– Kiekvienam demokratinės valstybės piliečiui turbūt viena svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų teisių yra saviraiškos laisvė. Be abejo, ši teisė nėra absoliuti, tad kada teisė reikšti savo mintis ir įsitikinimus tampa neapykantos kalba?
– Saviraiškos laisvė yra fundamentali asmens teisė išreikšti savo mintis bei įsitikinimus ne tik privačiame, bet ir visuomeniniame gyvenime, šitaip įgyvendinant savo individualius poreikius bei kuriant visuomenę, kaip socialinį darinį, kuris svarbus netgi valdžios legitimumui. Vis dėlto siekiant apsaugoti kitų asmenų tokias pačias prigimtines teises į orumą ir garbę, išlaikyti socialinį vertingumą saviraiškos laisvė gali būti ribojama įstatymu iš saviraiškos laisvės apsaugos pašalinant neleistinus veiksmus (pvz., nusikaltimus). Tokiame apibrėžime nelieka konflikto tarp saviraiškos laisvės ir kitų asmenų interesų, kadangi racionaliai suderinus asmenims suteiktas teises ir pareigas galima pasiekti optimalių rezultatų – leisti jiems laisvai ieškoti, gauti ir skleisti savo mintis, idėjas bei įsitikinimus ir kartu priversti juos gerbti kitų asmenų tokius pačius teisėtus interesus, garbę ir orumą.
Neapykantos kalba yra labai platus terminas ir apima visas veikas, kurios pasireiškia asmenims naudojantis informacijos laisve arba bet kokia kita išraiškos forma. O neapykantos nusikaltimai pasireiškia ypač aiškiai išreikšta diskriminacijos ir / ar netolerancijos forma asmeniui ar asmenų grupei, apibūdinamai pagal jiems kaltininko priskiriamus tikrus ar tariamus požymius. Dėl to neigiamas pasekmes patiria ne tik konkretus nukentėjęs vienas žmogus ar keli asmenys, bet ir su tokiais nukentėjusiais save galinti sutapatinti bendruomenė. Didelis visuomenės nusistatymas prieš tam tikrais požymiais išsiskiriančias grupes sukelia nesantaiką, kurios mastas gali išaugti iki smurtinių nusikaltimų. Taip pat diskriminacija, išskyrimu grįstų pareiškimų sklaida gali sukelti didelius neramumus valstybės viduje, pvz., 2020 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose prasidėjęs judėjimas „Black lives matter“, kurio tikslas – ginti juodaodžių teises, išplitęs ir į kitas valstybes.
Nustatant leistinos saviraiškos ir draudžiamos neapykantos kalbos ribą, būtina skirti ekstremizmo ar jo skatinimo veiksmus nuo neigiamo požiūrio, reiškiamo sutrikdant, šaržuojant ar net šokiruojant. Štai visuomenėje didelio atgarsio sulaukė įvykis, kai aktoriai bažnyčioje atliko performansą, taip panaudodami metaforą, kuria buvo siekiama sukelti visuomenės diskusiją apie pedofiliją tarp dvasininkų. Nagrinėdamas bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad bažnyčioje atlikti veiksmai laikytini saviraiška, nes savo turiniu tai buvo komercinio šou renginio reklama. Tokio tikslo – sukelti visuomenės diskusiją apie pedofiliją tarp dvasininkų – šie veiksmai, arba performansas, neatspindėjo, bent jau tokių sąsajų žvelgiant iš šalies nematyti. Tačiau net jei toks nuteistųjų tikslas ir buvo, tai jo įgyvendinimas, atsižvelgiant į pasirinktą laiką ir vietą, nebuvo proporcingas kitų žmonių konstitucinių teisių pažeidimo atžvilgiu. Pažymėtina, kad asmenys nuteisti ne už pačią saviraišką, jos idėją, pasirinktą išraiškos formą ir būdą, bet už viešosios tvarkos pažeidimą, kuriuo sutrikdytos religinės iškilmės ir apeigos.
– Pastarieji keleri metai – tikrai neeilinis laikotarpis žmonijos istorijoje, nes pandemija, karas – tai įvykiai, kurie nepalieka abejingų. Turėdami tokią interneto portalų ir socialinių tinklų įvairovę, žmonės aktyviau kooperuojasi į tam tikras grupes, drąsiau ir atviriau reiškia savo nuomonę. Kaip šiuose sklaidos kanaluose įvertinama neapykantos kalba ir jos pavojingumas?
– Neapykantos kalbos apraiškas paprastai identifikuoja įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovai, kurie dirba su žmogaus teisėmis ir advokacija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, privatūs asmenys (potencialūs nukentėjusieji), policijos pareigūnai. Elektroninėje erdvėje taip pat patruliuoja virtualus policijos patrulis, kurio pagrindinė užduotis – nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų prevencija.
Štai prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą Lietuvos naujienų portalai tiek registruotiems, tiek ir neregistruotiems vartotojams panaikino galimybę rašyti komentarus po straipsniais ir vaizdo siužetais apie aktualijas, siekdami užkirsti kelią galimam dezinformacijos plitimui, nesantaikos skleidimui, neapykantos kurstymui ir kitų nedemokratinių veiksmų eskalavimui.
Praktikoje dėl neapykantos nusikaltimų internetinėje erdvėje dažnai pasitaiko situacijų, kai Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba prašo pradėti ikiteisminius tyrimus pateikdama įvairius neapykantos kalbos komentarus, paskelbtus po vaizdo įrašais socialiniame tinkle Facebook ar vaizdo įrašų dalijimosi platformoje YouTube. Šiame kontekste reikėtų atkreipti dėmesį į ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorams proceso veikloje privalomas generalinio prokuroro patvirtintas Ikiteisminio tyrimo dėl neapykantos nusikaltimų ir neapykantą kurstančios kalbos atlikimo, organizavimo ir vadovavimo ypatumų metodines rekomendacijas. Jose nurodyta, jog neapykantos kurstymas nebūtinai turi reikšti raginimą imtis smurto ar atlikti kitas nusikalstamas veikas. Konkrečių gyventojų grupių agresyvus įžeidinėjimas, pajuoka, žeminimas valdžios institucijoms turi būti pakankamas pagrindas kovoti su neapykantą kurstančia kalba. Net ir į vieno neapykantos komentaro, kuriame išreikštas grasinimas nužudyti, paskelbimą socialinėje paskyroje reikėtų žiūrėti rimtai, o tokia veika gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę.
Taigi, kiekvieną kartą privalo būti nustatomos visos reikšmingos aplinkybės: teiginio viešumas, lingvistinė išraiška, kontekstas, pavojingumas ir poveikis visuomenei ar valstybei, faktų ir nuomonių atribojimas, leistinos kritikos ribos, o neapykantos kalba ar neapykantos nusikaltimas gali reikštis per parašytą komentarą, rašytinį pareiškimą, gestus, piešinius, vaizdo medžiagą, dainų tekstą, ženklinimą, simbolius, grafičius ir pan.
– Lietuvoje teisinis reguliavimas numato baudžiamąją atsakomybę už neapykantos kurstymą. Kada ji kyla už neapykantos kalbą?
– Atskiro Baudžiamojo kodekso (BK) straipsnio, skirto neapykantos kalbai, Lietuvos teisės aktuose nėra, ją apima neapykantos kurstymas (BK 170 str.). Neapykantos nusikaltimai ir asmenų saviraiškos laisvė atribojami pagal tai, ar viešai reiškiama nuomonė arba kryptinga informacija pažeidžia kitų žmonių teises. Jeigu toks pažeidimas yra nustatomas, Europos teisėje pripažįstami jam proporcingi saviraiškos laisvės suvaržymai. ES valstybės neturi bendro neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbos reglamentavimo.
Dažniausiai baudžiamoji atsakomybė kyla už veikimą tokiais motyvais, kaip priešiškumas rasei, tautinei, etninei kilmei, lyčiai, seksualinei orientacijai, neįgalumui, religijai.
Eurobarometro duomenimis, tiek ES, tiek Lietuvoje labiausiai paplitusi diskriminacija dėl seksualinės orientacijos. Apklausos rodo, jog ES tai sudaro 53 proc. apklaustųjų. Lietuvoje neapykanta taip pat dažniausiai susijusi su seksualine orientacija ir sudaro 50 proc. visų apklaustųjų, t. y. viena iš labiausiai diskriminuojamų žmonių grupių.
Neapykantos kalbos rezultatas vienais atvejais yra akivaizdus – padarytas sveikatos sutrikdymas, sugadintas turtas, atimta gyvybė, sukeltos riaušės, vykdomi sistemingi civilių gyventojų persekiojimai ir t. t. Kitais atvejais nusikalstamo veikimo pasekmės pasireiškia daugiau kaip reali grėsmė visuomenei, kai kurstomas nepakantumas, priešiškumas, diskriminavimas arba asmenys įžeidinėjami, šmeižiami, menkinami ir pan.
– Ar šiuo metu Baudžiamojo proceso kodekse numatytų priemonių užtenka ne jų griežtumo, o pritaikymo atžvilgiu, juolab kad baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tada, kai matomi labai aiškūs nusikaltimų požymiai?
– Visuomenė visuomet tikisi veiksmingo teisėsaugos institucijų atsako į neapykantos nusikaltimus ir neapykantos kalbą. Kartu šis tikėjimas dažniausiai siejamas su baudžiamosios teisės sistemos gebėjimu tinkamai į tai reaguoti.
Dabartiniu metu egzistuoja tam tikras nebaudžiamumo už neapykantos kalbą fenomenas ir tuo piktnaudžiaujama. Kai neapykantos kurstymas nesiekia pavojingumo lygio, kai taikomas baudžiamasis įstatymas ir suformuota teismų praktika, neapykantą kurstantys asmenys apskritai išvengia bet kokios atsakomybės.
Šiuo metu Lietuvoje atsakomybę dėl viešo neapykantos kurstymo numato tik baudžiamasis įstatymas. Kitos priemonės, kurių galima imtis prieš neigiamo pobūdžio informaciją, komentarus internetinėje erdvėje, kurie nepasiekia tam tikro pavojingumo lygio, – kreiptis į interneto portalo valdytoją ar Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą dėl tokio turinio pašalinimo iš viešosios erdvės. Dar viena iš siūlomų galimybių – asmeniui pateikti teismui civilinį ieškinį dėl garbės ir orumo pažeidimo, nors konkretus nukentėjęs asmuo neapykantos kurstymo atveju ne visuomet ir yra, o kvalifikuojant veiką nebūtina nustatyti konkretaus asmens. Pakanka nustatyti, ar šia nusikalstama veika buvo siekiama pasityčiojant, paniekinant skatinti neapykantą ar diskriminaciją.
Vienas iš galimų sprendimų, kuris padėtų išgryninti takoskyrą tarp saviraiškos laisvės ir neapykantos kalbos kaip nusikaltimo, – administracinė teisena. Ko gero, nepagrįstai pamirštamas Administracinių nusižengimų kodeksas, kurį dažnai vadiname „mažuoju baudžiamuoju kodeksu“. Pažymėtina, jog šiuo metu administracinė atsakomybė už neapykantos kurstymą apskritai nėra numatyta. Tam tikri neapykantos kurstymo veiksmai, kurie yra akivaizdžiai amoralūs, neetiški ir pažeidžia tam tikrų visuomenės grupių lygiateisiškumą, nesulaukia atsako, nes nesiekia tokio pavojingumo, kurio reikalauja baudžiamoji teisė. Neapykantos kalbos daroma žala sunkiai pamatuojama ir nepagrįstai nuvertinama. Nors už tai ir numatyta baudžiamoji atsakomybė, tačiau sankcijose įtvirtintos bausmės yra ganėtinai švelnios (pvz., BK ir 169 str., ir 170 str. įtvirtinta maksimali laisvės atėmimo bausmė – iki 3 metų), o patys nusikaltimai laikomi nesunkiais. Į Administracinių nusižengimų kodeksą perkeliant tyčiojimosi ir niekinimo požymius būtų galima lengviau identifikuoti tokių veiksmų pavojingumo laipsnį. Žinoma, tiesioginis neapykantos skatinimas ir raginimas diskriminuoti žmonių grupę turi likti BK. Administracinė atsakomybė asmeniui ir nuobaudos paskyrimas jam būtų efektyvi priemonė. Asmuo, vieną kartą sumokėjęs baudą, kitą kartą jau tokio pobūdžio veikų nedarytų.
– Kokia teismų praktika formuojama?
– Lietuvos teismų praktikoje naudojami kriterijai lemia neigiamų komentarų, kuriems taikoma saviraiškos laisvės apsauga, ir komentarų, kuriems taikoma BK 170 str. numatyta atsakomybė, atskyrimą: pavartotų teiginių siekiai, tikslai ir motyvai; vartojama leksika; pavartotų žodžių kontekstas ir kartu pavartoti teiginiai; vartojamų teiginių forma, turinys ir skleidžiamų teiginių tikslingumas; kaltinamojo įsitikinimai ir propaguojamos idėjos. Teismai nėra linkę pripažinti neapykantos kurstymo tais atvejais, kai neapykanta netiesiogiai skatinama. Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai į BK 170 str. sudėtį nepatenka komentarai, kuriais smurtas prieš homoseksualius asmenis ar asmenis, priklausančius tam tikroms tautinėms grupėms, yra pateisinamas, išreiškiamas teigiamas požiūris į tokių asmenų diskriminaciją, tačiau tiesiogiai nėra raginama imtis konkrečių veiksmų.
Komentarus rašančių asmenų prisipažinimai baudžiamajame procese dažniausiai grindžiami tuo, kad pasikarščiavo ir parašė nepadorų komentarą, norėdami tik išreikšti savo nuomonę. Asmenys paprastai sutinka, kad rašydami komentarus pasirinko per šiurkščias frazes, nesiekė kurstyti nesantaikos, susidoroti ar smurtauti, gailisi dėl to ir pasižada daugiau taip nesielgti. Pažymėtina ir tai, jog asmenų, paskelbusių neapykantos komentarų, socialinė paskyra užblokuojama ir tik ištrynus komentarus atblokuojama.
Teismui tenka sunki užduotis – suderinti dvi lygiavertes vertybes: teisę į saviraišką ir teisę į lygiateisiškumą, o kartu rasti ir apibrėžti takoskyrą tarp šių dviejų vertybių. Nėra nei aiškių kriterijų, nei bendros teismų praktikos, todėl sunku orientuotis ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Akivaizdu, jog gatvėje nustatyti neapykantos apraiškas lengviau nei internetinėje erdvėje, nes vienus ar kitus atliktus veiksmus viešojoje vietoje galima traktuoti ir kaip viešosios tvarkos pažeidimą. Be to, reikalinga ir specialisto pagalba. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas neapykantos kalbą, paliko pareigą įstatymo taikytojui byla po bylos formuoti praktiką, konstatuojant, kokie konkretūs veiksmai gali būti laikomi tiek pavojingais, kad būtų galima už juos taikyti griežčiausią atsakomybės formą – baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamąjį procesą užbaigiant baudžiamuoju įsakymu pagrindiniais įrodymais yra paties asmens prisipažinimas, tokio asmens tapatybės identifikavimas ir specialisto išvada.
Vadovaujantis teismų praktika nustatyta, jog įrodinėjimo procese svarbu įvertinti asmens veiksmų skaičių (pasikartojančius veiksmus): nuolatiniai, sisteminio pobūdžio, pasikartojantys veiksmai, taip pat trunkantys ilgesnį laiką, kai sukeliama neigiama aplinkinių reakcija, vertinami kaip tyčiniai (padaryti tiesiogine tyčia) ir kaip pavojingesni. Įrodinėjimo procese reiškiant požiūrį, turi būti įvertinamas asmens supratimas išsakyti tokio pobūdžio mintis, įsitikinimus (nustatomas asmens psichinis suvokimas). Teismų sprendimuose pabrėžiama, jog įrodinėjant subjektyvųjį požymį – asmens tyčią turi būti įvertinamas asmens pasisakymų turinys, pobūdis ir tikslas, t. y. konkretūs, apibrėžti asmens ketinimai: būtent tai, ko asmuo siekė savo pasisakymais, pareiškimais. Neigiamos nuomonės ar pareiškimai, neturint apibrėžtų tikslų įžeisti, sumenkinti, pažeminti, negali būti vertinami kaip pavienis subjektyviosios pusės elementas. Dažnai vadovaujamasi ir ultima ratio (kraštutinės priemonės) principu.
Labai svarbu pabrėžti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos įtaką formuojant Lietuvos teismų praktiką. Savo išplėtotoje praktikoje šis teismas pripažįsta ir ragina atpažinti užslėptas (netiesioginio) neapykantos kurstymo formas, neapykantos kalbos pavojingumą sieti ne su formaliu požymiu – sistemingumu, o su pasakytos kalbos turiniu. Jeigu raginama smurtauti ir susidoroti, sistemingumo požymis neturėtų būti taikomas kaip pagrindinis kriterijus.
– Kokiomis dar prevencinėmis priemonėmis galima stabdyti neapykantos kalbą internete?
– Neapykantos nusikaltimų prevencija – ne vien tik profesionalus šių nusikaltimų tyrimas, paremtas argumentuotų šių nusikaltimų tyrimo metodikos nuostatų taikymu, bet ir visuomenės švietimas, jauno asmens ugdymas formuojant jo pasaulėžiūrą – adekvačią elgseną atsižvelgiant į įvairius globalizacijos procesus visuomenėje (migraciją, skirtingas kultūras ir pan.), taip pat asmens toleranciją, pagarbą kito žmogaus teisėms ir laisvėms. Neturėtų būti toleruojamos ir išankstinės asmens nuostatos dėl kitataučių migracijos ar prognozuojamų neigiamų ateities scenarijų. Todėl itin pabrėžiama ir kiekvieno asmens prievolė suvokti neapykantos kalbos koncepciją, galimą jos poveikį ir pasekmes. Priešingu atveju visuomenėje pradeda dominuoti nuostata, jog tokie žmonės patys kalti, jie patys provokuoja ir pan.
Svarbu paminėti, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas asmeniui dėl neapykantos kalbos taip pat yra tolygus jo nubaudimui prevencine prasme, suteikiant jam didelius procesinius suvaržymus bei nepatogumus. Be to, manyčiau, kad ikiteisminių tyrimų nutraukimo ir užbaigimo baudžiamuoju įsakymu viešinimas būtų viena iš alternatyvių prevencinių priemonių.