Apie potyrius įkopus į naują ar jau anksčiau įveiktą viršukalnę, pavojingas ir rizikingas situacijas kalnuose, ką turėtų žinoti pradedantieji alpinistai, TEISMAI.LT kalbėjosi su daugiau nei 30 metų alpinizmo ekspedicijose dalyvaujančiu Kauno apylinkės teismo teisėju Broniumi Varsackiu.
– Ar kiekvienas gali kopti į kalnus?
– Tai labai geras klausimas, ypač šiais laikais. Yra du esminiai dalykai: fizinis ir techninis pasirengimas. Šiais laikais, kai žmogui nedraudžiama daryti to, ką jis nori, niekas negali drausti ir kopti į kalnus. Mano nuomone, tokia nuostata neteisinga, nes kopimui į kalnus reikia tinkamai pasiruošti.
Esu buvęs kelių ekspedicijų vadovu ir kiekvienam pradedančiajam kartoju – kalnuose būtina aklimatizacija, svarbu viską atlikti neskubant: grožėtis ir gėrėtis kalnais. Buvimas kalnuose apgaulingas, nes pirmą dieną visi jaučiasi puikiai, o tam tikrų problemų išryškėja vėliau.
Svarbu, kad žmogus būtų fiziškai stiprus, bet yra išimčių, kai į kalnus kopia senjorai ar fizinę negalią turintys žmonės. Viskas priklauso nuo mąstymo. Jeigu žmogus geba teisingai paskirstyti savo jėgas, krūvį, turi pakankamai valios, vadinasi, gali kopti į kalnus.
– Koks jausmas apima įkopus į naują viršukalnę ar į tą, į kurią jau buvote įkopęs?
– Pirmiausia kalnuose kiekvieną žmogų slopina kalnų didybė ir skleidžiama ramybė. Alpinizmo nelaikau sportu, nors 1983 m. esu tapęs ir alpinizmo čempionu. Šis pomėgis tiesiog tapo mano gyvenimo būdu. Į kalnus stengiuosi išvykti kasmet.
– Ar reikia turėti savo asmeninę įrangą?
– Turiu ir savo įrangos, bet viskas priklauso nuo to, kur vykstu. Jeigu ruošiuosi į didesnį maršrutą, kartais trūkstamą įrangą nuomojuosi.
– Į kalną galima kopti vienam ar būtina komanda?
– Ekspedicijos grupę paprastai sudaro 8–10 žmonių, bet paties kopimo metu dažniausiai susiskirstome į grupeles po du ar tris žmones. Paprastai vienas poroje būna stipresnis, kitas – silpnesnis. Poras galima formuoti ir pagal techniką. Pavyzdžiui, jei žmogus techniškai teisingai eina, jis skiriamas vedliu. Labai sudėtinguose maršrutuose stipriausi alpinistai eina ekspedicijos pradžioje ir pabaigoje, nes turi pritvirtinti ir ištraukti įrangos kablius. Aukštutiniuose kopimuose, pavyzdžiui, kopdami į Avicenos viršukalnę, buvome nesusirišę ir ėjome po vieną, nes maršrutas nebuvo sudėtingas, tiesiog rizikingas dėl didelio aukščio. Kalnuose viskas priklauso nuo aplinkybių: ekspedicijos sąlygų, žmonių pasirengimo.
– Kurios ekspedicijos Jums paliko didžiausią įspūdį?
– Labai įsiminė ekspedicija į Avicenos viršukalnę. Taip pat – kopimas į Materhorną. Tąkart į vietą vykome kartu su žmona. Vos tik atvažiavusi ir pamačiusi kalną ji vienintelį kartą pasakė, kad turiu įkopti į šią Alpių viršukalnę. Šveicarai kalną garbina. Prancūzai turi Monblaną, japonai – Fudzijamą, o šveicarai – Materhorną.
Kadangi žmona mano pomėgį palaiko, bet alpinizmu aktyviai neužsiima, ieškojau vadovo, su kuriuo galėčiau kopti į viršukalnę. Galiu pasakyti, kad tąkart į kalną kopti teko bene sparčiausiai. Kaip vėliau paaiškino mane lydėjęs vadovas, Materhorno kalnas – klastingas, nes 12 valandą visada paskęsta rūke.
Man ypač svarbios ekspedicijos, kuriose viršukalnės buvo pavadintos lietuviškais vardais, pavyzdžiui, Audros viršūnė pavadinta mano žmonos garbei.
– Ar yra tekę ekspedicijų metu atsidurti pavojingose situacijose?
– Teko pasiklysti ekspedicijos į Avicenos viršukalnę metu (aukščiausias Trans-Alajaus kalnų Vidurinėje Azijoje taškas, 7 134 m). Aukštutinėse viršūnėse paprastai yra bazinė ir tarpinė stovyklos. Tąkart į tarpinę stovyklą atėjome vėluodami ir pamatėme, kad prasideda audra. Grupei pasakiau, kad grįžtu į bazinę stovyklą, kiti ekspedicijos nariai palapinėse liko laukti audros pabaigos. Žinojau taisyklę, kad ledynas driekiasi žemyn, todėl tos krypties ir laikiausi. Netikėtai grįžęs į palapinę bazinėje stovykloje gerokai nustebinau kitus alpinistus.
Kopdamas į Monblaną esu patekęs į „šaltą nakvynę“ (alpinistų kalba, dideliame aukštyje esančioje žemoje temperatūroje praleista naktis), kai nespėjau nusileisti nuo viršukalnės. Prasidėjus audrai teko nakvoti meteorologinėje stotelėje kartu su škotais, airiais, alpinistu iš Lenkijos. Tą kartą draugiškai dalijomės tiek maisto atsargomis, tiek šiltesniais drabužiais. Škotai, kuriems paskolinau žmonos megztas vilnones kojines, susižavėję net paprašė jas padovanoti.
Visi patyrę alpinistai sudėtingose situacijose moka tvardytis, o stresas jiems tik kelia malonumą.
– Kokie yra esminiai dalykai, kuriuos turėtų įsidėmėti kopiantieji į kalnus?
– 99 proc. žmonių nemoka kalnuose teisingai eiti: tinkamai pastatyti kojos, perkelti krūvių, saugoti save ir kitus, todėl reikia turėti bent menkiausią supratimą apie techniką. Kalnuose paprastai einama su ledkirčiu arba lazdomis, tačiau šiais įrankiais dažnas taip pat nemoka naudotis. Tokių pagrindų neturintis žmogus greičiau pavargsta ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Dėl nuovargio nesugeba grožėtis kalnais, susikoncentruoja tik į tikslą, kaip jį pasiekti. Norėdamas to išvengti žmogus turi mokėti stebėti save ir aplinką. Tie alpinistai, kurie kopdami pradeda skubėti, dažnai praranda atidumą. Jeigu nepastebi pavojingų pasikeitimų ir aplinkybių, atsiduri rizikingose situacijose.
– Ar dar liko viršukalnių, į kurias svajojate įkopti?
– Mano svajonė – Everestas. Jeigu turėčiau tokią galimybę, būtinai pasinaudočiau. Esu bandęs prisijungti prie anglų grupės, kopusios į Everestą, bet tuo metu negavau sveikatos draudimo. Taip mano svajonė ir nutolo. Žinau, kad į Everestą yra įkopęs 76 metų amžiaus japonas, todėl juokauju, kad svajonę galėsiu įgyvendinti išėjęs į pensiją.