Bendras gyvenimas nesudarius santuokos pirmiausia reglamentuotas Skandinavijoje XX amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Vėliau šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitos Europos šalys. Partnerystės instituto šalininkų teigimu, valstybė, norėdama sutvirtinti šeimos institutą, turėtų būti suinteresuota ne formalia santuoka, bet realia šeima, todėl ir turėtų ieškoti lankstesnių juridinių formų jai įteisinti.
Kita vertus, partnerystės institutas praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje buvo pradėtas taikyti ir tos pačios lyties asmenų bendram gyvenimui kaip santuokos alternatyva. Lietuva šiuo keliu nežengė - pagal siūlomą projektą, mūsų šalyje partnerystę galėtų sudaryti veiksnūs, pilnamečiai ir nesusituokę vyras ir moteris.
Pagal parengtą projektą, sugyventiniams kodekse numatyti turtiniai padariniai atsiras jiems surašius bendrą notaro patvirtintą pareiškimą dėl partnerystės ir įregistravus šį pareiškimą Vedybų sutarčių registre.
Sugyventiniai bet kada galėtų nutraukti partnerystę, pas notarą surašę pareiškimą ir jį įregistravę Vedybų sutarčių registre. Partnerystei nutraukti pakaktų ir vieno iš sugyventinių pareiškimo, jei kitas sugyventinis apie tai būtų informuotas per notarą prieš du mėnesius.
CK nustatant sugyventinių turto teisinį režimą siekiama užtikrinti tik minimalią sugyventinių turtinių interesų apsaugą - jeigu jie nesusitars dėl turto padalijimo pasibaigus bendram gyvenimui, jis bus dalijamas laikantis lygybės principo, išskyrus įstatymų numatytas išimtis.
Pažymėtina, kad CK reglamentuoja tik partnerių turtinius santykius. Asmeniniai santykiai, kaip tai yra santuokos sudarymo atveju, nereguliuojami. Pavyzdžiui, partnerystės registravimo atveju vienam iš sugyventinių negali būti suteikta kito sugyventinio pavardė.