Deja, neretai šį procesą apsunkina baimė ir psichologinis diskomfortas, kurį liudytojai ir nukentėjusieji patiria teisme. Apie tai, su kokiomis pagrindinėmis baimėmis liudytojai ir nukentėjusieji šiandien susiduria ir kaip stengiamasi užtikrinti saugų jų dalyvavimą teismo procese, pasakoja Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas.
– Lietuvoje kiekvienas norintis gali dalyvauti atviruose teismo posėdžiuose. Ne paslaptis, jog čia susirenka ne tik proceso dalyviai, bet ir visai nežinomi pašaliniai asmenys, kurių reakcijas, veiksmus sunku prognozuoti. Ar teismo darbuotojai, teisėjai yra tinkamai pasiruošę reaguoti į galimas kritines situacijas?
– Deja, gyvenime dažniausiai jau taip būna, kad kol nesusiduriame su kokiomis nors kritinėmis situacijomis, rimtesniais incidentais, jaučiamės saugūs. Tas pats ir teismuose – saugumo klausimas kaskart prisimenamas jau atsitikus kokiems nors įvykiams, o jie gali kilti ir visai netikėtai. Yra buvę atvejų, kai incidentas kilo visai paprastoje civilinėje skyrybų byloje per turto dalybas – atsakovas (buvęs vyras) puolė ir sužalojo savo žmoną, užpuolė posėdžių sekretorę ir teisėją. Ir nors man asmeniškai nėra tekę susidurti su rimtesniais incidentais ir apskritai Lietuvos teismuose jų pasitaiko gana retai, tai nereiškia, kad mūsų teismuose yra saugu.
Štai jei dabar manęs paklaustų, ką aš daryčiau posėdžio metu įvykus vienam ar kitam incidentui, kaip elgčiausi, į ką pirmiausia kreipčiausi ir t. t., vieno atsakymo aš neturėčiau, kaip jo neturėtų ir kiti mano kolegos. O juk tik tinkamai sureagavus tokiose situacijose galima apsaugoti tiek pačius proceso dalyvius, tiek ir teismo darbuotojus. Manau, jog saugumo politikos klausimai Lietuvos teismuose turėtų būti rimčiau apsvarstyti, nes, net ir neskiriant tam didelių išlaidų, o tik paprasčiausiai tinkamai informavus žmones, liūdnesnių padarinių, įvykus kokiam nors įvykiui, išvengti būtų žymiai lengviau.
Vis dėlto ir žvelgiant į užsienio šalis, pavyzdžiui, Norvegiją, reikėtų paminėti, jog ir ten iki garsiosios Breiviko bylos kokios nors griežtos saugumo politikos teismuose nelabai ir buvo. Tad ir pas mus iš esmės situacija gana panaši. Manau, kad apskritai Lietuvos teismuose liudytojai ir nukentėjusieji gali jaustis gana saugiai, tačiau niekada negali žinoti, kada teks susidurti su ribine situacija. Juk ir einant į lėktuvą keleivių patikra yra labai detali, bet situacijų pasitaiko įvairių – įsinešami ir ginklai, pasitaiko ir užgrobimų...
– Su kokiomis baimėmis, Jūsų nuomone, teismuose dažniausiai susiduria liudytojai ir nukentėjusieji?
– Manau, jog šiandien daugelis į teismą ateinančių žmonių apskritai nesijaučia jaukiai, dauguma jų dėl vienų ar kitų priežasčių patiria tam tikrą psichologinį diskomfortą. Ir tai suprantama, nes atėjusieji pakliūva į sau neįprastą aplinką, daugumai neaiškios ir pačios procedūros – žmonės nežino, kaip viskas vyks, ką jie turės daryti ir pan.
Be to, būna ir taip, kad, tarkim, nagrinėjant nusikalstamo susivienijimo bylas, teismo posėdžių salėje sėdi iki 30 kaltinamųjų – liudytojui įžengti į tokią aplinką tikrai baugu. Duodant parodymus jam kyla abejonių dėl jo paties saugumo, bijomasi keršto. Todėl dažnu atveju, mano manymu, didžiausią diskomfortą žmogus jaučia ne dėl to, kad pačiame teisme yra nesaugu, bet, priešingai, dėl to, kas jo laukia už teismo durų. Tad saugumo klausimas nukentėjusiųjų ir liudytojų atžvilgiu esminis tampa jau ikiteisminio tyrimo etape, jau tada svarbu labai aiškiai identifikuoti galimas grėsmes, bendradarbiauti su skirtingomis teisėsaugos institucijomis, žiūrėti, ar asmenų nebuvo bandoma paveikti, ar jie nesulaukė grasinimų ir panašiai.
– Ar yra būdų mažinti liudytojų ir nukentėjusiųjų patiriamą psichologinę įtampą teisme?
– Lyginant su užsienio šalimis, mums vis dar pritrūksta pajėgų, kad liudytojais ir nukentėjusiaisiais teismuose būtų tinkamai pasirūpinta. Pavyzdžiui, Norvegijos teismuose yra įkurtas savanoriavimo institutas, kur savanoriai iš įvairių labdaros, nevyriausybinių ar kitų organizacijų prie posėdžių salių pasitinka teismo lankytojus, jais pasirūpina, su jais pabendrauja, paaiškina, kaip viskas vyks, jei žmogus nerimauja, jį nuramina. Tai yra saugumo politikos dalis, nereikalaujanti didelių investicijų, bet sukurianti žymiai didesnį komfortą teisme besilankančiam asmeniui.
Džiugu, kad, perėmus norvegų patirtį, naujovės jau diegiamos ir mūsų teismuose. Tikimasi, kad taip bus mažinamos liudytojų ir nukentėjusiųjų iš nežinojimo kylančios baimės, kartu palengvės ir apklausų vykdymas.
– Lietuvos teismai nuo 2012 metų liko be policijos apsaugos – panaikinti policijos postai, kurie dabar įrengti tik keturiuose šalies teismuose. Kokios techninės priemonės šiuo metu yra taikomos Lietuvos teismuose, siekiant užtikrinti liudytojų ir nukentėjusiųjų saugumą? Nuo kokių galimų pavojų bandoma apsisaugoti?
– Konkrečias grėsmes įvardyti yra sunku, nes, kaip jau minėjau, įvairūs incidentai gali kilti ir tuomet, kai jų visai nesitikima. Mūsų šalyje padidintų saugumo priemonių imamasi tada, kai nagrinėjamos sudėtingos, pavyzdžiui, nusikalstamo susivienijimo, bylos. Tada tam tikri asmenys yra saugomi, juos lydi pareigūnai su kaukėmis, taip pat pasitelkiami ir slapti stebėtojai. Esant poreikiui, pavyzdžiui, gavus duomenų apie galimus pavojingus incidentus, bendradarbiaujama su policija. Policijos pareigūnų dalyvavimas padeda suvaldyti pavojingas situacijas, užtikrinti fizinį asmenų saugumą, be to, tai veikia ir kaip prevencinė priemonė. Tačiau visa tai yra išimtys ir kasdien teismo lankytojai prie posėdžių salių to nepamatytų.
Taip pat, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teisme yra laikomasi tvarkos, kad bet kas negali patekti į tarnybines patalpas – tam reikalingi specialūs pažymėjimai. Turime skirtingai suplanuotas posėdžių sales, kuriose įrengti pagalbos mygtukai.
– Esate ne kartą lankęsis kitų užsienio valstybių teismuose. Gal galite palyginti, kaip fizinis saugumas užtikrinamas juose? Ko mūsų teismams dar būtų galima pasimokyti?
– Apsaugos priemonių taikymas labai skiriasi įvairiose Europos valstybėse. Štai Norvegijoje, Švedijoje, Turkijoje išties moderniuose teismuose yra taikomos bent minimalios apsaugos priemonės, pavyzdžiui, lankytojų tapatybės nustatymas, išsiaiškinama, į kokią bylą einama, kai kur yra ir vadinamieji rentgeno aparatai. Tuo tarpu Gruzijoje, Tbilisio miesto teisme, dirba ir didelė apsaugos komanda, kur apie 80 specialią aprangą dėvinčių žmonių budi beveik kiekviename aukšte įrengtuose postuose.
Manyčiau, jog bendras pojūtis, kad teisme išties yra saugu, turėtų būti. Mūsų teismuose būtų paranku užtikrinti ne tokį paprastą patekimą į posėdžių sales, asmenybės tapatybės išaiškinimą.
Pažymėtina, kad techninės saugumo priemonės, mano manymu, yra tik dalis saugumo politikos šalia teisinio švietimo klausimų, psichologinės pagalbos liudytojams ir nukentėjusiesiems. Manau, jog, siekiant geriausio rezultato, didesnį dėmesį reikėtų skirti ir pačių teismo darbuotojų mokymui, informavimui apie tai, kaip reikėtų elgtis vienoje ar kitoje kritinėje situacijoje. Visi šie dalykai turėtų atsispindėti saugumo politikos gairėse.