Tačiau mielai sutinka leistis į kūrybinius prisiminimus, pasidalyti savo įžvalgomis apie teisininko ir rašytojo sąsają, taip pat išsakyti nerimą keliančias mintis apie šiandienos skubančio žmogaus likimą.
– Esate teisinių knygų apie baudžiamąjį procesą autorė. Ar seniai kirbėjo mintis išleisti kitokį – grožinės literatūros – kūrinį?
– Knyga gimė iš mano mamos metų metais perpasakotų istorijų. Ji 40 metų dirbo medicinos sesute Anykščių ligoninės pradžioje Chirurgijos, vėliau Reanimacijos skyriuje. Jos pasakojimų apie sunkaus darbo kasdienybę klausydavausi mokydamasi mokykloje, vėliau – savaitgaliais, grįžusi iš studijų Vilniuje.
Anykščiai – nedidelis miestelis, lengvai atpažindavau gyventojus iš mamos pasakojimų. Taip žinojau apie visus, kurie patyrė insultą, infarktą, susirgo vėžiu ar staiga išėjo Anapilin. Ilgai nešiojausi tas istorijas savo galvoje. Man vis nedavė ramybės klausimai: kodėl ligoninių palatos perpildytos, kodėl daugėja sergančiųjų kritinėmis/autoimuninėmis ligomis, kodėl trumpėja vidutinė žmonių gyvenimo trukmė?
Minčių pliūpsnis vis kaupėsi, todėl nutariau jį užfiksuoti knygoje. Nepretendavau į profesionalų kūrinį, tik norėjau atkreipti visuomenės dėmesį į trapią šiuolaikinio visur tarsi kūlversčiais lekiančio žmogaus egzistenciją.
– Kodėl pasirinkote romano žanrą? Juk galėjote tiesiog užrašyti mamos prisiminus...
– Prisiminimų forma įpareigotų tiksliai pavaizduoti įvykius. Kadangi neturiu medicininio išsilavinimo, pasirinkau laisvesnį ir mažiau įpareigojantį kūrinio žanrą. Taip leidau sau mamos pasakojimus pateikti per savo fantazijos prizmę.
Autentiškumo knygoje palikta su kaupu – kūrinyje daug įvykių, kurie skaitytojui gali pasirodyti nerealūs, tačiau jie paremti tikromis istorijomis. Pavyzdžiui, vienas iš personažų – gydytojas anesteziologas, kasdien važinėjantis į darbą iš Panevėžio į Anykščius (apie 60 kilometrų) dviračiu. Gana nekasdieniška situacija, tačiau toks medikas Anykščių ligoninėje išties dirbo.
– Romano veiksmas vyksta ligoninės reanimacijos palatoje. Kas pastūmėjo aprašyti itin jautrią – sergančių žmonių kasdienybės – temą?
– Gyvename sudėtingu laiku. Technologijų amžiuje pasaulis tapo labai glaudus: kiekvieną dieną mus pasiekia labai daug informacijos, didelė dalis – neigiamos. Pasaulyje kasdien vyksta nelaimių, katastrofų, apie tai nuolat rašoma, kalbama. Mus supantis neigiamų žinių tonas nepastebimai veikia žmogaus psichiką ir sąmonę, kuri siunčia įvairius signalus, veikiančius kasdienę žmogaus savijautą ir sveikatą.
Nors medikai apie tai lyg ir kalba, bet aš pasigendu išsamesnės informacijos: kaip užbėgti šio amžiaus ligoms už akių, kokia profilaktika užsiimti, norint išvengti širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio. Mūsų visuomenei reikia labiau susirūpinti savo gyvenimo būdu.
– Kokie teisinio darbo įgūdžiai padėjo Jums paėmus į rankas rašytojo plunksną?
– Labiausiai pravertė teisininko darbe išugdyta logika. Šis įgūdis padėjo struktūrinti rašomą tekstą ir nepamesti minties tarp beveik 300 puslapių teksto. Teisininko patirtis leido tik pradėjus rašyti matyti visumą, aiškią kūrinio struktūrą.
– O ar radote sąsajų tarp teisėjo ir mediko darbo?
– Tiek teisėjo, tiek mediko darbas yra labai sunkus, reikalaujantis patirties, pasirengimo, didelės atsakomybės ir psichologinių žinių. Abiejų profesijų atstovai sprendžia žmogaus lemtį: medikas atlieka lemiamą operaciją ar paskiria būtinus vaistus, teisėjas priima tolesnį žmogaus gyvenimą nulemsiantį sprendimą.
– Papasakokite, kaip gimė spalvingieji romano personažai: slaugė Kurapkienė, anykštėnas Petras Zanavykas, reanimacijos specialistė Smalinskienė ir kiti.
– Veikėjų vardai ir pavardės – išgalvoti. O personažus ėmiau iš gyvenimo: tai ir kažkur matyti žmonės ar tik jų charakteriai, keletas personažų paimti iš mano giminių. Pavyzdžiui, du personažai, vaikščiojantys į visų miestelėnų laidotuves, yra tikri veikėjai iš Anykščių. Tai du keistuoliai, pagyvinantys miesto koloritą.
– Pateiksiu romano ištrauką: „<...> Pavasarį daugėdavo ir pakaruoklių. Nežinia, kas dėl to kaltas – ar bundanti ir vis gražėjanti gamta, meilės ilgesys, ar poetiškos sielos nebesusiturėjimas ir nebesusivokimas savo kūne. Ne visi ir sugebėdavo iš pirmo karto pasikarti, tačiau, atsigavę reanimacijoje, tapdavo sumanesni, ir jau svyruodavo pakaruoklėliai kur nors prie upelio, kol aptikdavo kokia prietaringa žibuokles parduoti renkanti bobulė ar šiaip atsitiktinis užklydėlis.“ Knygos puslapiuose su švelnia ironija itin šviesiai vaizduojate skaudžius gyvenimo įvykius: mirtį, sunkias ligas. Kaip Jums pavyko į juos pažvelgti be liūdesio, lyg į paprastą kasdienišką dalyką?
– Pristatant šį romaną Rašytojų sąjungos klube a. a. gydytoja ir rašytoja Filomena Taunytė mane pabarė: „Kodėl tu į mirtį žiūri su humoru?“ Tokia mano pasaulėžiūra: jeigu gyvenime užklumpa sunkesnis periodas ar labai išvargstu, stengiuosi pasitelkti humorą. Tai tarsi amortizuoja nuovargį ir sunkumus.
Man daug lengviau į pasaulį žvelgti per humoro prizmę. Žiūrėti į sunkiai sergančius ligonius ar tuos, kurie prie mirties, atvirai ir tiesiai gali būti per daug skaudu ir sudėtinga. Todėl visos knygoje pateikiamos tragiškos situacijos yra perdengtos humoru, taip tarsi paslepiant realybę.
Panašiu principu kurtas garsusis Roberto Benigni filmas „Gyvenimas yra gražus“. Jo pagrindinis herojus gyvenimą koncentracijos stovykloje savo sūnui perteikia kaip žaidimą. Taip tėvas apsaugo sūnų nuo žiaurios ir karčios realybės, nes kitu atveju tai būtų nepakeliama.
Tikiu tuo, kad sunkios ligos eiga dažnai priklauso nuo paties žmogaus nusiteikimo. Teigiamų minčių galia turi labai daug įtakos ligonio būklės gerėjimui. Tokia ir mano knygos žinutė – žmogaus egzistencija priklauso nuo mūsų pačių požiūrio ir savijautos.
– Įvykiai romane prasideda ankstyvą pavasarį, apsuka metų ratą – ir gyvenimas tęsiasi net reanimacijos palatoje. Iš kur pati savo asmeniniame gyvenime semiatės pozityvaus požiūrio?
– Didžiausias stiprybės pavyzdys – mano mama. Ji labai stipri moteris, drąsi, neturinti baimių. Jai reanimacijos palatoje tekdavo žvakutes gyvybei užgesus uždegti. Tai išmokė nebijoti mirties, į visas situacijas žvelgti realistiškai, gyvenimiškai.
Aš nesu tokia stipri kaip mama. Mano gyvenime būna visokių akimirkų: ir džiugių, ir liūdnų. Bet jei tu gebi tai priimti natūraliai, išvengi konflikto su savimi ir aplinka. Gebėjimas priimti save su visais trūkumais ir gyvenimą su visokiais etapais – turbūt tai ir yra mano atsakymas į pateiktą klausimą.
Kažkuriuo laiku pakeičiau požiūrį į žmones. Yra toks postulatas – žmogus žmogui vilkas. Pagalvojau, kodėl nepabandžius į kiekvieną naujai sutiktą žmogų žvelgti teigiamai, be išankstinio nusiteikimo. Į daugelį dalykų žiūrint pozityviai, gyventi tampa lengviau. Pozityvas ir pritraukia pozityvą. Tačiau tai turi būti tikra, eiti iš vidaus ir būti praktikuojama metų metus.
– Kokią knygą, Jūsų manymu, savo gyvenime turėtų perskaityti kiekvienas žmogus?
– Knygų, kurias reikėtų perskaityti, yra labai daug. Iš klasikos – Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“, Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“, Antuano de Sent Egziuperi „Žemė žmonių planeta“ ir kt. Iš šiuolaikinių rekomenduočiau Regimanto Tamošaičio „Vitaminų pardavėjas“, Kęstučio Navako „Du lagaminai sniego“. Taip pat mėgstu istorinę literatūrą.
– Ar galime iš Jūsų tikėtis grožinės literatūros kūrinio apie teismų kasdienybę?
– Tai būtų tikrai geri detektyvai! Tačiau dirbtinai kurti romanų nenoriu. Rašyti apie darbo teisme užkulisius – dar ne laikas. Jeigu sulauksiu a. a. Galinos Dauguvietytės amžiaus, tai kas ten žino – gal ir norėsis pasidalyti prisiminimais apie įsimintiniausias dienas Vilniaus miesto apylinkės teisme. (Šypsosi.)
– Dabar jau prasidėjo gražiausios žiemos šventės, tuo pačiu rimties ir apmąstymų laikas. Ko palinkėtumėte skaitytojams artėjančiais 2016 m.?
– Ramybės, susikaupimo ir šilumos bei gerų darbų.
Knygos „Reanimacijos palata“ recenzijos ištrauka
(Šaltinis www.rasyk.lt, autorius Elinaa):
<...> Nors mirtis reanimacijos palatoje yra neišvengiamybė, norėčiau pasidžiaugti I. Randakevičienės gebėjimu ją vaizduoti gana švelniai, elegantiškai ir netgi… optimistiškai (romane taip atsiliepiama apie ekscentriškojo kaimo kvailelio (o gal genijaus?) Vaitkaus pomėgį lankytis visose miestelyje vykstančiose pakasynose: „Dėl to kam nors iš valgytojų neretai ir vidurius susukdavo, nes laidotuvėse buvo raudota, o čia staiga reikėdavo persiorientuoti iš rimties į teatrą. <...> po šių vaizdų neretas suprasdavo: kad ir kaip būtų graudu dėl išėjusiojo Anapilin, gyvenimas nesustoja...“). Tad nors romano pavadinimas gali atbaidyti ne vieną tanatofobija sergantį literatūros mėgėją, pats tekstas veikia gydančiai. Ir ne tik dėl mirties vaizdavimo stilistikos, bet ir dėl kuriamų komiškų situacijų (tiesa, kartais pernelyg primenančių banalokus, daugelį kartų girdėtus anekdotus), šmaikščių personažų charakteristikų. <...>