Praėjusią savaitę trijų teisėjų kolegijos paskelbtas nuosprendis, kuriuo buvę Specialiosios paskirties milicijos būrio (OMON) Vilniuje vadovai Boleslovas Makutynovičius ir Vladimiras Razvodovas buvo išteisinti, sulaukė neigiamų atgarsių ne tik visuomenėje, bet ir tarp teisėjų – to paties Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja O. Gasiulytė socialiniame tinkle „Facebook“ pareiškė, kad dėl priimto nuosprendžio iš savo draugų sąrašo pašalino teisėjų kolegijai pirmininkavusį teisėją Audrių Cininą.
„Nemanau, kad turiu aiškintis, kodėl savo kolegą A. Cininą pašalinau iš draugų tarpo. Pagal Teisėjų etikos kodeksą mes neturime teisės kritikuoti kolegų sprendimų. Aš to ir nedarau, juolab absoliučiai neišmanydama baudžiamosios teisės ( 35-erius metus esu civilistė). Tačiau gyvenimas – toks sudėtingas dalykas, kad sausa įstatymo raidė nebūtinai reiškia teisingą sprendimą ( mes civilistai tam turime CK 1.5 str. – teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijai). Dar kartą kartoju: nekomentuoju, nekritikuoju, bet man – tai nesuvokiama, ką jis padarė 25-aisias Lietuvos nepriklausomybės metais, t.y. Lietuvos teismas pasakė, kad mes nebuvome okupuoti, kad nebuvo karinių veiksmų ir pan., kai Rusijos kariuomenė Lietuvą paliko tik 1993m.
Mano Tėtis – 10 metų kasęs Vorkutos šachtose anglis už tai, kad šieno kaugėje slėpė sužeistą Lietuvos partizaną, grabe vartosi, tokius dalykus girdėdamas. Dar kartą kartoju – nekritikuoju, nekomentuoju.
Nežinau, ką pati būčiau dariusi tokioje situacijoje, bet pasirašyti po tokiu nuosprendžiu nebūčiau galėjusi. Aukštesnės teismų instancijos sudėlios taškus ant i, bet man, kaip nepriklausomos Lietuvos pilietei (nukentėjusiai nuo sovietų okupacijos) – toks nuosprendis nesuvokiamas, kaip ir kas ten beaiškintų, kas kaltas – prokurorai ne taip suformulavo kaltinimus, ar dar kas nors. Glitu, neskanu ir labai negera... Ne kaip teisėja, bet kaip nepriklausomos Lietuvos pilietė, aš turiu teisę į tokią nuomonę – juk gyvename demokratinėje šalyje ? Ar jau nebe?“ – savo paskyroje rašo teisėja O. Gasiulytė.
Anot jos, „labai gaila, kad Lietuvoje nebuvo laiku priimtas Desovietizacijos įstatymas, todėl tokie dalykai ir vysta dabar“.
„Kartais šieno kupetoje norisi pasislėpti, kad tu esi savo brangiausios Tėvynės teisėja, bet nieko nepadarysi – ir sovietiniai, parsidavę anai valdžiai – visokie KGB rezervistai turi vienodas teises, o tu nieko negali padaryti. Tada norisi kaukti, bėgti iš savo darbo, bet kodėl? Aš myliu savo darbą, jį išmanau, nekolaboruoju su svetima valstybe. Bėkit Jūs – parsidavėliai... Gerai, išmeskit mane, nes aš nebaliavojau su žinomu Kaišiadorių verslininku, o Jūs baliavojot ir tame nieko blogo neįžiūrit – kaip atpirkimo ožį išmetėt kanclerį iš darbo, o patys – švaručiai. Na, nežmoniškai šlykštu“, – savo nuomonę išdėstė teisėja.
Tokie O. Gasiulytės pasisakymai sulaukė visuomenės palaikymo – jai dėkojama, kad Lietuvoje dar yra tokių garbingų teisėjų. „O. Gasiulytė, esate laisvos Lietuvos pasididžiavimas“, – rašė vienas visuomenės veikėjas.
Tuo metu prokurorai, susipažinę su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, kuriuo išteisinti buvę OMON pareigūnai, priėmė sprendimą nuosprendį skųsti. „Prokuratūra nesutinka su teismo pateiktu tarptautinės ir nacionalinės teisės aiškinimu bei jos taikymu“, – yra pranešę prokurorai.
Tuo metu A. Cinino pirmininkaujama teisėjų kolegija nusprendė kaltinamuosius išteisinti, nes jie nusikaltimų, kuriais buvo kaltinami, nepadarė.
„Teismas nustatė, kad kaltinamiesiems – buvusiems OMON karininkams neatitinka tarptautinės humanitarinės teisės formuluočių, – du buvę karininkai B. Makutynovičius ir V. Razvodovas nebuvo siejami nei su 1991 m. sausio 13-osios, nei su 1991 m. liepos Medininkų žudynėmis, tačiau jie buvo kaltinami tuo, kad 1991 m. terorizavo ir baugino beatsikuriančios Lietuvos kariuomenės ir muitinės pareigūnus. (…) B. Makutynovičiaus ir V. Razvodovo veiksmai kaltinime buvo įvertinti kaip 1949 m. Ženevos Konvencijos nustatyto elgesio su civiliais asmenimis taisyklių pažeidimas. Šios Konvencijos 2 straipsnis nustato, kad ji įsigaliojo, t. y., jos apsauga civiliams taikoma tik tuo atveju, jeigu Konvencijoje numatyti nusikaltimai padaryti karo, ginkluoto konflikto arba okupacijos metu. Kaltinime nebuvo nurodyta, o teisme nagrinėjimo metu nebuvo įrodinėjama, kad tokia padėtis nurodytu laikotarpiu Lietuvoje buvo susiklosčiusi.
Vadinasi, kaltinimo požiūriu, 1991 m. Lietuvoje nebuvo nei karinės padėties, nei ginkluoto konflikto, nei okupacijos. O tuo pačiu ir nebuvo sąlygų, kurioms esant įsigalioja Ženevos Konvencijos nuostatos“, – yra teigęs teisėjas A. Cininas.