Be darbo, kuris jai teikia gyvenimo džiaugsmą, ji turi ir dar kelias didžiąsias meiles, joms skiria visą savo laisvalaikį.
Už kalnus geriau – tik kalnai...
Didžiosios J. Malijauskienės meilės yra jūra ir kalnai. Vasarą beveik kiekvieną savaitgalį ji važiuoja prie Baltijos jūros, kur turi vasarnamį, o žiemą – į kalnus slidinėti. Šia liga „užkrėtė“ ir savo šeimą – dabar jau 31-erių sūnų Marių ir 26-erių dukrą Ievą, kurie slidinėja nuo mažumės ir visus metus laukia mamos atostogų, kad žiemą drauge iškeliautų išbandyti senų ir naujų trasų kalnuose.
Slidininkų kompanija vis didėja, nes dabar prie dešimties žmonių grupės, susibūrusios prieš daugelį metų, drauge į kalnus išsiruošia ir dukros vyras bei sūnaus draugė. Pasak teisėjos, niekas geriau neatspindi jos aistros kalnams, kaip bardo Vladimiro Visockio garsiosios baladės žodžiai: „Geriau už kalnus geresni tik kalnai, kuriuose dar nebuvai.“
Nors šeima savo atostogų žemėlapiuose turi jau nesyk išbandytų trasų įvairiose šalyse, vis dėlto neatsispiria pagundai atrasti, prisijaukinti, išbandyti vis naujas vietas, paganyti akis po dar neregėtas, neištirtas savo kojomis viršukalnes.
„Ten jaučiuosi tarsi pasakoje apie sniego karalienę“, – sako teisėja.
Pirmąsyk į Karpatų kalnus Ukrainoje J. Malijauskienė išvyko būdama dar pirmakursė teisės studentė. Tačiau tai buvo tik „žvalgybinė“ kelionė, nes kaustė aukščio baimė, o ir ant slidžių dar labai nedrąsiai jautėsi.
Prisimena, kai pirmąsyk, nugalėjusi savo fobijas, jau susiruošė išbandyti kalną, netikėtai nuo kojos atsikabino slidė ir... nuskriejo žemyn. Teko trasą išmėginti pėstute, likusiąją slidę užsimetus ant pečių. Tas tuomet neįveiktas kalnas net 14 metų laukė savo valandos – antrojo karto, kai ji susiruošė į kalnus jau su dviem savo atžalomis, pirmąsyk išvydusiomis ir kalnus, ir slides.
Sugrįžimas
J. Malijauskienė dar vaikystėje pradėjo lankyti plaukimo treniruotes, darė tai su užsidegimu ir net turi kandidatės į sporto meistrus vardą. Pasak jos, nors Rūtos Meilutytės aukštumų ir nepasiekė, sportas išugdė stiprią valią, ryžtą siekti užsibrėžto tikslo, savitvardą, ištvermę, drąsą priimti sprendimus, neverkšlenti dėl nesėkmių.
Sportas ir dabar užima nemažą moters gyvenimo dalį – laisvalaikį ji leidžia labai aktyviai: plaukioja baseine, irkluoja baidarę, važinėja dviračiu, slidinėja. Džiaugdamasi šiuo metu sparčiai populiarėjančiu plaukimu, teisėja prasitarė ir apie tai, jog kyla noras grįžti į sportinio plaukimo takelį Lietuvos plaukimo veteranų komandoje ir net dalyvauti veteranų varžybose.
Kada tai bus, teisėja nesiryžta prognozuoti. Tačiau žinant, kad šiai moteriai nėra nei neįdomių žmonių, nei nesvarbių, neįveikiamų darbų, jos sugrįžimo į sportą tikrai neteks ilgai laukti.
Priklausomybė nuo... fotoaparato
Kolegoms ir bičiuliams J. Malijauskienės „priklausomybė“ nuo fotoaparato – vieša paslaptis, be jo nežengia net pro duris. Didžia fotomenininke savęs nelaikanti moteris prisipažįsta fotografija susidomėjusi dar mokykloje, o studijuodama teisės mokslus Vilniaus universitete ir visai rimtai „užsikabino“.
Prisimena, kad pirmosios jos nuotraukos gimė ne itin romantiškomis aplinkybėmis – kremtant kriminalistikos mokslus buvo mokoma ir fotografuoti, ir patiems ryškinti bei spausdinti nuotraukas. Pirmasis fotoaparatas buvo rusiškas juostinis „Zenit“, kuriuo fotografavo ne tik tai, ką nurodydavo dėstytojas ir kas buvo būtina, norint išlaikyti kriminalistikos egzaminą, bet ir visa, prie ko linko širdis. O linko ji, natūralu, prie grožio – saulėlydžių ir saulėtekių, jūros horizontų, kalnų tolių, gėlių žiedų žiedelių.
„Man patinka fiksuoti visa, kas džiugina akį ir širdį. Nėra nieko maloniau, kaip gūdų rudens vakarą įsijungti monitorių ir surengti puotą akims – dar ir dar kartą peržiūrėti tas nuotraukas ir kitiems parodyti“, – sako moteris.
Ji yra inventorizavusi ir į aštuonis solidžius albumus sudėjusi tik su teismo įvykiais, kolektyvo šventėmis susijusias nuotraukas. Čia – ir prie teismo Trakuose pasodinta šermukšnių alėja, ir visi teismo svečiai iš įvairiausių Lietuvos ir pasaulio vietų, ir teismo sukaktys, muziejaus eksponatai, atsidūrę teisme ponios Jolantos iniciatyva ir rūpesčiu, ir žmonės, su kuriais dirbo.
Pasak teisėjos, Trakų apylinkės teismo kolegos ir buvo pirmieji žiūrovai, kurie pamatė ir įvertino jos fotografijas. Prisimena, eidama nuobodoka galerija, jungiančia teismo pastatus, vis kurdavo planus, kaip ją padaryti gyvą, šviesią, kad keltų nuotaiką.
Tuomet atrinko nuotraukas, laukusias savo valandos archyve, sudėliojo jas pagal temas, įrėmino, pavadino „Metų laikai“ ir sukabino galerijoje. Išvažiuodama dirbti į Vilniaus apygardos administracinį teismą, visas jas teisėja dovanojo teismui ir jos iki dabar puošia galerijos sienas.
„Metų daržovė“ neužderėjo
Iš polėkio fotografuoti gamtą moteriai gimė idėja pabandyti ir pačiai kurti grožį. Ir pabandė. Vieną pavasarį ėmė ir apsodino visą 8 arų vasarnamio sklypą Šventojoje dekoratyviniais augalais, gėlėmis, retais medžiais. Šeima įtariai kraipė galvas: kas gali augti tuose pajūrio smėlynuose, geriau jau laiką leistume paplūdimyje…
Tačiau viskas čia auga kaip ant mielių. Dabar, praėjus jau ketveriems metams, sklypas skendi žieduose, vešli augalija džiugina akį ir šeimos nariams, ir svečiams, ir praeiviams.
Kiekvienas sodybos augalas turi savo istoriją, yra atkeliavęs iš įvairiausių medelynų ir ponia Jolanta gali apie kiekvieną iš jų taip vaizdingai papasakoti, kad būtinai norėsis jį išvysti. Atvažiavusi savaitgaliais, kiekvieną jį glostyte nuglosto.
„Viskas prasidėjo nuo kelių gėlių sodinukų, o dabar net sunku suskaičiuoti, kiek rūšių augalėlių turiu. Ir tai dar ne pabaiga, jaučiu. Juk pamačiusi ar sužinojusi apie kokią man dar nežinomą gėlę, tuoj keliu sparnus jos ieškoti, kad galėčiau pasisodinti, – taip ši gėlių oazė smėlynuose vis plečiasi ir plečiasi“, – juokiasi moteris.
Kasmet ji eksperimentuoja, kurdama vis naujas gėlių kompozicijas, improvizuoja kurdama ir gėlių puokštes, kuriomis dekoruoja namus, dovanoja draugams.
Tik su „metų daržove“ – kalafiorais – teisėja patyrė fiasko: kiek paaugo ir stop, toliau – nė už ką... Beje, kaip ir su kitomis daržovėmis, kurių vis pabando užsiauginti ir vis nusivilia. Matyt, daržininkystė – ne jos pašaukimas...
Pasak J. Malijauskienės, namai, asmeninė erdvė yra žmogaus, jo profesijos, pomėgių, interesų atspindys. Jei tave supa grožis ir darna, ir viduje bus šviesu bei ramu, ir savo darbą galėsi atlikti be įtampos ir streso.