– Kaip nutinka, kad jauna mergina atsiduria bausmių vykdymo sistemoje, dirba su nuteistais žmonėmis, netgi daro karjerą?
– Aš tikslingai ėjau į šią sistemą. Jau mokykloje, 10 klasėje žinojau, kad noriu dirbti socialinį darbą ir dirbti su nuteistaisiais. Turėdama tokius tikslus jau mokykloje kryptingai rinkausi profesiją ir universitetą, apsisprendžiau, kur galėčiau studijuoti. Studijavau Mykolo Romerio universitete socialinį darbą penitencinės teisės kryptimi. O, kai rugsėjį prasidėjo studijos, jau spalį lygiagrečiai įsiliejau į nuteistųjų bendruomenę. Tuo metu buvo tokia organizacija „Lietuvos kalinių globos draugija“, dalyvavau jos veikloje.
– Iš kur toks keistas jauno žmogaus noras?
– Man visuomet norėjosi iššūkių, nenuobodaus gyvenimo ir darbo. Ieškojau sričių, kur galėčiau žmonėms padėti ir taip pat tobulėti pati. Tokia profesija – socialinio darbo su bausmę atliekančiais žmonėmis – pasirodė daugiausia kelianti iššūkių ir savotiškai įdomi.
Vėliau dirbdama pamačiau, kad iš tikrųjų ta profesija nuolat verčia ieškoti sprendimų, judėti į priekį ir profesine prasme, ir mano asmeninėms savybėms.
– Ką turėjai išmokti ar pakeisti savyje, kad galėtum dirbti šį darbą?
– Tenka dirbti ne tik su nuteistaisiais, jų problemomis, bet ir su savimi. Turėjau išsiugdyti daug didesnę kantrybę negu turėjau. Esu žmogus degtukas, kuriam visko reikėdavo čia ir dabar. Išmokau laukti, supratau, kad ir kitas žmogus negali pasikeisti per pokalbį ar per dieną, supratau, kad tik palengva, po truputį įmanoma siekti rezultato. Tas suvokimas labai praverčia profesiniame ir asmeniniame gyvenime.
Išmokau ne tik klausyti, bet ir girdėti, ką sako žmonės, pažinau neverbalinę jų kalbą – girdžiu ne tik žodžius, bet ir matau emocijas, kūno kalbą. Kartais žmogus kalba viena, o kūno kalba sako priešingus dalykus.
Dirbdama su nuteistaisiais aš gyvenu ir nuolat mokausi. Ir man tai patinka – tiek žinių, tiek kompetencijų, patyrimo, žmonių pažinimo prasme.
– Koks tas socialinis darbas su nuteistaisiais?
– Socialiniai darbuotojai konsultuoja, padeda spręsti individualias problemas, pavyzdžiui, kai nuteistasis neturi būsto, dokumento, drabužių. Kartais net ir kalėjime jam trūksta tokių paprasčiausių dalykų, tenka padėti aprūpinti drabužiais, apavu. Ne visi turi artimuosius arba palaiko su jais ryšius. Pavyzdžiui, jeigu bausmę atlikęs žmogus neturi būsto, išeina į laisvę, tai stengdavomės padėti susirasti darbą, kad galėtų nuomotis būstą arba patardavome ieškotis socialinio būsto, apsistoti nakvynės namuose. Kai dirbau pusiaukelės namuose, kur nuteistieji gali dirbti, padėdavome atsistoti ant kojų jau įkalinimo įstaigoje, kad žmogus susitaupytų nuomai išėjęs į laisvę.
Toks būdavo individualus darbas su nuteistaisiais, bet gali būti ir socialinis darbas grupėje. Pavyzdžiui, dailės terapijos grupėje nutiestieji motyvuojami siekti savo mąstymo, elgesio pokyčių, emocijų valdymo, bendravimo ar komandinio darbo įgūdžių.
Dar viena socialinio darbo dalis – nuteistųjų paruošimas darbo pokalbiams, bendravimui su kitais žmonėmis. Aptariame įvairias, pavyzdžiui, seksualinių mažumų temas, ugdome bausmę atliekančių žmonių socialinius įgūdžius, kviečiamės specialistus iš išorinių institucijų, stengiamės keisti stereotipus.|
Dar yra socialinis darbas bendruomenėje. Nuteistieji yra atskira uždara bendruomenė, į kurią patekti nėra taip paprasta. Jie joje gyvena po daug – ne po du ar penkis asmenis, kaip įsivaizduojama, o dažnai dideliais būriais, kartu praleidžia 24 valandas per parą. Tai yra sudėtinga. Jie turi susigyventi, kažkaip pajausti vienas kito žmogiškąsias puses. Bendruomenei priklauso ir darbuotojai, kurie su nuteistaisiais praleidžia irgi daug laiko.
– Tai kokia gali būti ta bendra nuteistųjų ir kalėjimo darbuotojų veikla?
– Kaip veiklos pavyzdį nuteistųjų bendruomenėje galiu paminėti vieną iš pirmųjų savo darbų. Tai buvo socialinė akcija „Padovanok vaikui pirmąją pasaką“ birželio 1-ąją – Vaikų gynimo dieną. Pagalvojau, kad nuteistųjų bendruomenė galėtų padaryti gerą darbą kitai bendruomenei. Pakvietėme aukoti knygas, paskui jas dovanojome vaikų namams ir globėjų-įtėvių centrui. Knygų surinkome ir nuvežėme virš 1200. Iš pradžių galvojau, kad tik darbuotojus įtrauksiu į akciją, bet nuteistieji dar aktyviau dalyvavo – knygutes pirko iš savo lėšų, ir iš artimųjų paprašė. Pasirodo, sutelkti darbuotojus buvo sudėtingiau, nes jie manė, kad čia tik nuteistiesiems skirta akcija. Galop ji virto bendra švente, kurią kartu padarėme vaikams. Nuvežėme mažiesiems ne tik knygų, bet ir picų. Parodėme visuomenei, kad nuteistieji gali būti kitokie. Tokios akcijos tapo kasmetine tradicija ir stengiamės nudžiuginti vis kokią nors bendruomenę.
– O sunku pakeisti žmonių įsivaizdavimą apie bausmę atliekančius žmones?
– Susipriešinimas tarp visuomenės ir nuteistųjų buvo ir vis dar yra. Pavyzdžiui, kai atsirado pirmieji pusiaukelės namai ir gyventojai sužinojo, kad nuteistieji iš tokios įkalinimo vietos galės išeiti į savo darbus, parduotuves, labai piktinosi, protestavo. Tą nuomonę pakeičia, kai žmonės savo akimis pamato, kad aplinka gražėja, tampa švaresnė, nekyla jokių problemų, o nuteistieji, atvirkščiai, prisideda prie vietos bendruomenės veiklos. Socialinis darbas daro įtaką postūmiui nuteistųjų ir visuomenės tarpusavio santykiui. Visuomenei parodome, kad nuteistieji gali būti geranoriški, iniciatyvūs, taikūs.
– Ar jautiesi priklausanti nuteistųjų bendruomenei?
– Dabar – taip. Jaučiuosi sava būdama bet kurioje laisvės atėmimo vietoje. Darbo pradžioje tas įsitraukimas į bendruomenę užtruko beveik metus ir, galiu pasakyti, buvo sudėtingas ir juodo darbo laikotarpis. Vėliau po truputį viskas darėsi daug paprasčiau. Dabar sugebu susikalbėti praktiškai su kiekvienu nuteistuoju.
– Ar nesudėtinga būdavo jaunai merginai bendrauti su nuteistaisiais? Juk, ne paslaptis, kad kai kurie jų bando manipuliuoti aplinkiniais žmonėmis.
– Iš tikrųjų pastebiu tai, jaučiu per susitikimus, pokalbius. Manipuliuoti linkę ne tik nuteistieji, bet ir kiti žmonės, net ir, pavyzdžiui, vaikai. Tai patyriau dirbdama vaikų globos namuose. Jau tuomet pamačiau tokį elgesį, ėmiau jį atpažinti, sugebėti pajausti.
Dirbdama su nuteistaisiais prašydavau jų būti nuoširdžiais, nemeluoti ir pati stengdavausi tokia būti. Kai pastebėdavau, kad nuteistasis ima kalbėti turėdamas kažkokių kitų tikslų, nesusijusių su mūsų aptariamomis temomis, tiesiai ir pasakydavau, jog, jeigu nori, kad padėčiau, turime pakeisti bendravimo stilių.
Apskritai buvo labai įdomi mano darbo pradžia. Kai pradėjau dirbti bausmių vykdymo sistemoje, tai yra laisvės atėmimo vietoje, atėjus į kalėjimą kriminalinės žvalgybos pareigūnas supažindino su vidaus tvarka. Bekalbėdamas darbuotojas tarp kitko paklausė, ar čia atėjau vyro ieškoti. Pasirodo, tuomet buvo nemažai tokių atvejų, kai jaunos merginos įsidarbindavo, bet dirbo trumpai – iki pirmo nusižengimo. Aš tą pareigūno klausimą supratau kaip perspėjimą, kad jauni žmonės čia gali tapti manipuliavimo aukomis. Iš tikrųjų tokie įspėjimai paveikia – tuomet pasidarai labai pastabus, kontroliuoji save, nuteistojo veiksmus ir pokalbį su juo.
– O dirbdama su nuteistaisiais susidūrei su provokuojančiu ar kitu neįprastu jų elgesiu?
– Yra visko pasitaikę, kai iškeikia, tranko durimis. Buvo tokių nuteistųjų, kurie iš pradžių žiūrėdavo pašaipiai, bet vėliau įsiklausydavo, pamąstydavo ir tik praėjus šiek tiek laiko buvo galima su jais profesionaliai dirbti.
Prisimenu visko – ir agresijos, ir bandymų flirtuoti.
Tikrai atėjau į sistemą jauno amžiaus, nuolat gaudavau užuominų, dėmesio apraiškų, kol išmokau nustatyti ribas. Paskui nuteistieji įvertindavo mano pozicijas ir ėmė kreiptis kaip į specialistę.
– Ar sulaukdavai prašymų atnešti kokių nors neteisėtų daiktų?
– Prašė visko, sulaukdavau įvairiausių įdomių pasiūlymų. Siūlė dovanas – konkrečiai, kailinius, telefonus. Bet aš laikiausi taisyklės – pirmąkart įspėdavau, po antro pasiūlymo įvykdydavau pažadą pranešti tarnyboms. Ką pasakydavau, tą visuomet padarydavau. Kalėjime negali tuščiai kalbėti, žadėti ar nuolat įspėti. Turi visą laiką tesėti savo žodį. Paskui jau kiti nuteistieji žino, su kuo bendrauja, tai sumažėja ir tų įvairių pasiūlymų ar užuominų.
– O padėkoja nuteistieji socialiniam darbuotojui už pagalbą?
– Žinoma, ir ne tik kalėjime, ir ne vien tik nuteistieji. Įsiminė ir širdį paglostė atvejis, kai vieno nuteistojo draugė atvyko padėkoti už tai, kad mano paskatintas nuteistasis tapo atviresnis, nuoširdžiai bendravo ir sprendė šeiminius reikalus. Tokie pokyčiai privertė ją susimąstyti apie bendrą šeimos statusą, santuoką ir vaikus.
Nuteistieji ir dabar paskambina, parašo elektroninius laiškus, pasakoja savo istorijas, džiaugiasi, kai susiranda darbą, gimsta vaikai, pasisiūlo prisidėti prie įvairių mano organizuojamų socialinių akcijų, kartais dar vis konsultuojasi, pavyzdžiui, kaip gauti išmokas ir kita. Neprivalau į tai reaguoti, atsakyti, tačiau suteikiu grįžtąmąjį ryšį, jei žmogui tikrai reikia pagalbos.
– Kiek metų dirbai tiesiogiai su nuteistaisiais?
– Ketverius metus dirbau atviro tipo režime, tačiau teko padirbėti ir uždaro tipo bausmės atlikimo vietose, tai yra su nuteistaisiais, bausmę atliekančiais pataisos namuose, besargybos statusą turinčiais bei pusiaukelės namuose. Atviro tipo laisvės atėmimo vietose jie atsiduria baigiantis bausmės terminui ir jau išeina į laisvę dirbti, mokytis, apsipirkti. Čia jiems reikia padėti prisitaikyti gyvenimui laisvėje keičiant elgesį, įsiliejant į visuomenę. Kaip socialinė darbuotoja tokį darbą pradėjau dirbti viena pirmųjų, nes tik tuomet buvo prasidėjęs socialinis darbas su nuteistaisiais. Tiesa, socialinis darbas sudarė kiek daugiau kaip pusę visa to, ką dar tekdavo dirbti kalėjime. Buvau ten „universali karė“.
Pažinti sistemą buvo visai gera proga ir patirtis. Aš vertindavau nuteistųjų nusikalstamo elgesio riziką, taikydavau elgesio pataisos programas ir organizuodavau jų užimtumą. Viskas buvo naudinga mano pačios augimui. Tada sistemoje atsirado socialinis darbas ir buvo pradėta dirbti su nuteistaisiais.
– Dabar esi jau nebe socialinė darbuotoja, o socialinio darbo organizatorė – resocializacijos specialistė. Gali trumpai nusakyti, kas ta resocializacija?
– Socialinis darbas – viena iš resocializacijos dalių. Resocializacija – tai darbas su nuteistuoju, siekiant jo mąstymo, elgesio pokyčių. Svarbu, kad jis gebėtų išėjęs į laisvę gyvenimą planuotis taip, kad poreikius tenkintų teisėtais būdais.
Ne paslaptis, kad didesnė bausmę atliekančių nuteistųjų dalis turi priklausomybių. Dažnai jie ir atsiduria kalėjime dėl to, kad vedinas priklausomybės vagia, plėšia, bando prasimanyti šiems poreikiams pinigų. Kol nepadėsime tam asmeniui susitvarkyti su priklausomybės liga, tol negalėsime kalbėti apie elgesio pokyčius.
– Ar matai rezultatų, kuriuos per tuos metus davė socialinis darbas su nuteistaisiais?
– Jau po pirmų darbo metų pradėjau matyti pokyčius. Iš pradžių buvo daug sunkumų ir iššūkių, kai bandydavome įdarbinti nuteistuosius, o jau po metų mūsų ėmė ieškoti verslininkai, darbdaviai su prašymais gal turime nuteistųjų, kurie neturi darbo ir jo norėtų. Tuomet ir nuteistieji pradėjo kitaip jaustis, kai pamatė, kad juos vertina, kviečia. Tada jie pasirenka darbą, o ne vagystes ar imasi kitų neteisėtų būdų užsidirbti.
Bausmių vykdymo sistemoje dirbu septinti metai. Dabar Lietuvos kalėjimų tarnyboje socialiniai darbuotojai dirba jau visose laisvės atėmimo vietose. Iš pradžioje įdarbintų buvo 16 darbuotojų, šis skaičius išaugo iki 60.
Jeigu anksčiau bausmę atlikęs žmogus išeidavo, galima sakyti, į gatvę, tai dabar jis rengiamas gyvenimui laisvėje. Beveik 100 procentų išeinantys aprūpinami asmens dokumentais, jiems padedama susirasti gyvenamąjį būstą, pasirūpinti sveikatos apsauga ir kita.
Socialinis darbas – tai tokia profesija, kurios rezultatai dažniausiai nėra apčiuopiami ir tikrai retai matomi plika akimi. Dėl šios priežasties sulaukiame pastebėjimų, kad nieko neveikiame, arba, kad pokalbiais mėginame pakeisti pasaulį. Vis tik mes, kaip savo srities profesionalai, mokame džiaugtis ir mažais pasiekimais, pastebime vidinius žmonių pokyčius. Viskas vyksta po truputį.