Teisėja Sigita Jokimaitė: pagarbos žmogui, padorumo ir pavyzdingumo principai turi būti pirmoje vietoje

Atnaujintai Teisėjų etikos ir drausmės komisijai vadovauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja Sigita Jokimaitė, anksčiau buvusi šios komisijos nare. Komisijos pirmininkė sutiko pasidalyti mintimis apie keliamus reikalavimus teisėjams, gaunamus skundus ir dėl kokio kolegų elgesio jai būna apmaudu.

– Teisėjos karjerą pradėjote prieš 20 metų Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme. Ar per tuos metus matėte daug kolegų, kurie netinkamai elgėsi posėdžių metu?

– Tie 20 metų net ne praėjo, o tiesiog pralėkė. Turbūt pirmaisiais darbo metais kiekvienas teisėjas labiau susitelkia į bylų nagrinėjimą, pasiruošimą tam, o ne į savo kolegų elgesio stebėseną. Kita vertus, dirbant pirmosios instancijos teisme, padirbėti teisėjų kolegijose tenka retai. Labiau stebėti ir analizuoti kolegų teisėjų elgesį galima nagrinėjant bylas jau apeliacinės instancijos teismuose, kai dirbama kolegijose. Pažvelgusi į tam tikrus aspektus jau iš dabartinės pozicijos, kai teko padirbėti ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismuose, galiu pasakyti, kad buvo visko, ir viskas nuo tų 2001 m., kai pradėjau dirbti Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme, tikrai pasikeitė.

Visų pirma, daromi teismo posėdžių įrašai, ir tai labai didelis pliusas bei pagalba tiek ginant teisėjus nuo nepagrįstų skundų bei puolimų, tiek įrodinėjant, kad teisėjas posėdžių metu elgėsi netinkamai. Kai pradėjau karjerą, buvo tik teismo posėdžių protokolai.

Galiu patvirtinti, kad tuo periodu, kai dar nebuvo teismo posėdžių įrašų, moralizavimo, replikų, susierzinimo, balso pakėlimo ir panašių elgesio modelių, kurie, deja, rodo teisėjo šališkumą ir labai kenkia visuomenės pasitikėjimui teismais, tikrai pasitaikydavo. Nagrinėjant bylas kolegialiai, t. y. trims teisėjams, kartais (tie atvejai tikrai nebuvo dažni) kildavo didelis noras kai kuriuos kolegas stabdyti, prašyti išlikti neutralius, nerodyti susierzinimo, leisti proceso dalyviams pasisakyti, jų nenutraukinėti. Visų antra, reikia pabrėžti ir tai, kad teisėjas taip pat yra žmogus ir asmenybė, turinti būdingas charakterio savybes, nulemiančias tai, jog kiekvienas iš mūsų proceso metu turime savo darbo stilių, tempą, apklausos taktikas, kalbėjimo manierą, balso tembrą ir pan.

– Kokių teisėjų elgesio pasikeitimų pastebėjote per tuos porą dešimtmečių?

– Dažnai Komisijos sprendimuose pabrėžiame, kad pagarbos žmogui, padorumo, pavyzdingumo principai visada turi būti pirmoje vietoje. Teisėjas vadovaudamas procesui turi teisę šalinti su byla nesusijusius klausimus, nutraukti abstraktaus pobūdžio pasisakymus, nurodyti, kad į konkretų klausimą jau buvo atsakyta, ir pan. Tačiau tai darydamas jis privalo laikytis Teisėjų etikos kodekse įtvirtintų pagrindinių teisėjų elgesio principų, elgtis ir kalbėti taip, kad nebūtų pakenkta teismo autoritetui, t. y. kalbėti mandagiai, vengti balso pakėlimo, nerodyti susierzinimo, pykčio, nemoralizuoti teismo procese dalyvaujančių asmenų, būti kantrus ir mandagus. Galiu pasidžiaugti, kad šių reikalavimų tikrai laikomasi, o su jų nesilaikymo, pažeidimo atvejais Komisija savo praktikoje susiduria vis rečiau.

Teisėjų elgesys išties pasikeitė, etinis sąmoningumas, mano nuomone, išaugo. Beje, čia labai svarbų vaidmenį atliko ir šiuo metu atlieka teisėjų etikos sklaida teisėjų bendruomenėje. Komisija teikia konsultacijas ir rekomendacijas teisėjų etikos klausimais, inicijuoja ir organizuoja mokymus, susitikimus, diskusijas, viešina savo veiklą kitais būdais. Ankstesni Komisijos pirmininkai A. Gutauskas ir A. Norkūnas dėjo daug pastangų šioje srityje. Teisėjų etikos mokymus teisėjams vedu ir aš, ir tai darau su dideliu malonumu, nes kiekvieną kartą kyla įdomios diskusijos, išsakomi labai reikalingi pastebėjimai, apsikeičiama praktika ir pan.

– Dvi teismų savivaldos institucijos nagrinėja skundus dėl teisėjų elgesio: Teisėjų garbės teismas ir Teisėjų etikos ir drausmės komisija. Dėl tokios tvarkos pareiškėjai kartais sprendimo laukia ir daugiau kaip metus. Ar nebūtų tikslinga įsteigti vieną instituciją (jas turi ir kitų teisinių profesijų atstovai: prokurorai, advokatai, notarai, antstoliai)?

– Pritariu, kad mūsų, t. y. teismų, savivaldos sistema teisėjų etikos priežiūros srityje gali būti tobulinama. Vis dėlto, mano giliu įsitikinimu, o jis susiformavo dirbant šioje sistemoje kelerius metus, ji tikrai veiksminga ir toks modelis turi daugiau pliusų nei minusų. Teisėjų etikos ir drausmės komisija, visų pirma, atlieka tam tikro filtro ir, galima sakyti, ikiteisminio tyrimo institucijos, padedančios Teisėjų garbės teismui nagrinėti tik pagrįstai iškeltas, parengtas drausmės bylas, vaidmenį. Pagal Komisijos nuostatus, gavus teikimą (skundą, pareiškimą, pranešimą), pirmiausia nustatoma, ar jis atitinka jam keliamus reikalavimus ir ar toks teikimas iš viso nagrinėtinas Komisijos posėdyje. Taip pat labai reikšminga tai, kad Komisija surenka (jei to reikia) papildomą medžiagą – gauna teisėjų paaiškinimus, paveda atlikti tyrimus ir pan.

Dar vieną labai svarbų momentą apibūdinčiau kaip mūsų sistemos pliusą, o ne minusą. Teisėjams, pažeidusiems Teisėjų etikos kodekse nustatytas elgesio taisykles, bet pripažinusiems tokias savo klaidas, Komisija, atsižvelgusi į nusižengimo pobūdį, pasekmes, požiūrį į padarytą nusižengimą ir pastangas pasekmėms pašalinti, gali atsisakyti iškelti drausmės bylą nuspręsdama, jog pats apsvarstymas Komisijoje yra pakankamas poveikis teisėjui (šiuo atveju byla į Teisėjų garbės teismą nepatenka). Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad pats teisėjo svarstymas Komisijoje yra labai veiksminga prevencinė priemonė, padedanti užtikrinti, jog toks teisėjo elgesys ateityje tikrai nepasikartos. Daugelis teisėjų labai išgyvena dėl padarytų pažeidimų.

– Pastaraisiais metais skundų, kuriuos gauna Teisėjų etikos ir drausmės komisija, mažėja. Ar per tuos metus pasikeitė teisėjų elgesys, ar žmonės nebenori rašinėti skundų?

– Tendencijos tokios: 2016 m. gauta 218 skundų, 2017 m. – 254, 2018 m. – 314, 2019 m. – 258, 2020 m. – 213. Taigi vidurkis per šiuos penkerius metus yra 251 skundas. Metus sudaro 365 dienos, darbo dienų, kaip žinome, yra dar mažiau, taigi skundų pakankamai ir, mano nuomone, jų bus ir ateityje. Priežastis paprasta: kad ir kokio aukšto lygio būtų teisėjų sąmoningumas etikos srityje, visgi analizuojant daugelio skundų, kurie nenagrinėjami Komisijoje, turinį pasitvirtina visiems labai gerai žinoma tiesa, jog dažnai pralaimėjusi šalis, išreikšdama nepasitenkinimą teismo priimtu procesiniu sprendimu, pasinaudoja ne tik galimybe apskųsti jį instanciniu būdu, bet ir skundžia teisėjo procesinius veiksmus Teisėjų etikos ir drausmės komisijai.

Atsakant į tokį skundą pareiškėjams paaiškinama, kad konkrečios bylos nagrinėjimas, joje esančių įrodymų vertinimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas, atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas ir jų motyvavimas yra teismo procesinė veikla vykdant teisingumą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai; teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Bet koks kitų institucijų ar asmenų kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą yra draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendime yra išaiškinęs, jog galimybė teisėjams taikyti kokias nors neigiamus padarinius turinčias priemones už jų priimtus konkrečius sprendimus (juose išdėstytą faktų vertinimą ir teisės aiškinimą) sudarytų prielaidas pažeisti teisėjo procesinį savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, kištis į teisėjo ar teismo veiksmus vykdant teisingumą. Tai reiškia, kad Komisija neturi teisės revizuoti teisėjo priimto sprendimo turinio, negali vertinti, ar šis procesinis sprendimas teisėtas ir pagrįstas, ir negali taikyti teisėjui drausminės atsakomybės už šio procesinio sprendimo priėmimą.

Teisėjo priimtų procesinių sprendimų ir atliktų procesinių veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrintas tik apskundus juos aukštesnės instancijos teismui.

– Komisiją sudaro teisėjai ir visuomenės atstovai. Ar dažnai skiriasi nuomonės?

– Būna įvairiai. Dažniausiai nuomonės sutampa, bet pasitaiko atvejų, kai teisėjų ir visuomenės atstovų pozicijos skiriasi. Tai vertinu labai palankiai, nes nuomonių skirtumas, iš to išplaukianti gili ir išsami diskusija nagrinėjamu klausimu tik padeda, o ne trukdo priimti teisingą sprendimą byloje. Įsiklausius į visuomenės atstovų, mūsų Komisijos narių, poziciją tampa aišku, kad būnant teismų sistemos viduje, o ne jos išorėje, galima nepamatyti, neįvertinti tam tikrų dalykų, nepajusti kai kurių aspektų ir niuansų, kuriuos ypač jautriai vertina visuomenė. Vis dėlto bet kokiu atveju priimdami sprendimą ir Komisijos nariai teisėjai, ir joje dirbantys visuomenės atstovai vadovaujasi ne nuomonėmis, požiūriais (dažnai dėl visuomenėje kilusio rezonanso), o bylos duomenimis ir teisėjo drausminės atsakomybės pagrindais, kurie nustatyti įstatyme.

– Dėl ko dažniausiai skundžiasi pareiškėjai?

– Pareiškėjų skundai labai įvairūs. Didelė jų dalis, kaip jau minėjau ir ką konstatuojame atsakydami, susijusi su teisėjų procesine veikla, teisingumo vykdymu, į kurį Komisija neturi teisės kištis. Dažniausias tokio skundo leitmotyvas – nepatiko bylos baigtis, ginčo išsprendimo rezultatas, vadinasi, teisėjas bylą išnagrinėjo neteisingai, ir, anot pareiškėjo, to pakanka, kad būtų pripažinta, jog teisėjas pažeidė ir etikos taisykles. Reikia pripažinti ir visada atsiminti, jog teisėjai tikrai yra visuomenės stebėjimo objektai ir darbe, t. y. tada, kai nagrinėja bylas, vykdo teisingumą, ir kitoje, nedarbinėje, aplinkoje. Taigi gauname skundų, susijusių ir su teisėjo elgesiu viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose, pvz., Facebook. Visgi didžiausia skundų dalis susijusi su teisėjų elgesiu teismo posėdžių metu, jų, anot pareiškėjų, šališkumu.

– Koks skundas Jums įsimintiniausias?

– Vis dėlto itin nemalonūs ir įsimenantys blogąja prasme (čia kalbu apie pagrįstus proceso dalyvių skundus, dėl kurių teisėjams buvo iškeltos drausmės bylos) yra pareiškėjų skundai, susiję su netinkamu teisėjų elgesiu bylos nagrinėjimo metu, kai konstatuojami pagarbos žmogui, padorumo, pavyzdingumo principų pažeidimai. Štai vieno teisėjo netinkamą elgesį proceso metu, o būtent dėl konstatuoto posėdžio metu teisėjo irzlumo, nekantrumo, susierzinimo, balso pakėlimo, netinkamų frazių vartojimo, netgi šaukimo, Komisija savo posėdžiuose svarstė net tris kartus. Teismo posėdžio metu (ir tai patvirtino garso įrašai) teisėjas kaltinamojo atžvilgiu vartojo tokias frazes, kaip „čia jums ne pageidavimų koncertas“, „visi jūsų išsidirbinėjimai turi būti pabaigti“ ir pan. Kitoje byloje teisėjas su teismo darbuotojais bendravo arogantiškai, žemino, menkino juos vadindamas „dub dubom“, liepdamas „prikąsti liežuvį“, „pasukti propelerį“. Tokie atvejai ypač kenkia teismo autoritetui ir visuomenės pasitikėjimui teismais.

– Kiek maždaug skundų perduodama nagrinėti Teisėjų garbės teismui?

– 2020 m. Komisija iškėlė dvi drausmės bylas, kurias perdavė nagrinėti Teisėjų garbės teismui. 2019 m. perduota viena byla, 2018 m. – dvi, 2017 m. – keturios.

Iš tiesų šis skaičius, palyginti su tuo, kiek teikimų / skundų gaunama Komisijoje, yra labai mažas. Štai per 2020 m. iš viso gauta 213 teikimų / skundų, kuriais buvo prašoma iškelti teisėjams drausmės bylas. Didelė jų dalis, nesant tam pagrindo, nebuvo perduoti nagrinėti Komisijos posėdyje. Teisėjų Garbės teismui 2020 m. perduotos dvi bylos.

– Ar dažni tokie atvejai, kai Komisija įžvelgia galimą etikos pažeidimą, tačiau Teisėjų garbės teismas tokio pažeidimo nenustato?

– Tokie atvejai nėra dažni, mano darbo Komisijoje laikotarpiu jų iš viso nebuvo, tačiau tai nereiškia, kad Teisėjų garbės teismas negali priimti kitokio sprendimo. Teisėjų garbės teismas gali nesutikti su Komisijos sprendimu ir priimti kitokį sprendimą: 1) nutraukti drausmės bylą, nes nėra drausminės atsakomybės pagrindo; 2) nutraukti drausmės bylą, jei praleistas terminas šiai bylai iškelti; 3) apsiriboti drausmės bylos svarstymu; 4) paskirti drausminę nuobaudą.

– Kartais ir patys teisėjai Komisijos prašo konsultacijų vienu ar kitu klausimu. Dėl kokių etikos niuansų patiems teisėjams kyla abejonių?

– Komisijos konsultacijų spektras labai platus ir įvairus. Visgi galima daryti išvadą, kad dažniausiai teisėjams kyla klausimų, ar vykdant jiems tam tikrą veiklą, prisiimant tam tikrus įsipareigojimus (pvz., visuomeninėse organizacijose, asociacijose, savanorystės veiklose) nebus pakenkta jų kaip teisėjų nešališkumui ir nepriklausomumui.

Pavyzdžiui, buvo suteiktos konsultacijos dėl galimybės teisėjams pasinaudoti sporto klubų pasiūlymais, skirtais juridiniams asmenims; konsultuota dėl to, ar gali teisėjas išnuomoti nekilnojamąjį turtą ir gauti pajamas iš nuomos mokesčio; taip pat suteikta konsultacija, ar nebus etikos pažeidimo, jei būtų įsteigta teismo ar teismo pirmininko taurė ir ja būtų apdovanoti vaikų ir jaunimo sporto varžybų nugalėtojai. Komisijos buvo klausiama ir dėl to, ar apylinkės teismo administracija turi teisę organizuoti pinigų rinkimą į teisėjų fondą, skirtą gimimo dienos dovanoms ar kitoms progoms, ir ar teisėjas gali atsisakyti duoti pinigų į fondą. Teirautasi ir dėl tam tikrų laisvalaikio leidimo formų, t. y. ar jos neprieštarauja teisėjo elgesio principams. Štai viena teisėja klausė, ar jos dalyvavimas mokamuose flamenko šokių pasirodymuose, kuriuos organizuoja viešoji įstaiga, suderinamas su Teisėjų etikos kodekso nuostatomis.

Teisėjams taip pat dažnai kyla klausimų dėl viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo taikymo teisėjo veikloje, dėl nusišalinimo nuo bylos nagrinėjimo. Klausta ir apie tai, ar neprieštarautų teisėjo etikos principams savanorystė nevyriausybinėse, pelno nesiekiančiose organizacijose viešosiose įstaigose, centruose, teikiančiose pagalbą socialiai remtiniems asmenims, kuri pasireikštų nemokamu žodinių ar rašytinių konsultacijų tokiems asmenims teikimu.