– Kiek metų teisėjaujate ir koks Jūsų asmeninis teisininko kelias atvedęs iki teisėjo darbo?
– Teisėja pradėjau dirbti 2002 metais Jonavos rajono apylinkės teisme, o 2004 metais grįžau į gimtąjį Marijampolės miestą, kur iki šiol ir dirbu. Teisėja tapau pakankamai jauna, būdama 33 metų. Baigusi teisės studijas Vilniaus universitete dirbau juriste įvairiose įstaigose. Tuo metu teisėjo darbas atrodė kaip svajonių darbas, patekti atrodė nerealu. Kai draugė ruošėsi laikyti pretendentų į teisėjus egzaminą, panorau ir aš išbandyti savo jėgas. Egzaminą pavyko sėkmingai išlaikyti.
– Teisėjo darbas nelengvas, atsakingas, didelis darbo krūvis. Kas paskatino užsiimti tokia, ne mažiau atsakinga, lektoriaus darbo veikla? Kokius dalykus ir kiek metų dėstote Marijampolės kolegijoje?
– Kaip sakė šviesios atminties mano filosofijos dėstytojas profesorius A. Šliogeris, teisėjo darbas yra aptarnauti žmonių ydas. Turbūt suprantama, kad dažnai tenka dirbti stresinėje aplinkoje, spręsti ginčus, kai pats nežinai, ką daryti ir kokį sprendimą priimti. Be to, tenka išgyventi ir visiems teisėjams nuolat viešojoje erdvėje pažeriamą kritiką, pagrįstus, ar iš piršto laužtus kaltinimus. Todėl, kai 2013 metais gavau pasiūlymą Marijampolės kolegijoje būsimiems teisininkams dėstyti civilinio proceso teisę, nuoširdžiai nudžiugau. Tai buvo kaip gaivus vėjo gūsis mano darbuose. Turbūt labai pasisekė, kad gavau puikų kursą šaunių ir gabių studentų, būtent tai ir įtraukė. Be to, buvo kalbama apie planus Marijampolėje uždaryti kolegiją, turinčią labai turtingą ir ilgą gyvavimo istoriją.
Apmaudu buvo girdėti tokias kalbas, norėjosi padėti kolegijai išlikti patraukliu mokslo židiniu Suvalkijos sostinėje, prisidėti prie kolegijos stiprinimo, prie studijų patrauklumo didinimo. Džiaugiuosi, kad prisidedu prie to, jaučiuosi naudinga. Šiuo metu kolegijoje vykdoma teisės ir viešųjų pirkimų programa, taigi mane pakvietė dėstyti ir civilinę teisę. Tai verčia nuolat atnaujinti žinias, verčia tobulėti. Tai, manau, didelis indėlis, lavinamas jaunimas, formuojama tam tikra bazė. Ir pačiai linksma, smagu, skatina nepasenti, būti įdomia, nuolat atnaujinti žinias.
– Kas, Jūsų manymu, yra sudėtingiausia teisėjo ir lektoriaus darbe? Galbūt, egzistuoja paralelės tarp teisėjo ir lektoriaus darbo?
– Bendravimas su žmonėmis nelengvas tiek teismo posėdžių metu, tiek ir su kolegijos studentais. Mano nuomone, teisėjui keliamų reikalavimų tiek daug, jie tokie aukšti, kad klausimas ar įmanoma surasti tokį žmogų, kuris atitiktų visus kriterijus. Iš tiesų visuomenė, kaip nieko kito, trokšta teisingumo ir lygybės, tai matyti nuolat atliekamose apklausose. Tačiau kartais tie lūkesčiai dėl įvairių priežasčių yra nepatenkinami ir, manau, kad ne visada dėl teisėjo nesąžiningumo ar kompetencijos stokos. Tiek teisėjo darbe, tiek dirbant su studentais kolegijoje, yra nemažai panašumų. Labai svarbu suvaldyti auditoriją, nuolat reikia ieškoti naujų formų, kaip įdomiai išdėstyti ir kaip organizuoti atsiskaitymus, užduotis. Iš tiesų, didelis privalumas, kad pati galiu pasikviesti savo studentus stebėti teismo posėdžius, po to juos aptarti, kartu bandyti rasti sprendimus. Studentams įdomu patiems pasirinkus vaidmenis dalyvauti improvizuotame teismo posėdyje.
– Kokie Jūsų studentai, kaip galėtumėte apibūdinti šiuolaikinius studentus – būsimus teisininkus?
– Yra visokių studentų, bet dauguma – jauni, puikūs, žingeidūs žmonės. Daugelis ateina studijuoti neturėdami supratimo, kas ta teisė, bet kai pradeda studijuoti, vis labiau įsitraukia. Dalis studentų yra jau dirbantys, į kolegiją stoja pagilinti žinias, įgyti reikiamą kvalifikaciją. Gerai, kad baigusieji studijas gali įsidarbinti teisme, antstolių kontorose, notarų kontorose, ar kitose įstaigose. Daug baigusiųjų studijas pasilieka Marijampolėje ir čia dirba. Džiaugiuosi, kad ne vienas kolegiją baigęs absolventas sėkmingai dirba ir mūsų teisme.
– Kokias pamatines vertybes, nuostatas siekiate įtvirtinti savo studentams?
– Svarbiausia – teisingumo ir sąžiningumo jausmas. Yra buvę atvejų, kai diskusijų metu pastebėjau, kad studentai nėra tolerantiški, objektyvūs vienu ar kitu klausimu, ypač aktuali tema pastaruoju metu dėl tos pačios lyties asmenų santuokų sudarymo, partnerystės įteisinimo ir panašiai. Oi kiek ginčų kyla ir tarp jaunų žmonių. O juk teisininkas bet kokioje situacijoje turi išlikti padorus ir, be abejo, būti empatiškas. Mano, kaip lektorės siekiamybė, kad studentams teisingumas, sąžiningumas ir darbštumas taptų didžiausiomis vertybėmis.
– Mokote studentus, tačiau pati irgi nepaliaujate mokytis. Kuo šie mokslai naudingi jūsų teisėjo ir lektoriaus darbo praktikoje?
– Iš tiesų, taip sutapo, kad pradėjus dėstyti kolegijoje atnaujinau anglų kalbos žinias, pradėjau važinėti į užsienio valstybėse organizuojamus mokymus teisėjams civilinės teisės klausimais. Nacionalinės teismų administracijos mokymo centras organizuoja nuostabiausius mokymus teisėjams, tik reikia noro ir jėgų dalyvauti juose. Štai visai neseniai Madrido UNED universitete nuotoliniu būdu baigiau studijas – anglų teisinę kalbą. Tenka nagrinėti nemažai bylų su tarptautiniu elementu, nes daug mūsų piliečių sudaro santuokas su užsieniečiais, išvyksta gyventi į kitas šalis, o kilusius ginčus daugeliu klausimų sprendžia Lietuvos teismuose. Be to, Marijampolė yra pasienyje su Lenkijos Respublika, todėl nemažai ginčų kyla dėl transporto priemonių pervežimų, draudimų ir panašiai.
Akivaizdu, kad anglų teisinės kalbos žinios reikalingos mūsų darbe, nes padidina galimybes dirbti su Europos Sąjungos teisės aktais, leidžia plačiau taikyti tarptautinę teisę savo darbe. Šios žinios padeda ir darbe su studentais, jiems galiu pateikti ne tik Lietuvos teismų, bet ir Europos Sąjungos praktiką, padėti studentams rašant baigiamuosius darbus, kuriuose nagrinėjami klausimai susiję su Europos Sąjungos teise, pavyzdžiui, kaip fizinio bankroto bylos nagrinėjamos Latvijoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Nauda abipusė, įdomu ir man, ir studentams prisiliesti ne tik prie nacionalinės, bet ir prie Europos Sąjungos teisės šaltinių.
– Kokia Jūsų pagrindinė gyvenimo taisyklė?
– Blogį nugalėk gerumu. Paprasta, bet tikslu, ši taisyklė mano gyvenime pasitvirtino ne kartą.