– Kaip per bylas užtikrinamos vaiko teisės?
– Vaiko interesais pirmiausia turi rūpintis jo šeima, t. y. tėvai arba globėjai. Teismams tenka įsikišti tada, kai vaiko interesai pažeidžiami arba kyla tokia grėsmė. Baudžiamosiose bylose – kai vaikas tampa nusikaltimo auka, civilinėse bylose – kai reikia išspręsti tėvų tarpusavio ginčus dėl vaiko arba valstybės ginčus su tėvais dėl tėviškų pareigų nevykdymo. Rečiau, tačiau pasitaiko ir tokių situacijų, kai tenka spręsti ginčus tarp vaiko ir jo tėvų, pavyzdžiui, dėl turto paveldėjimo ar žalos atlyginimo.
– Paminėjote vieną iš problemų – situacijas, kai tėvų ar įstatyminių vaiko atstovų interesai galimai kertasi su vaiko interesais. Kaip tokiais atvejais užtikrinti vaiko teises?
– Deja, su tokiomis situacijomis teismams išties tenka susidurti. Pavyzdžiui, mirus vienam iš vaiko tėvų, tiek jo sutuoktinis, tiek vaikas pagal įstatymą yra turto paveldėtojai. Sutuoktiniui (vaiko tėvui) nepilnamečio vaiko vardu kreipiantis į teismą su prašymu išduoti leidimą atsisakyti priimti palikimą kyla interesų konfliktas, nes vaikui atsisakius priimti palikimą gali padidėti jo tėvui atitenkančio palikimo dalis. Kartą teko nagrinėti bylą, kurioje nepilnamečio vaiko, paveldėjusio namą po motinos mirties, tėvas ginčijosi su motinos testamento vykdytoja (vaiko močiute) dėl jo naujosios sutuoktinės bei jos vaiko teisės neatlygintinai gyventi minėtame name. Šiuo atveju vaiko, kaip namo savininko, ir tėvo, siekiančio, kad namu neatlygintinai galėtų naudotis ir jo naujosios šeimos nariai, interesai išsiskiria.
Taip pat teko nagrinėti bylą, kurioje įtėviai prašė teismo atnaujinti prieš ketverius metus išnagrinėtą įvaikinimo bylą ir įvaikinimą panaikinti, nes įvaikinimo metu jiems buvo suteikta neteisinga informacija apie įvaikių sveikatos būklę (įgimtas ligas). Šiuo atveju vaiko atstovų pagal įstatymą (įtėvių) ir vaikų interesas bylos baigtimi skiriasi: vaikų interesas yra išsaugoti susiformavusį šeiminį ryšį, įtėvių – šį ryšį nutraukti.
Ilgą laiką vaiko ir jo įstatyminių atstovų interesų konflikto problema įstatymiškai nebuvo sureguliuota (išskyrus sandorių, susijusių su vaiko turtu, atvejus) pasikliaujant tuo, kad pagal įstatymą, kai tėvai ar globėjai pažeidžia vaikų teises, priemonių joms užtikrinti turi imtis valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras. Visgi vaiko teisių pažeidimas jo ir tėvų (globėjų) interesų konflikto atvejais ne visada būna akivaizdus, be to, jis gali paaiškėti ne iškart.
Šiuo požiūriu svarbu paminėti, kad nuo 2017 m. įsigaliojo Civilinio kodekso pataisos, pagal kurias tais atvejais, kai priimant su nepilnamečiu vaiku susijusius sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas savo iniciatyva arba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo), valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc (specialiai tam atvejui) globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą. Ad hoc globėju gali būti parinktas šioje srityje veiksnus fizinis asmuo (vaiko mokytojas, auklėtojas, psichologas, socialinis pedagogas, socialinis darbuotojas, teisininkas, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos darbuotojas ar kt.). Tikiuosi, kad teismai aktyviai naudosis šia įstatyme įtvirtinta galimybe. Tokia praktika, nors ir pamažu, jau ima formuotis.
– Be abejo, spręsdami šiuos klausimus teismai vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre, nes teismų praktika šios kategorijos bylose atspindi bendrą valstybės šeimos politiką. Manau, kad teismai su tekusia nauja atsakomybe susidorojo tikrai gerai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sudėliojo vaiko paėmimo iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą teisėtumo kriterijus, kurių esmė ta, kad vaiko paėmimas yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje. Vaiko paėmimas yra trauminė patirtis vaikui, todėl valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba turi būti tikra dėl savo priimamo sprendimo pagrįstumo. Spręsdamas teismo leidimo paimti vaiką išdavimo klausimą, teismas turi įvertinti vaiko paėmimo iš šeimos organizavimo procesą, t. y. dėl kokių priežasčių buvo paimtas vaikas ir ar nebuvo galimybės užtikrinti vaikui saugią aplinką kitu būdu, pavyzdžiui, teikiant pagalbą šeimai, ar buvo išnaudotos galimybės sustiprinti šeimą ir palikti joje vaiką.
– Pastaraisiais metais Lietuva kartu su Latvija yra tarp daugiausia skyrybų registruojančių šalių Europos Sąjungoje. Skyrybų proceso metu sprendžiama daug klausimų, susijusių su vaiko teisėmis ir gerovės užtikrinimu: išlaikymo, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo ir kt. Ar dažnai išreiškiami vieno iš tėvų nuogąstavimai dėl vaiko išvežimo gyventi užsienyje?
– Taip, vaiko perkėlimas iš vienos valstybės į kitą neretai tampa teisminio ginčo tarp tėvų dalyku. Dėl šios priežasties Civiliniame kodekse nuo 2017 m. įtvirtinta, kad teisę vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas. Visgi šią įstatymo normą žino ne visi arba ją tiesiog ignoruoja. Kažkada net teko skaityti komentarą, girdi, tas įstatymas neveikia, nes „niekas manes oro uoste nesustabdė ir nepaklausė, ar aš turiu kito tėvo sutikimą išvežti vaiką“.
Tačiau šiuo atveju reikia atskirti du dalykus: migracijos taisykles, kurias taiko valstybės sienos apsaugos pareigūnai tam, kad vaikas neatsidurtų užsienyje be teisėto atstovo ar jo paskirto lydinčio asmens, ir civilinę (šeimos) teisę, skirtą vaiko ryšiui su abiem tėvais apsaugoti. Valstybės sienos apsaugos pareigūnai išties neprivalo tikrinti, ar vaikas sieną kerta abiejų tėvų sutikimu. Tačiau, situacijos, kai vaikas išvežamas į užsienio valstybę nuolat gyventi arba iš ten laiku negrąžinamas be antrojo iš tėvų sutikimo arba teismo leidimo, teisiškai vadinamos vaiko grobimu.
Tokiu atveju „paliktojo“ tėvo ar mamos teisių gynybos mechanizmas priklauso nuo to, į kurią valstybę vaikas neteisėtai išvežtas. Jei vaikas iki 16 metų išvežtas į valstybę – 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų dalyvę (tokių valstybių šiuo metu yra virš 100), dėl vaiko grąžinimo sprendžiama konvencijoje nustatyta tvarka. Jei vaikas išvežtas į Europos Sąjungos (ES) valstybę, papildomai taikomos ES teisės akte – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 ( jis dar vadinamas „Briuselis II bis“) nustatytos procedūros, pagal kurias net ir tuo atveju, jei valstybės, į kurią vaikas išvežtas ar iš kurios negrąžintas, teismas atsisako jį grąžinti į Lietuvą, mūsų šalies teismas turi teisę ginčą išspręsti kitaip, t. y. įpareigoti grąžinti vaiką, ir toks Lietuvos teismo sprendimas praktiškai be išlygų būtų vykdomas visoje ES. Iš esmės tos pačios taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai vienas iš tėvų be antrojo tėvo sutikimo su vaiku persikelia nuolat gyventi į Lietuvą.
– Kol kas ne. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, o sprendžiant ginčą dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos pirmiausia turėtų būti orientuojamasi į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą.
Vis dėlto negalima sakyti, kad toks vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) modelis, pagal kurį vaikas su abiem tėvais praleidžia vienodai laiko, yra savaime nesuderinamas su vaiko interesais ir (ar) negalimas pagal Lietuvos teisę. Sprendžiant dėl galimo „50 : 50 procentų laiko“ modelio taikymo kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsakyti į esminį klausimą: ar tai išties geriausiai atitiks vaiko interesus? Vertinant tai svarbiomis aplinkybėmis yra vaiko tėvų gyvenamoji vieta (atstumas tarp jų ir susisiekimo galimybės), vaiko ugdymo įstaigų vieta (atstumas tarp jų ir kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos), vaiko socialiniai ryšiai su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalia jų gyvenančiais kitais asmenimis (giminaičiais, draugais), kiekvieno iš tėvų užimtumas, jų galimybė pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir paimti iš jų, kt.
Šiuo požiūriu pastebėtina, kad kai kuriose Vakarų Europos valstybėse yra paplitęs vadinamasis kintamos vaiko gyvenamosios vietos (angl. shared residence) modelis, pagal kurį vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su abiem tėvais, o konkretus laikas, kai vaikas gyvena su kiekvienu iš tėvų, nustatomas atsižvelgiant į vaiko poreikius ir interesus. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2015 m. spalio 2 d. Rezoliucijoje 2079 (2015) taip pat rekomendavo valstybėms narėms savo teisės aktuose įtvirtinti kintamos vaiko gyvenamosios vietos modelį, kuris galėtų būti ribojamas piktnaudžiavimo tėvų pareigomis, vaiko nepriežiūros ar smurto šeimoje atvejais.
Lietuvos įstatymų leidėjas šiuo klausimu kol kas išlieka konservatyvus. 2012 m. buvo įregistruotas, tačiau taip ir liko nesvarstytas įstatymo projektas, pagal kurį, jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir tėvų globos nustatymo, kol tėvai nesudarys susitarimo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su abiem tėvais pagal kintamą grafiką laikotarpiais, ne trumpesniais nei viena savaitė ir ne ilgesniais nei vienas mėnuo. Drįsčiau prognozuoti, kad mūsų visuomenėje augant suvokimui apie tėvų lygiateisiškumą bus grįžta ir prie diskusijos dėl tinkamiausio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu modelio.
– Neretai užsienyje gyvenantys ir dirbantys Lietuvos piliečiai, nesutardami dėl savo vaikų gyvenamosios vietos ar išlaikymo, kreipiasi į Lietuvos teismus. Ar visada galima jiems padėti?
– Deja, ne. Tai, kurios valstybės teismas turi teisę spręsti šiuos klausimus, reglamentuota ne Lietuvos, o tarptautinės ir ES teisės aktuose, pavyzdžiui, jau minėtame reglamente „Briuselis II bis“, taip pat 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 4/2009. Pagal juose nustatytą bendrą taisyklę ginčus dėl tėvų teisių ir pareigų sprendžia tos valstybės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismai, o ginčus dėl išlaikymo – vaiko arba to iš tėvų, iš kurio (-s) prašoma priteisti išlaikymą, įprastinės gyvenamosios vietos teismai. Tokiomis taisyklėmis siekiama, kad bylą nagrinėjantis teismas galėtų greičiau ir paprasčiau surinkti reikiamus įrodymus, tiesiogiai išklausyti vaiko nuomonę, kad priimtą teismo sprendimą būtų paprasčiau vykdyti, ir kt.
Kartu numatyta šių taisyklių išimčių, susijusių, pirmiausia, su situacijomis, kai abu tėvai sutinka, kad bylą nagrinėtų ne tos valstybės, kurioje nuolat gyvena vaikas, teismas, pvz., Lietuvos teismas gali imtis nagrinėti bylą dėl užsienyje nuolat gyvenančio vaiko globos, jei bylos iškėlimo metu tam pritaria abu tėvai, vaikas turi esminį ryšį su Lietuva (pvz., yra Lietuvos Respublikos pilietis) ir tai geriausiai atitinka jo interesus; Lietuvos teismas taip pat gali imtis nagrinėti bylą dėl išlaikymo užsienyje nuolat gyvenančiam vaikui priteisimo, jei asmuo, kuriam pareikštas ieškinys, gyvena Lietuvoje arba, nors gyvena ne Lietuvoje, tačiau dalyvauja teismo procese tam neprieštaraudamas. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai Lietuvos teismas pagal taikomas tarptautinės ar ES teisės taisykles negali nagrinėti atskirų klausimų, jis turi nurodyti, į kurios valstybės teismą žmogui reikėtų kreiptis.
– Vaiko teisė į atvaizdą yra sudėtinė jo privataus gyvenimo dalis ir ginama nuo pažeidimų – vaiko atvaizdo fiksavimo ir jo naudojimo be vaiko įstatyminių atstovų sutikimo. Pagal Lietuvos teisinį reguliavimą tik vaiko tėvai (globėjai) gali spręsti dėl sutikimo fotografuoti vaiką ir naudoti atvaizdą. Šiuo požiūriu itin plačią praktiką yra suformavęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Pavyzdžiui, byloje Reklos ir Davourlis prieš Graikiją dėl naujagimio inkubatoriuje fotografavimo medicinos klinikos iniciatyva be tėvų sutikimo Teismas konstatavo, kad teisė į atvaizdo apsaugą yra viena pagrindinių asmeninės raidos sudėtinių dalių ir suponuoja teisę kontroliuoti šio atvaizdo naudojimą. Nors dažniausiai teisė kontroliuoti šį naudojimą reiškia asmens galimybę atsisakyti leisti skelbti atvaizdą, ji taip pat apima galimybę prieštarauti šio atvaizdo fiksavimui, saugojimui ir atgaminimui. Pažymėtina, kad nurodytoje byloje konstatuotas Konvencijos 8 straipsnio, įpareigojančio valstybes gerbti kiekvieno asmens teisę į privatų gyvenimą, pažeidimas net ir nesant vaiko nuotraukos paviešinimo, tačiau negavus išankstinio tėvų sutikimo fotografuoti.
Savaime suprantama, kad vaiko nuotraukų publikavimas be tėvų sutikimo vertintinas dar griežčiau. Pavyzdžiui, vienoje iš bylų Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teko spręsti klausimą dėl vaiko atvaizdo naudojimo mokyklos internet svetainėje be išankstinio tėvų sutikimo. Teismas pažymėjo, kad mokyklos priimtas sprendimas naudoti vaiko atvaizdą nėra lygiavertis įstatyminių atstovų sutikimui, nes toks sutikimas duodamas tik aiškiai išreiškus tėvų valią. Byloje nenustačius, kad vaiko motina būtų buvusi informuota apie numatomą nuotraukos paskelbimą mokyklos interneto svetainėje, taip pat nenustačius, jog vaiko motina būtų neprieštaravusi ar išreiškusi savo sutikimą, Teismas pripažino, kad vaiko teisė į atvaizdą buvo pažeista.
Reiškinys, kai tėvai pateikia vaikų nuotraukas savo socialinių tinklų paskyrose, yra plačiai paplitęs, tačiau ginčų dėl to Lietuvos teismuose kol kas nedaug. Viena vertus, mažesni vaikai tokio tėvų elgesio tikriausiai tiesiog nepastebi, paūgėję nesureikšmina, o kilus nesutarimams juos pavyksta išspręsti gražiuoju. Visgi net ir tais atvejais, kai nesutarimai išlieka ir tėvai prieš vaikų valią ir toliau tokias nuotraukas naudoja, vaikams būna sunku apsiginti dėl savo teisių nežinojimo. Pažymėtina ir tai, kad galiojantys įstatymai tiesiogiai nereglamentuoja daugelio šioje srityje galinčių kilti klausimų, pavyzdžiui, ar vaiko nuotraukos gali būti viešinamos vieno iš tėvų, jei antrasis tam prieštarauja; kokios yra vaiko atvaizdo naudojimo komerciniais tikslais (pvz., reklamai) taisyklės ir kt. Kaip minėjau, tokie ginčai retai pasiekia Lietuvos teismus, todėl ir teismų praktika šiais klausimais kol kas nėra gausi. Mano nuomone, nė viena teisė nėra absoliuti, todėl ir vaiko įstatyminių atstovų diskrecija patiems naudoti vaiko atvaizdą ar duoti sutikimą vaiko atvaizdo fiksavimui ir (ar) naudojimui, šio sutikimo paskirtis, tikslai ir apimtis yra ribojami vaiko interesų apsauga.
– Didelio visuomenės susidomėjimo ir diskusijų sulaukė Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas dėl privalomo vaikų skiepijimo. Kokia žinutė siunčiama Europai šiuo sprendimu?
– Teismas byloje Vavřička ir kiti prieš Čekijos Respubliką nusprendė, kad valstybei teisės aktuose nustačius privalomą ikimokyklinio amžiaus vaikų skiepijimą nuo tam tikrų ligų ir šių taisyklių nesilaikymo atveju taikius įvairius apribojimus (neleidžiant vaikų užrašyti į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, skiriant administracinę nuobaudą) nepažeistos Europos žmogaus teisių 8 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjų teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Teismas padarė išvadą, kad valstybė ginčijamu klausimu turėjo plačią nuožiūros laisvę ir taikė proporcingas priemones siektiems teisėtiems tikslams. Šis, mano galva, racionalus ir toliaregiškas Teismo sprendimas COVID-19 pandemijos fone sulaukė išties nemažai dėmesio.
Visgi jo precedentinės reikšmės sprendžiant visuomenės skiepijimo nuo COVID-19 klausimus nereikėtų pervertinti. Pirma, aptariamame sprendime Teismas nepasisakė, kad galimas priverstinis vaikų ar suaugusiųjų skiepijimas. Antra, Teismas vertino seniai sukurtų vakcinų nuo konkrečių ligų (difterijos, kokliušo, poliomielito, tymų, stabligės, kiaulytės, raudoniukės, hepatito B ir kt.) privalomumą. Klausimas, ar toks pats standartas gali būti taikomas vakcinų nuo COVID-19 atžvilgiu, išlieka atviras. Trečia, Teismo vertintos priemonės, kurių Čekija ėmėsi prieš vaikų vakcinacijos atsisakiusius tėvus (draudimas užrašyti vaikus į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, vienkartinė 110 Eur dydžio administracinė nuobauda), nebuvo itin griežtos – jos buvo labiau prevencinio, o ne baudžiamojo poveikio ir laikinos. Klausimas, ar Konvencijos prasme būtų pateisinamos griežtesnės priemonės, vėlgi išlieka atviras.