– Kam yra skirta bausmė? Koks jos tikslas?
– Bausmė yra reagavimas į asmens padarytą nusikaltimą. Tikslai, dėl kurių skiriama bausmė, yra keli. Tai gali būti visuomenės saugumo siekis, kai nusikaltimą padaręs asmuo tiesiog izoliuojamas arba siekiama jo resocializacijos ar atgrasyti pačią visuomenę nuo nusikaltimų darymo, arba gali būti teisingumo atkūrimo, kitaip tariant, atpildo siekis, norint, kad asmuo atsakytų už savo padarytą nusikalstamą veiką.
Jei bausme norime užtikrinti vien visuomenės saugumą, susiduriame su savaime suprantamu poreikiu, kad to saugumo mums reikia kuo daugiau. Tačiau nuosekliai remdamiesi tokia prielaida turėtume taikyti labai daug ir labai drastiškų priemonių, itin ribojančių piliečių laisvę ir iš esmės stabdančių socialinę bei ekonominę visuomenės raidą. Pažymėtina, kad ir pati bausmė, kuria siekiama tik saugumo, bus orientuota vien į visuomenės poreikius ir ne visuomet bus teisinga pačiam nusikaltėliui, kuris turėtų atsakyti tik už savo veiką, bet ne už kitų polinkius nusikalsti.
Būtent teisingumo atkūrimas padarytą nusikalstamą veiką apibrėžia kaip paties asmens sukurtą (taigi laisvą) poelgį, o ne vien tik kaip iš išorės asmeniui primetamus visuomenės poreikius, ir kartu yra atsvara savaime neribotai saugumo prevencijai. Tačiau bausmės susiejimas vien tik su teisingumo atkūrimu taip pat turi trūkumų. Jeigu bausmę nuosekliai kildinsime tik iš paties nusikaltimo ir ją visiškai atsiesime tiek nuo visuomenės santvarkos, tiek nuo paties nusikaltėlio individualios situacijos, negalėsime numatyti nei bausmės skyrimo priežasties, nei jos dydžio, o jeigu ir galėsime numatyti, tai pati bausmė bus labai archajiška, rūsti, paremta principu „akis už akį“.
– Kokius iki šiol vykdytos Lietuvos baudžiamosios politikos akcentus Jūs galėtumėte išskirti?
– Kiekviena valstybė pasirenka savo būdą, kaip derinti skirtingus bausmės skyrimo tikslus. Lietuvos bausmių politikoje oficialiai deklaruojamas siekis daryti teigiamą poveikį nusikaltusiam asmeniui, kai siekiama ne tik nubausti asmenį, bet ir atverti jam resocializacijos galimybes.
Kita vertus, nuo 2003 metų bausmės buvo tendencingai didinamos, todėl galima kalbėti ir apie bausmės, kaip atgrasymo priemonės, akcentavimą. Nors apie tai kalbama gana mažai, niekur bausmių politikoje nedingo bausmės kaip atpildo vaidmuo. Puikus to pavyzdys yra Baudžiamajame kodekse nustatyta bausmės vidurkio taisyklė, kad teismas, skaičiuodamas bausmės dydį, kaip atspirties tašką ima didžiausios ir mažiausios įstatyme už tam tikrą veiką numatytos bausmės vidurkį. Tai kone matematinio modelio įtvirtinimas, kuris, visų pirma, praktikoje nelabai pritaikomas ir, visų antra, lemia labiau didesnių negu mažesnių bausmių skyrimą.
– Neretai bausmę suvokiame kaip nusikaltusio žmogaus izoliavimą nuo visuomenės, tačiau vis dažniau akcentuojama, kad alternatyvios bausmės daro geresnį poveikį. Ką Jūs manote apie alternatyvių bausmių taikymą?
– 2019 metais priimti Baudžiamojo kodekso, Bausmių vykdymo kodekso ir Probacijos įstatymo pakeitimai sudarė sąlygas teismams dažniau taikyti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes. Tačiau alternatyvių bausmių labai pervertinti nereikėtų, kaip ir nesieti jų su asmens pataisymo iliuzija.
Be to, sankcijos alternatyviomis vadinamos ne veltui, nes iš esmės turėtų švelninti klasikinių bausmių skyrimo praktiką. Bet tai įstatymo leidyboje vyksta nenoriai. Dabar veikiau susiduriama su tokia situacija, kai ne siūlomos alternatyvos įprastinėms bausmėms, o tiesiog plečiamas įvairiausių galimų bausmių ar kitų poveikio priemonių sąrašas.
– Ką manote apie laisvės atėmimo iki gyvos galvos reformą? Kodėl jos apskritai reikėjo? Kiek reforma numatyti pokyčiai yra taikomi?
– Lietuvoje tik 2019 metais įtvirtinta galimybė paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę sušvelninti, pakeičiant ją terminuoto laisvės atėmimo bausme nuo 5 iki 10 metų. Formaliai vertinant, reforma įvykdyta privertus Europos Žmogaus Teisių Teismui, nors teisiniai argumentai, kuriais pritariama reformai, yra bendro pobūdžio. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendimuose akcentavo pareigą suteikti asmeniui resocializacijos galimybę.
Lietuva, vykdydama reformą, skirtingai nei įprasta Vakarų Europos šalyse, pasirinko ne lygtinio paleidimo modelį, bet savaime griežtesnę bausmės pakeitimo taisyklę. Pagal ją po 20 metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atlikimo asmeniui gali būti paskiriama dar mažiausiai 5–10 metų laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos pasirinktame modelyje, be asmens pavojingumo, galimo recidyvo įvertinimo, yra stiprus būtent atpildo akcentas, nes faktiškai sprendžiama, kiek asmuo už padarytą nusikaltimą, nepaisant ir galbūt itin palankios jo elgesio prognozės, dar „vertas“ būti įkalintas.
Reformos suteikta galimybe sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos buvo iš karto pasinaudota. Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, jau 2020 m. apygardų teismuose gauta 10 prašymų sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, iš jų 2 prašymai patenkinti, 8 – atmesti. 2021 m. gauti 6 tokie prašymai, iš jų 1 prašymas patenkintas, 5 – atmesti.
– Ar manote, kad Lietuvos bausmių politika švelnėja?
– Nelabai, nors tam tikras ketinimas matomas, tačiau švelnėjimas vyksta pagal principą – vienas žingsnis į priekį, du atgal.
Kalinių skaičiumi Lietuva ir toliau kone du kartus viršija Europos vidurkį. Laisvės atėmimo bausmės reformos vykdomos gana atsargiai, jose daug smulkmeniškumo, įsivėlimo į detales, maksimalių bausmių stengiamasi neliesti. Kaip jau minėta, nuo naujo Baudžiamojo kodekso priėmimo 2003 metais bausmių skyrimo tendencija iki šiol yra griežtėjanti.
Visame bausmių politikos kontekste ryškiai išsiskiria 2017 m. reforma, kai įvyko baudos bausmės kriminalizavimo šuolis, Baudžiamajame kodekse drastiškai padidinus baudų dydžius. Pavyzdžiui, pagal įstatymą įprastai skirtinos bausmės vidurkis už nesunkų nusikaltimą, kad ir paprastą buitinę vagystę ar dokumento suklastojimą, yra daugiau nei 50 000 eurų. Jeigu esate statistinis lietuvis, gaunantis apie 1 000 eurų atlyginimą atskaičius mokesčius, už tokią baudą turėsite dirbti maždaug ketverius metus nieko nepirkdamas.
Vis dėlto skiriamos bausmės turi atitikti nusikaltimo sunkumą ir negali būti nepamatuotai didelės, neproporcingai, o kartu ir beprasmiškai apsunkindamos asmens padėtį. Praktikoje tokios baudos gali būti arba nerealios (tiesiog neišieškomos), arba gali sunaikinti asmens ekonominę egzistenciją, taip įgydamos konfiskuojamą poveikį.
Tad pokyčių reikėtų ir nustatant baudų dydžius, ir jas tinkamai skaičiuojant – atsižvelgiant ne tik į asmens padarytos veikos pavojingumą, bet ir į jo pajamas.