Kaip informuoja teismas, nagrinėtoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimo, kuriuo, konstatavus, kad pareiškėjas Vilniaus lopšelis-darželis pažeidė Bendrajame duomenų apsaugos reglamente (BDAR) įtvirtintus duomenų kiekio mažinimo bei tikslo apribojimo principus, pareiškėjui inter alia pateiktas nurodymas iš vaiko tėvų (globėjų) nerinkti dokumentų, pagrindžiančių vaiko lopšelio-darželio nelankymo priežastį, siekiant apskaičiuoti mokėtino mokesčio už ugdymo įstaigą dydį.
LVAT, įvertinęs BDAR 5 straipsnyje įtvirtintus su asmens duomenų tvarkymu susijusius principus ir 6 straipsnio 1 dalyje įvardytas duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygas, taip pat jas aiškinančią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, priėjo prie išvados, kad bet koks asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu atitinka minėtas BDAR 5 ir 6 straipsnių nuostatas.
Įvertinusi BDAR nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo: 1) tam, kad asmens duomenų tvarkymas atitiktų tikslo ribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principus, (i) asmens duomenys turėtų būti renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais, (ii) asmens duomenys turėtų būti tvarkomi tik tokia apimtimi, kuri yra būtina, atsižvelgiant į nustatytus tikslus, ir tik tuomet, jei asmens duomenų tvarkymo tikslo pagrįstai negalima pasiekti kitomis priemonėmis; 2) visi asmens duomenys, kurie nėra būtini nustatytam tikslui pasiekti, neturi būti renkami ir (arba) toliau tvarkomi.
Pareiškėjas asmens duomenų tvarkymo teisėtumą grindė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 4 d. patvirtintu Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas), kuriame nurodyta, kokiais įstaigos nelankymo atvejais mokestis už vaiko maitinimą nemokamas.
Nagrinėdamas apeliacinį skundą, LVAT vertino, ar pareiškėjo tvarkomų asmens duomenų apimtis buvo būtina, atsižvelgiant į nustatytą tikslą – apskaičiuoti mokestį už vaiko maitinimą lopšelyje-darželyje, ar renkami duomenys nebuvo pertekliniai šiam tikslui pasiekti. Įvertinus pareiškėjo de facto (faktiškai) renkamų asmens duomenų apimtį, nustatyta, jog pareiškėjas rinko ne tik duomenis, būtinus identifikuoti vaiką bei nustatyti įstaigos nelankymo priežastį (t. y. tėvų (globėjų) vardą, pavardę, vaiko vardą ir pavardę, vaiko nelankymo datą (laikotarpį), grupę, nelankymo priežastį), bet ir ugdymo įstaigos nelankymo priežastį patvirtinančius įrodymus (t. y. tam tikrus dokumentus iš tėvų (globėjų) darboviečių, duomenis, kad vaikas lankėsi ir kada lankėsi gydymo įstaigoje).
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi asmens duomenų rinkimo tikslą (apskaičiuoti mokestį už vaiko maitinimą lopšelyje-darželyje), šiam tikslui pasiekti pareiškėjo renkamų asmens duomenų apimtį, darė išvadą, kad ugdymo įstaigos nelankymo priežastį patvirtinančių įrodymų rinkimas nebuvo būtinas nustatytam tikslui, susijusiam su apmokėjimu už vaiko maitinimą lopšelyje-darželyje, pasiekti.
Nagrinėjamu atveju asmens duomenų tvarkymo tikslą – apskaičiuoti mokestį už vaiko maitinimą lopšelyje-darželyje – buvo galima pasiekti kitomis priemonėmis, nerenkant perteklinių duomenų, t. y. minėtam tikslui pasiekti būtų pakankama rinkti tik asmens duomenis, būtinus identifikuoti vaiką bei nustatyti įstaigos nelankymo priežastį, neprašant pateikti papildomų duomenų, skirtų ne nustatyti neatvykimo į įstaigą priežastį, o ją pagrįsti. Papildomas duomenų rinkimas, išskyrus pačios nebuvimo įstaigoje priežasties (kuri pateisinama pagal Aprašo nuostatas) nustatymą, nedaro įtakos mokesčio už maitinimą dydžiui apskaičiuoti, todėl būtinybės šiuos duomenis rinkti nebuvo. Taigi, toks duomenų rinkimas negali būti laikomas teisėtu BDAR nuostatų prasme.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad šioje byloje susiklostė ekstraordinari situacija, kai pareiškėjui Vilniaus lopšeliui-darželiui teisę rinkti asmens duomenis, kurie, kaip nustatyta byloje, laikytini pertekliniais ir pažeidžiančiais BDAR įtvirtintus tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principus, suteikia nacionalinis norminis teisės aktas – Aprašas.
Įvertinus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką bei tai, kad BDAR nuostatos yra tiesiogiai taikomos, buvo padaryta išvada, jog pareiškėjas, rinkdamas asmens duomenis, privalėjo vadovautis BDAR nuostatomis, inter alia BDAR įtvirtintais tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principais. Šios pareigos nepaneigė ta aplinkybė, kad nacionaliniame norminiame teisės akte (Apraše) nustatytos galbūt BDAR normoms prieštaraujančios vidaus teisės nuostatos.
Kitaip tariant, Apraše nustatyta teisė pareiškėjui tvarkyti tam tikrus asmens duomenis nesudarė pagrindo nepaisyti BDAR nuostatų, inter alia asmens duomenų tvarkymo principų. Vien ta aplinkybė, kad toks duomenų tvarkymas yra įtvirtintas nacionaliniame norminiame teisės akte (Apraše), per se (pati savaime) nesudarė pagrindo konstatuoti, kad šis asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas ir atitinka BDAR įtvirtintus pamatinius asmens duomenų tvarkymo principus.