Per tuos metus būta visko – stiprių teismų sistemos sukrėtimų, kritikos, pripažinimo, kad „tavo namuose ne viskas gerai“. Pokalbis apie svarbiausias pamokas, iššūkius, pasiekimus ir vertybes, kurios profesiniame kelyje leidžia judėti į priekį.
– 2009-2014 m. vadovavote Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir Teisėjų tarybai – tai buvo išskirtinai sudėtingas metas teismų sistemai. Kokius didžiausius iššūkius Jums teko įveikti?
– Kalbant apie Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, jokių rimtų iššūkių nebuvo. Profesorius P. Kūris dar ankstyvuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, būdamas vienas žinomiausių tarptautinės teisės specialistų ir senosios demokratijos valstybių kasacinių teismų veiklos žinovų, padėjo modernaus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pamatus.
Galima diskutuoti dėl to, kaip tobulinti darbo organizavimą, išteklių vadybą įvertinant kasacinio teismo specifiką, bet niekas negali paneigti didžiausios vertybės – tokiame teisme dirbančių teisėjų profesinių gebėjimų ir atsakomybės suvokimo. Didžiavausi ir visada didžiuosiuosi dirbęs šiame teisme, nes tai kiekvieno teisėjo profesionalo svajonė ir asmeninis profesinis iššūkis. Sakau apie tai nesiekdamas pagyrų Teismui ar konkretiems jame dirbantiems teisėjams. Tiesiog noriu pabrėžti įpareigojančios atsakomybės svarbą. Tam, kad galėtum nešti įpareigojimų naštą, nepakanka vien garsių akademinių vardų ar pedagoginių pozicijų. Gyvenimo ir profesinės patirties balansas geriausiai neutralizuoja visažinio sindromo apraiškas ir teisinį formalizmą.
Didelis ir, sakyčiau, netikėtai sunkus iššūkis buvo darbas Teisėjų taryboje. Garliava, ties korupcinių veikų riba balansuojantys, teisėjo vardą žeminantys teisėjų veiksmai, pagrįsta prezidentės ir visuomenės kritika teismams buvo sunkiai psichologiškai išgyvenami mano ir visos 2010-ųjų kadencijos Teisėjų tarybos narių įvykiai. Reikėjo ryžtingų žingsnių, rodančių teisėjų bendruomenei, kad niekas jokiomis aplinkybėmis nesukurs prielaidų abejoti sąžiningu absoliučios daugumos teisėjų darbu, o teismų savivalda bus tvirtas skydas nepagrįstiems išpuoliams. Buvo apmaudu, kai populistinių nuotaikų vedini kai kurie politikai atvirai sėjo abejones dėl teismų sistemos gebėjimo tinkamai vykdyti teisingumą, atlikti trečiosios valdžios funkcijas. Didžiuojuosi, kad tuometinė Teisėjų taryba veikė išvien – buvome vieningi, kai reikėjo ginti savo tiesą, tačiau nepakantūs negerovėms – jas pripažinome, nesislapstėme, nieko nedangstėme ir siekėme keistis.
Be galo vertinu bendras Teisėjų tarybos narių pastangas. Bendrai eliminavome bet kokias grupinių interesų, užkulisinių susitarimų apraiškas. Vyko diskusijos, kartais pasiekiančios karštą ribą. Bet buvo įdomu! Jų metu gimė idėja siūlyti teismų stambinimo projektą, padaryti teismus dinamiška sistema, atliepiančia į visuomenės lūkesčius.
Pamenu, kai kartą Seime pasakiau, kad teismai tiesiog teikia teisingumo paslaugas visuomenei, todėl turi būti atviri, patikimi, suprantami, buvau nesuprastas! Bet neilgai trukus patys konstituciniai partneriai – įstatymų leidėjai ir vykdomoji valdžia – antrino Teisėjų tarybos ir daugelio teisėjų bendruomenės narių iniciatyvoms didinti atvirumą. Džiaugėmės, kad teisėjų bendruomenė priėmė siūlymus įvairiomis formomis bendrauti su visais besidominčiaisiais teismų darbu – teismai atsivėrė jaunajai kartai, vyko konkursai, susitikimai su teisėjais, pažintiniai renginiai įvairių amžiaus grupių žmonėms.
Pagaliau – profesionalūs sociologiniai tyrimai. Juos vertinu kaip vieną iš esminių prielaidų rasti kelią visuomenės pasitikėjimo teismais lūžiui pasiekti. Mes nesame profesionaliai rengti grumtis dėl reitingų. Pagaliau neturime tam pakankamai nei žmogiškųjų, nei finansinių išteklių. Bet vien tai, kad teisėjų mąstysena pakito ir nebereikia įrodinėti, jog ne tik teisingas procesinis sprendimas pats savaime mus puošia, bet reikia ir dar truputį pastangų visuomenei suprantamu būdu pasiųsti tą teisingumo žinią, man kelia be galo malonų jausmą.
– 2010 m. prezidentės metiniame pranešime teismų sistemai buvo išsakyta daug kritikos: teismų sistema subiurokratėjo, tapo arogantiška, teismų vadovų bei savivaldos energija nukrypo į tarpusavio santykių aiškinimąsi, uždara, menkai visuomenės kontroliuojama sistema toleruoja „dvigubų standartų“ plitimą. Prezidentė paragino atverti sistemą pokyčiams. Tų pačių metų lapkritį Jūs buvote išrinktas Teisėjų tarybos pirmininku. Kokią reikšmę Jums susidėliojant prioritetus pradėjus eiti pareigas turėjo teismų sistemai skirta kitų valdžių ir visuomenės kritika?
– Jau minėjau, kad tiek prezidentės, tiek žinomų visuomenės atstovų kritika teismų sistemai buvo labai reikšmingi impulsai visiems Teisėjų tarybos nariams, tarp jų ir man, imtis ryžtingų žingsnių situacijai keisti.
Mes esame tos pačios visuomenės nariai. Mus dėl atliekamo darbo ypatingos reikšmės stebi per didinamąjį stiklą. Vertinimai pasipila akimirksniu. Visuomenė ūmi ir negailestinga. Ne visada ir objektyvi. Prisiminkime, kaip atsitikus kokiam nors rezonansiniam įvykiui įstatymų leidėjai reaguodavo tik bausmių griežtinimo priemonėmis. Teismų procesinių sprendimų argumentai, kodėl kaltininkas ilgam nesiunčiamas už grotų, nedomino nei politikų, nei žiniasklaidos, nei pastarųjų veikiamos visuomenės. Praėjo keleri metai – atsitokėta, kad įkalinimo įstaigos perpildytos. Jau niekas neprisimena, kad teismų sistema seniai signalizavo apie neapgalvotą dažnai pernelyg griežtą bausmių politiką, bandė įtikinti procesiniais argumentais. Visa tai pamiršta, o teismų sistemos prestižas dėl mestų nepagrįstų kaltinimų patyrė žalą. O juk žala padaryta trečiajai valdžiai!
Neprisiimu jokių asmeninių nuopelnų keičiant situaciją. Be galo vertinu tuomečių apygardų teismų vadovų požiūrį ir iniciatyvas. Regionuose jie ėmėsi labai aktyvių administravimo veiksmų, iniciatyvos aktyviai veikti bendruomenėse, bendrauti su moksleiviais, senjorais ir pan. Beje, negaliu geru žodžiu nepaminėti Nacionalinės teismų administracijos iniciatyvų ir viešųjų ryšių projektus įgyvendinančių NTA žmonių. Tai – puikūs profesionalumo ir lojalumo teismų sistemai pavyzdžiai.
– Po trejų metų, 2014 m. kovo mėn., skaitydama metinį pranešimą prezidentė atkreipė dėmesį, kad teisėjo mantija vėl tampa garbingos teisminės valdžios simboliu, teismai modernėja, sugrįžta ir žmonių pasitikėjimas teisingumu. Kokie teismų sistemos pokyčiai ir rezultatai, Jūsų manymu, leido padidinti visuomenės pasitikėjimą per kelerius metus?
– Būtų kvaila teigti, kad per ketverius metus teismų sistemoje įvyko tokio masto pokyčiai, kad galima atsipalaiduoti. Taip, pasitikėjimo mandatas, kalbant politiniais terminais, buvo įgytas. Vis dėlto aš linkęs galvoti, kad tai tik pirmieji ženklai, liudijantys, jog teismų sistema, stipriai atsispyrusi nuo neigiamo įvaizdžio dugno, ima kilti aukštyn. Mums reikėjo atsiverti ir nebijant parodyti ir savo trūkumus. Jau minėjau, kad kiekvienas iš mūsų, teismų sistemos atstovų, kurie savo visą ar didžiąją dalį aktyvaus gyvenimo skyrė teisėjo darbui, labai skaudžiai išgyvenome tas pamokas! Visi žinome, kaip nelengva pripažinti, kad ne viskas tavo namuose yra gerai.
Aš tikiu, kad prezidentės iniciatyvos, įstatymų leidėjų ir teismų sistemos bendras požiūris ir veiksmai siekiant paversti teismus atvira, draugiška visuomenei institucija, sparti taikinamųjų ginčų sprendimo metodų plėtra, teismų sistemos pastangos kelti profesinę kultūrą ir gerinti bendravimo įgūdžius, užtikrinti aukščiausius standartus atitinkančią lankytojų aptarnavimo kokybę yra tie veiksniai, kurie kelia pasitikėjimo reitingų kreivę aukštyn.
– Teismų bendruomenėje Jums neretai priskiriamos tokios savybės, kaip tiesumas, griežtumas, kategoriškumas. Tokie žmonės paprastai nėra mėgstami, nes jie „nepatogūs“. O Jums minėtos savybės padeda ar trukdo profesinėje veikloje?
– Nesižaviu šiomis savo savybėmis. Gana ilgą laiką jos trukdė. Trukdė ne profesinei veiklai, bet kitų supratimui. Su gyvenimiškąja ir profesine patirtimi šios savybės įgauna kitą atspalvį. Turiu išugdytą vertybių sistemą. Nepriskiriu savęs prie griežtų žmonių kategorijos. Taip, nekenčiu pataikavimo, apsimetinėjimo, intrigų. Be galo vertinu kiekvieno žmogaus, nesvarbu, ar tai teisėjas, ar bet kuris kitas teismo darbuotojas, kompetenciją, lojalumą teismams. Kategoriškumas, negrindžiamas faktais, yra arogancijos brolis. Kai gali savo kategorišką poziciją pagrįsti argumentais, įtikinti ir bandyti paneigti priešingus argumentus, gal tai galima vadinti savo tvirta nuomone, o ne kategoriškumu?
– Kokį pokyčių kelią Jūs dažniausiai renkatės: revoliucinį ar evoliucinį? Jūsų manymu, pasirinkimas priklauso nuo bendruomenės ar sistemos, kurioje įgyvendinami pokyčiai?
– Na, jei teisingai suprantu žodžio „evoliucija“ reikšmę, tai ne, ne tas kelias man tinka. Taip pokyčių, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galima nesulaukti ir per visą savo gyvenimą. Vis dėlto teismų sistema nėra ir ta vieta, kur reikia revoliucijų. Žinote, Europos valstybių patirtis yra tokia turtinga ir turininga, kad kalbant apie teismų sistemos vystymosi perspektyvas reikia tik rasti teisingą kryptį. Man atrodo, kad siekdami optimizuoti teismų sistemos veiklą mes net labiau nei politikai vykdomojoje valdžioje ir įstatymų leidėjai buvome pagavę tą permainų kryptį. Kalbant apie teismų stambinimą, dabar, mano galva, dėl politinės valios priimti nepopuliarius sprendimus trūkumo maksimalių teismų sistemos modernaus veikimo standartų dar nebus pasiekta. Tačiau ryžtingų permainų, kurios, beje, naudingiausios ne teismams, o Lietuvos žmonėms, pabijojome ne mes. Vadinasi, mūsų požiūris kartais lenkia politinius vėjus. Kita vertus, inovatyvus požiūris yra labai svarbus siekiant neatsipalaiduoti ir toliau tobulinti sistemą, kad ji veiktų efektyviai ir kokybiškai.
– Kokius didžiausius iššūkius matote dabartinėje teismų sistemoje?
– Šiuo metu didžiausius iššūkius aš matau nagrinėdamas dabartinę savo poziciją. Esu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas ir negaliu suvokti, kas šiame teisme įvyko per tuos 10 metų nuo 2007-ųjų, kai išėjau dirbti į Aukščiausiąjį Teismą. Šiandien keli tūkstančiai bylų eilėje laukia apeliacinio proceso šiame teisme. Todėl koncentruojuosi tik į pastangas pakeisti situaciją ir čia matau iššūkį.
Žvelgdamas į teismų sistemą, nematau priežasčių abejoti dėl pozityvių pokyčių dominavimo.
– Jūs turite beveik trisdešimties metų teisėjo darbo patirtį. Teko dirbti su kelių kartų teisėjais, neabejotinai matėte ir puikių pavyzdžių, ir nesėkmingai susiklosčiusių karjerų. Kokios savybės, Jūsų manymu, yra svarbiausios teisėjui, kad jis savo misiją vykdytų nepriekaištingai?
– Žinote, jei sakyčiau, kad teisėjo darbas yra misija, pervertinčiau profesiją. Labiau tiktų klausti paprastai: kokių savybių reikia teisėjui, kad tiesiog nepriekaištingai vykdytų teisingumą? Atsakymas, mano supratimu, yra paprastas – tai du iš Konstitucijos kildinami reikalavimai: aukšta kvalifikacija ir nepriekaištinga reputacija. Vienas – eksplicitiškai Konstitucijoje neišreikštas. Tai žmogiškosios savybės, susiformuojančios dorovinio tautinio identiteto, gerųjų šeimos vertybinių standartų pagrindais.