– Apie savanorius išgirdau gana senai, dar dirbdama teisėjo padėjėja, visuomet sekiau teismų sistemos naujienas, tačiau tuo metu plačiau nesidomėjau, nemaniau, kad man tai gali būti reikalinga, – sakė A. Benetytė. – Vėliau, kai tapau teisėja Vilniaus miesto apylinkės teisme, šio teismo ryšių su visuomene specialistė Rimantė Kraulišė man daugiau papasakojo apie savanorius ir kuo jie gali padėti. Mums bekalbant supratau, kad vienoje baudžiamojoje byloje savanoris iš tiesų galėtų būti naudingas. Taigi pakvietėme savanorę, kuri padėjo nukentėjusiajai, itin besijaudinančiai, jaučiančiai baimę sutikti ją užpuolusį kaltinamąjį, dalyvauti teismo procese. Pasitelkus savanorės pagalbą, teismo posėdžio metu galėjau koncentruotis į procesą ir jaustis ramiau žinodama, kad nukentėjusiajai prireikus pagalbos (paduoti vandens, paprašyti pertraukėlės ir pan.), savanorė visada yra šalia (nukentėjusioji ir savanorė teismo posėdyje dalyvavo būdamos kitame kabinete).
– Kuo savanoris gali būti naudingas ne tik teismo lankytojams, bet ir teismo personalui?
– Manau, kad savanoris gali padėti proceso dalyviui nuo pat pirmo žingsnio, atvėrus teismo duris, pasitikti ir palydėti iki teismo salės, pasikalbėti su juo, pasiteirauti, dėl ko jis nerimauja, kokia pagalba jam reikalinga. Savanoris – vienas iš tų pirmųjų žmonių, kuris pasitinka atėjusį į teismą proceso dalyvį ir be kitų teismo darbuotojų yra teismą reprezentuojantis veidas.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad savanoris gali padėti tik proceso dalyviams, tačiau grįžtamasis ryšys teismo personalui, kaip jautėsi proceso dalyvis posėdžio metu, taip pat gali būti labai naudingas. Pavyzdžiui, teisėjas tokiu būdu galėtų sužinoti, ką galima padaryti dar geriau, kad procesas būtų sklandesnis, ne toks bauginantis ir pan. Tai ir pačiam savanoriui suteiktų didesnę savanorystės prasmę, nes jis juk dirba neatlygintinai, aukoja savo laiką, todėl labai norisi, kad jis jaustųsi lygiaverte teismo dalimi.
– Koks turėtų būti teismo savanoris?
– Savanoris turi būti empatiškas, padėti atėjusiam į teismą žmogui pasijausti komfortabiliau, ramiau, kai reikia, pakalbinti, o kartais, kai prireikia, sugebėtų ir kartu patylėti, atjausti žmogų. Taip pat svarbu, kad savanoris būtų žingeidus, mokėtų bendrauti, gebėtų proceso dalyviui papasakoti apie teismą ar kaip vyks teismo posėdis.
– Tiek, kiek teko girdėti ir bendrauti su savanorius kuruojančiais asmenimis, savanoriai ne visada jaučiasi teismo dalimi. Manau, kad mes – teismų darbuotojai – turime įdėti daugiau pastangų, kad jie jaustųsi laukiami ir reikalingi. O pasidalinimas savo savanoriavimo patirtimi su teismo personalu, teisėjo komanda po teismo proceso leistų jiems pajausti didesnę bendrystę su teismo bendruomene.
Nors viešumoje informacijos apie savanorystę teismuose jau yra gana nemažai, vis tik reikėtų atsigręžti į pačius teismų bendruomenės narius ir pagalvoti, kaip galime savanorį teisme išlaikyti ilgiau, matyt, reikėtų ir didesnės sklaidos apie savanorius pačiuose teismuose. Net aš pati, jei nebūčiau sulaukusi paskatinimo iš kolegės Rimantės į bylą pasikviesti savanorį, vargu, ar būčiau sugalvojusi tą padaryti arba gal tai būtų įvykę ne taip greitai. Pati dvejojau prieš kviesdama savanorį dalyvauti teismo procese, juk neretai susiduriame su stereotipais „kuo gi savanoris gali man padėti“ arba „jis tikrai nežino daugiau negu aš“, bet vėliau labai džiaugiausi savo sprendimu, nes savanoris palengvino dalį mano rūpesčio dėl nukentėjusiosios, kuriai itin sunkiai sekėsi suvaldyti stresą ir baimę sutikti kaltinamąjį.
– Ką galime padaryti, kad savanoris teisme jaustųsi laukiamas?
– Būtų tikrai naudinga suorganizuoti teismo darbuotojų susitikimą su savanoriais, kuriame ne tik susipažintume su pačiais savanoriais, bet ir sužinotume, kokių žinių, įgūdžių, gebėjimų turi savanoriai, pavyzdžiui, gal moka kokią retą užsienio kalbą ir gali padėti, kai viena iš proceso šalių yra būtent iš tos šalies, kurios kalbą moka savanoris – sutikite, jog peržengti teismo duris, kai tave pasitinka savanoris, šnekantis tavo gimtąja kalba, yra daug drąsiau ir jaukiau. O gal savanoris moka gestų kalbą ir tuomet savanorio vaidmuo padedant tokiam proceso dalyviui laukiant teismo posėdžio gali būti ypač svarbus.
Būtų vertinga teisėjui pabendrauti su savanoriu netgi prieš posėdį. Savanorio kuratorius (ryšių su visuomene specialistas ar psichologas) kartu su savanoriu galėtų ateiti pas teisėją ir aptarti, koks teisėjo lūkestis dėl savanorio vaidmens tam tikroje byloje. Norėčiau palinkėti teismų darbuotojams nebijoti pakalbinti ir pabendrauti su teismų savanoriais – ar gyvai, išlaikant saugius atstumus dėl karantino, ar nuotoliniu būdu.
– Kokia ilgalaikė savanorystės perspektyva?
– Tikiu, kad jei visa teismų bendruomenė dės pastangas, su laiku savanorystė teisme taps veikla, verta pasididžiavimo. Žinoma, savanorių komanda teisme nėra pastovi, vienus savanorius keičia kiti, tai natūralus procesas, tačiau galime tikėtis, kad savanoris, išeidamas iš teismo, išsineš teigiamą įspūdį apie teismą ir netgi taps savotišku teismo ambasadoriumi savo artimųjų, draugų, pažįstamų rate.
Suprantama, kad ne visose teismo bylose yra reikalinga savanorių pagalba, bet tokių bylų, kur savanoris yra reikalingas, vis daugėja. Savanoris reikalingas ne tik gerai psichologinei atmosferai su proceso dalyviais palaikyti, bet ir dėl labai paprastų ir gyvenimiškų dalykų. Pavyzdžiui, kai į teismą ateina proceso dalyvis su mažamečiu vaiku ar neįgaliu, specialiųjų poreikių turinčiu asmeniu, nes jų nėra kam palikti namuose, kol tas proceso dalyvis dalyvaus teismo posėdyje. Savanoris gali pabūti su jais, parodyti teismą, su vaikais pažaisti. Niekada negali žinoti, ar užaugusiam tam vaikui nereikės vėl apsilankyti teisme jau dėl kitų priežasčių, ir tuomet jis tikrai jaus daug mažiau nerimo, kuris dažnai kyla vien dėl nežinojimo. Atrodo, kad tai maži ir nereikšmingi dalykai, bet šiandieninės pastangos gali duoti puikių rezultatų ilgalaikėje perspektyvoje.