Psichologinė parama nusikaltimų aukoms ir liudytojams teisme, mūsų šalyje vyraujantis požiūris į tokią pagalbą ir priemonės padėti nusikaltimų sukrėstiems asmenims – apie visa tai kalbiname Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėją G. Seselskytę.
– Pastaruoju metu Lietuvoje nemažai diskutuojama psichologinės paramos liudytojams bei nukentėjusiesiems teismuose tema. Kaip Lietuvoje keičiasi požiūris į psichologinę paramą teisme? Kaip šiuo metu teismuose stengiamasi užtikrinti liudytojų bei aukų saugumą?
– Būti nusikaltimo auka – tai ne tik kartą nukentėti, bet ir patirti ilgalaikes pasekmes, nesibaigiantį stresą ar net išgyventi rimtą psichologinę krizę. Nusikaltimas paliečia ne tik nukentėjusįjį, bet ir jo šeimą, draugus, bendruomenę, kurioje gyvena. Dėl šių priežasčių teisėsauga turi ne tik laikytis teisinių procedūrų, bet ir su traumuojančius įvykius patyrusiu asmeniu elgtis supratingai, teikti reikiamą paramą. Taip ne tik vykdomas teisingumas, bet ir padedama nukentėjusiajam greičiau įveikti nusikaltimo pasekmes.
Lietuvos teismai jau imasi priemonių, padedančių liudytojams bei nusikaltimų aukoms pažinti teismo procesą, iš anksto jam pasiruošti. Ką tik baigėsi teisėjams, teismų darbuotojams ir nevyriausybinių organizacijų atstovams skirti mokymai psichologinės paramos tema. Šiuo metu su teismų šaukimais yra siunčiami informaciniai lankstinukai „Kaip elgtis, jei esi pakviestas liudyti?“, interneto puslapyje teismai.lt galima perskaityti praktinį-metodinį leidinį „Psichologinė parama aukoms ir liudytojams bei jų apsauga teismo procese“ ir apsilankyti virtualioje teismo posėdžių salėje. Šioje salėje galima susipažinti su teismo posėdžių dalyvių vaidmenimis, pamatyti, kaip vyksta posėdis, ir gauti atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus apie teismo procesą.
Lietuvoje požiūris į teisėsaugos misiją keičiasi: suvokiama, kad svarbu ne tik objektyviai ištirti nusikaltimą ir deramai nubausti kaltą asmenį, bet ir apsaugoti nukentėjusįjį nuo papildomų kančių bei užtikrinti, kad jis kuo greičiau atgautų psichologinę pusiausvyrą. Manau, kad tai turėtų tapti ne tik moraline, bet ir teisine norma.
– Prieš porą metų nė viename iš Lietuvos teismų nebuvo psichologo pareigybės. Šiais metais jau visuose penkiuose apygardų teismuose dirba po psichologą. Ar apygardose pakanka penkių psichologų pagalbos?
– Vienas teismo psichologas, dirbantis apygardoje ir kuruojantis visą apygardos veiklos teritoriją (apie 10 teismų), nėra pajėgus užtikrinti net ir visų nepilnamečių dalyvavimo teisinėse procedūrose. Todėl teismai turi bendradarbiauti su kitomis psichologinę, teisinę pagalbą teikiančiomis institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir ikiteisminio tyrimo institucijų specialistais psichologais.
– Kaip manote, kiek svarbi pati aplinka teisme, kad žmonės, liudytojai, nukentėjusieji, ypač vaikai, čia jaustųsi saugiau? Ko dar reikėtų siekiant pagerinti jų savijautą teisme?
– Visų pirma, kad vaikai, kiti socialiai pažeidžiami asmenys teismuose jaustųsi saugiai, reikalingi specialistai, kuruojantys šiuos žmones.
Saugumą teismuose visų pirma žmonėms suteikia aiškumas. Žmogui turi būti aišku, kokios procedūros jo laukia, kaip ir kur viskas vyks, kokios jo teisės ir pareigos ir t. t. Be to, informacija turi būti suteikiama ne teisine formalia kalba, o paprastais žodžiais.
Kitas svarbus saugumo elementas – saugios aplinkos socialiai pažeidžiamiems asmenims sukūrimas. Šiandien nepilnamečiai asmenys gali būti apklausiami ir liudyti ne teismo posėdžių salėse, o saugiuose ir draugiškuose apklausų kambariuose.
Manau, kad tokios aplinkos reikia ne tik nepilnamečiams. Trauminį įvykį patyrusiam ar emociškai, psichologiškai paveiktam suaugusiajam taip pat yra reikalinga saugi, nuo pašalinio poveikio izoliuota (nuo įtariamojo, kaltinamojo poveikio atribota) aplinka.
– Šiuo metu teismai daug ką daro savo iniciatyva (pavyzdžiui, savo lėšomis įkuria vaiko apklausos kambarius), parama liudytojams ir aukoms, atrodo, dar nėra reglamentuota. Ar atsiras Lietuvoje šios srities teisinis reguliavimas?
– 2012 m. spalio 25 d. buvo priimta Europos parlamento ir Tarybos direktyva skirta užtikrinti, kad nuo nusikalstamų veikų nukentėję asmenys gautų deramą informaciją, paramą ir apsaugą. Ši direktyva galioja visose Europos Sąjungos šalyse ir Lietuvai bus privaloma nuo 2015 m. lapkričio 16 d. Direktyvoje nustatytos pagrindinės nuo nusikalstamos veikos nukentėjusių žmonių, pažeidžiamų liudytojų teisės, išskirti paramos ir apsaugos standartai, įtvirtintos informacijos gavimo, naudojimosi nemokamomis pagalbos tarnybų paslaugomis, nemokamos teisinės pagalbos ir kitos teisės.
– Kaip manote Jūs, ar reikėtų ir kokios pagalbos reikėtų teisėjams, kurie kone kasdien susiduria su liudytojų, ypač smurtą patyrusių aukų, emocijomis?
– Manau, teisėjų kompetencija leidžia jiems tinkamai įveikti stresą, atsiriboti nuo patiriamų neigiamų emocijų ir streso. Vis dėlto su naujų požiūriu į pagalbą aukai, liudytojui ir jų apsaugos sistemos kūrimą, galėtų būti kuriamos ir teisėjų savipagalbos, streso įveikimo, emocinio palaikymo grupės. Šiose grupėse teisėjai iš specialistų psichologų ne tik galėtų gauti žinių apie apie žmonių patiriamas emocijas, bet ir išmoktų sutramdyti stresą, savo emocijas. Manau, kad teisėjai ir kitų teisėsaugos institucijų atstovai geriau pažinę save ir savo emocijas, galės geriau suprasti ir nukentėjusiuosius asmenis bei liudytojus.
Ar žinote, kad...
* pasąmonei stengiantis užpildyti atminties spragas bei integruoti į ją naują informaciją, liudytojai nesąmoningai perrašo savo prisiminimus ir vėliau negali atskirti tikro prisiminimo nuo papildyto vėliau; šiems fenomenams gali turėti įtakos ir tyrimo procesas, kurio metu pateikiama nauja informacija ar aktyviai prašoma prisiminti detales, kurių asmuo neminėjo laisvai pasakodamas bei atpažindamas kaltininką;
* labiausiai kreipiamas dėmesys ir tiksliausiai suvokiama informacija betarpiškai susijusi su grėsme, pavyzdžiui, ginklu, o kitos aplinkybės gali likti nesuvoktos;
* turimos nuostatos, neįsisąmonintos įvykio interpretacijos dalyvauja vertinant įvykius ir vėliau juos atgaminant: liudijime gali atsispindėti tai, ką tikėtasi pamatyti, nors nebūtinai tai faktiškai buvo regėta.