – gal ir iššūkis, ir mano palinkėjimas – neatsistoti į tą visagalio poziciją, jeigu žmogus išeina į laisvę, tai jis būtinai turi daryti taip ir ne kitaip. Nereikia turėti perdėtų, nerealių lūkesčių, bet būti šalia, palydėti žmogų, priimti žmogų. Ir jeigu to žmogaus gyvenime įvyks kažkokia krizė ir jis trumpam, kaip aš sakau, grįš prie kažkokio elgesio, na, pavyzdžiui, įvyks atkrytis, tai nereikia priimti to kaip didžiausios tragedijos, tiesiog padėti žmogui, kad jis pasitikėtų ir vėl kreiptųsi. Socialinis darbuotojas gali tiek, kiek nori klientas, kiek jis yra motyvuotas. Labai svarbu socialiniame darbe įgalinti žmogų, kad jis savarankiškai funkcionuotų. Niekas neįvyksta gyvenime spragtelėjus pirštais – tai yra ilgas procesas. Mano palinkėjimas – būti procese, nebijoti, kad jis bus ilgas, girdėti, ko žmogui reikia, klausti. Aš kalbu ir apie tuos atkryčius, kurie yra labai svarbi sveikimo dalis žmogui, tai yra visiškai normalus procesas. Tiesiog nenusivilti žmogumi, kai jam kažkas nesiseka. Nenusivilti, kai jis kažką daro ne pagal mūsų lūkesčius.
Taigi, kolegoms socialiniams darbuotojams siųsčiau tokią žinią – matyti klientą, o ne jo problemą. Tai padeda nestigmatizuoti ir tikėti, kad to žmogaus situacijoje galimi teigiami pokyčiai. Nepriimti kliento nesėkmės kaip savo asmeninės nesėkmės – tiesiog nesusitapatinti su klientu. Ir dar viena žinutė – turėti kantrybės ir būti šalia kliento, jį palydėti, juo patikėti, kai jau niekas aplinkui nebetiki. Pastiprinti žmogų tuomet, kai jį ištinka nesėkmė.
Visuomenei linkėčiau būti tolerantiškiems ten, kur reikia tolerancijos ir kur ji duoda teigiamų vaisių. Būti kritiškiems savo nuomonei ir „išjungti vidinį teisėją“. Tiesiog labiau mylėti vienam kitą. Mane to labai moko mano sūnus. Kai aš kažkur labai pakylu, jis mane tiesiog „pasodina ant žemės“. Tai turbūt ir reikia būti labiau žemiškiems.