Su žurnalu TEISMAI.LT sutiko pasikalbėti vienas žinomiausių Lietuvos teisės mokslo atstovų, buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjas, šiuo metu dirbantis advokatų gretose, TARK GRUNTE SUTKIENE advokatų kontoros partneris Valentinas Mikelėnas. Savo poziciją nutarė atskleisti ir kontoros „Lawin“ partneris Egidijus Baranauskas, dar prieš porą metų nagrinėjęs bylas LAT Civilinių bylų skyriuje, bei advokato portfelį į kasacinio teismo teisėjo mantiją iškeitęs Gediminas Sagatys.
Bendrą – akademinį – vardiklį turintys teisininkai savo darbo metus teismuose ir advokatūroje vertina skirtingai, tačiau vienbalsiai pripažįsta didelę jų reikšmę. Pasak V. Mikelėno, teisėjavimo patirtis yra universaliausia.
„Ar tai būtų į teisėjus atėjęs advokatas, ar prokuroras, jis atsineša tik tos patirties, kurią įgijo „užimdamas“ vienos iš šalių poziciją. Taigi susiformuoja jų vienpusiškas požiūris. O teisėjas privalo vertinti neutraliai, nešališkai įsigilindamas į abiejų šalių pozicijas. Tad neabejotina, kad teisėjo patirtis – plačiausia ir leidžia visapusiškai matyti problemą, suteikia gebėjimą nešališkai įvertinti teismines bylos perspektyvas“, – pažymi profesorius.
E. Baranauskas teigia, kad teisėjo darbo patirtis suteikė jam nemažai profesionalumo ir pasitikėjimo teismais.
„Dirbdamas LAT sutikau daug aukščiausios kvalifikacijos teisininkų. Pažinau juos kaip žmones ir supratau, kad sprendimus priima labai stiprios, aiškias vertybes turinčios asmenybės. Be abejonės, teisėjo darbo patirtis man suteikė daugiau pasitikėjimo visa teismų sistema ir, žinoma, leidžia lengviau prognozuoti sprendimus, teisės taikymo ir aiškinimo klausimus“, – pabrėžia advokatas.
Anot LAT teisėjo G. Sagačio, kuo daugiau ir įvairesnės patirties atsinešama ateinant dirbti teisėju, tuo geriau.
Teisėjo darbą gali dirbti tik tam pašaukimą turintis žmogus
Bandant palyginti advokato ir teisėjo profesijas, kalbintų teisininkų nuomonė beveik nesiskyrė.
„Bet koks darbas, jei atliekamas sąžiningai ir atsakingai, nėra lengvas. Vis dėlto manau, kad sudėtingesnė yra teisėjo profesija“, – teigia G. Sagatys.
Pasak jo, teisėjui keliami patys aukščiausi profesionalumo, savo srities išmanymo reikalavimai. Tai natūralu, nes teisėjo klaidos pasekmės būna skaudžiausios. Teisėjo priimami sprendimai neretai sulaukia visos visuomenės susidomėjimo ar reakcijos.
Kita vertus, apie advokato padarytas profesines klaidas, pavyzdžiui, blogai parengtą sutartį, lėmusią kliento nuostolius, netinkamai suformuluotą ieškinio reikalavimą civilinėje byloje ar praleistą terminą procesiniam dokumentui pateikti, paprastai sužino tik klientas ir tai ne visada, nes tam reikalingas bent elementarus teisės išmanymas. Antra, pasak LAT teisėjo, advokatas turi galimybę pats nuspręsti, kurioje srityje nori specializuotis, jis paprastai yra laisvas koreguoti savo darbo krūvį, pasirinkti, ar imtis konkretaus projekto, ar ne. Teisėjas tokios galimybės neturi. Trečia, teisėjo nepriekaištingai reputacijai keliami kur kas aukštesni standartai. Todėl dirbti teisėjo darbą gali tik tam pašaukimą jaučiantis žmogus.
V. Mikelėno nuomone, teisėjas, nagrinėdamas bylas, visada patenka tarsi tarp dviejų ugnių. Pasak jo, kad ir koks būtų sprendimas, net ir išsprendus ginčą teisingai pagal įstatymą, dažniausiai viena šalis lieka nepatenkinta. Retai kada sprendimu pasiekiama taika. Antra, teisėjui visada reikia analizuoti ir sverti abiejų pusių argumentus. Šiuo požiūriu darbas yra daug sudėtingesnis nei advokato ar prokuroro.
E. Baranauskas įsitikinęs, kad ir minusų, ir pliusų yra kiekvienoje profesijoje. Anot jo, byloje teisėjas visada yra nugalėtojas, tuo jo padėtis komfortiškesnė. Advokatui kartais tenka susitaikyti ir su klientui nenaudingu sprendimu. Mūsų teisė dar labai jauna, o praktika tik formuojasi, todėl bylos baigtis sudėtingais atvejais (su tokiais darbe ir tenka daugiausia susidurti) ne visada gali būti prognozuojama.
„Didžiausias psichologinis diskomfortas patiriamas tuomet, kai būni įsitikinęs, jog esi teisus dėl tam tikros pozicijos, o nusprendžiama priešingai“, – pastebi advokatas.
„Štai kad ir kasacinio teismo teisėjo pareiga – priimti universalią, visoms byloms su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis taikomą teisės aiškinimo taisyklę. Daugelis pasakytų, kad jis jau turi per dvi instancijas išgrynintas nuomones: profesionalių advokatų bei žemesniųjų grandžių teisėjų pozicijas. Todėl, atrodytų, nuspręsti yra lengviau. Tačiau nepamirškime, kad teisėjas dar turi atsižvelgti ir į įstatymo leidėjo valią bei daugelį kitų svarbių aspektų. Todėl tai kur kas sudėtingesnis procesas, nei priimti ar atmesti byloje dalyvaujančių šalių nuomonę“, – atkreipia dėmesį E. Baranauskas.
Ne mažiau sunki yra ir advokato profesija. Jos sudėtingumas, pasak buvusio teisėjo, pasireiškia rengiant pozicijas teismui. Posakis „teisė bylininkui neturėtų rūpėti, nes ją taiko teismas“ šiuo atveju advokatui netinka, nes būtent jam reikia profesionaliai pasirinkti atstovaujamo asmens teisių gynimo būdą. Advokatui privalu išmanyti visus galimus teisės vingius tam, kad gebėtų įrodyti ir jo argumentai būtų išgirsti.
Teisėjų ir advokatų bendradarbiavimas – labai svarbu
Ne paslaptis, kad teisininkų bendruomenėje advokatai yra įvardijami kaip labai įtakingi visuomenės nuomonės apie teismus formuotojai. Triukai, kurių jie imasi norėdami įtikti savo klientams, neretai piktina piliečių pasitikėjimo siekiančius teismus.
Su mintimi, kad advokatai turi didelę įtaką formuojant nuomonę apie teisėjus, sutinka ir kiti pašnekovai.
V. Mikelėno nuomone, labai svarbu, kaip advokatas savo atstovaujamajam ar ginamajam paaiškina apie teismų darbą, priimtą sprendimą ar nuosprendį.
„Tai priklauso nuo advokato etikos – profesinio padorumo suvokimo. Savo profesiją vertinantis ir gerbiantis advokatas, kuris laiko save teisingumo sistemos dalimi, pasistengs klientui paaiškinti visas teisines subtilybes tam, kad „išvyniotų“, kodėl byla teisės ir fakto požiūriu pralaimėta“, – teigia profesorius.
G. Sagačio nuomone, pirmiausia advokatas, patardamas klientui ginče, suformuoja vienokius ar kitokius kliento lūkesčius dėl galimos ginčo baigties. Šiame etape advokato profesionalumas ir sąžiningumas – ypač svarbu. Jei advokatas dėl kokių nors priežasčių neatskleis ar netinkamai atskleis savo klientui jo realią teisinę padėtį ir šansus, nesupažindins su gresiančiomis rizikomis, vėliau, sulaukus nepalankaus teismo sprendimo, jam bus itin sunku pripažinti savo kaltę. Žmogiškoji prigimtis vers ieškoti kitų „kaltininkų“.
Be to, advokatas, atstovaudamas klientui, neretai sulaukia klausimų dėl to, ar jo byloje galima tikėtis teismo nešališkumo ar objektyvumo. Tai natūralu, nes advokatas neretai yra vienintelis besibylinėjančio žmogaus informacijos apie teisingumo sistemą „kanalas“. Todėl priklausomai nuo to, ar advokatas atsako į šiuos klausimus sąžiningai, remdamasis savo asmenine patirtimi, o ne stereotipais, didele dalimi priklauso ir kliento požiūris į teismą.
Tokiai nuomonei pritaria ir E. Baranauskas, teigdamas, kad advokato komentaras po teismo sprendimo taip pat labai svarbus. Jis pabrėžia, kad savo profesiją gerbiantys advokatai niekada nepagrįstai nekritikuos teismo, o argumentuotą, tinkamai motyvuotą, nešališką sprendimą priėmęs teismas visada bus gerbiamas.
Pasak V. Mikelėno, svarbiausia suvokti, kad advokatai ir teisėjai nėra supriešinti, nors dirba skirtingose pozicijose.
„Norėčiau pabrėžti, kad kaip tik esame tos pačios teisingumo mašinos sudėtinės dalys. Tad bet koks neracionalus ir tik emocijomis paremtas pagalių kaišiojimas vieni kitiems į ratus reiškia tai, kad mechanizmas neveiks“, – pabrėžia buvęs teisėjas.
Visi pašnekovai sutinka, kad labai svarbus teisėjų ir advokatų bendradarbiavimas. Nelygu, kaip jis suprantamas ir kiek visuomenė yra brandi, pasirengusi suvokti šią neišvengiamą būtinybę. Vis dėlto, pasak V. Mikelėno, šiandien dar egzistuoja tam tikros fobijos šiuo atžvilgiu.
„Juk gali būti apkaltintas neskaidrumu. Tai labai nemalonu“, – atvirauja V. Mikelėnas. Pasak jo, visiems privalu elgtis taip, kad niekam – ir labiau, ir mažiau išprususiam, įtariam ar sudirgusiam, nuvargintam bylinėjimosi – nebūtų duotas pagrindas suabejoti teismo nešališkumu, teisėjo, advokato, prokuroro moralumu. „Tai visų mūsų – visų proceso dalyvių – pareiga ir turime jos paisyti net ir tada, kai vidinis balsas sako, kad lazda perlenkiama. Visuomenės teisinis išprusimas auga. Didžiausią viltį teikia tai, kad kai kurių vertybių suvokimas turėtų kisti“, – teigia advokatas.
Ar teisėjas gali pietauti su advokatu?
Paklaustas, ar teisėjas ir advokatas gali kartu pietauti, profesorius pabrėžia susitikimų ir profesinių pokalbių būtinybę. Anot advokato, patirties būtų galima pasisemti iš užsienio valstybių.
„JAV arba Didžiojoje Britanijoje niekas tikrai nekeltų triukšmo, jei pamatytų pietaujančius teisėją ir advokatą. Pvz., man teko būti viename JAV klube, kuriame po bylos susirenka joje dalyvavę advokatai, teisėjai, prokurorai ir diskutuoja, kritikuoja, įvardija padarytas profesines klaidas, keičiasi nuomonėmis. Noriu pabrėžti, kad tai vyksta baigus bylą, kuri išnagrinėta skaidriai ir nešališkai. Deja, mes gyvename kitokioje visuomenėje, ir išlikusi stipri baimė, kad tik kas nors ko nors nepagalvotų, kad tik ko nors nepasakyčiau“, – teigia teisininkas.
LAT teisėjas šią ribą įvardija kaip gana ploną, todėl, pasak jo, ją stebėti turėtų ir pats teisėjas, ir bylininkai.
„Teisėjas, jausdamas, kad santykiai su byloje dalyvaujančios šalies advokatu trukdo jam išlikti nešališkam, privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Savo ruožtu bylininkams, turintiems pagrįstų abejonių dėl jų bylą nagrinėjančio teisėjo nešališkumo, taip pat yra suteikiamos atitinkamos procesinės garantijos pareikšti teisėjui nušalinimą. Taigi yra pakankamai saugiklių, užtikrinančių visuomenės interesą tikėti nešališku teismu ir tuo pačiu leidžiančių puoselėti žmogiškuosius teisėjų ir advokatų santykius“, – tvirtina LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjas.
Advokato E. Baranausko pozicija toje pačioje byloje dalyvaujančio advokato ir teisėjo atžvilgiu yra griežta. Jo manymu, tai būtų visiškas nesusipratimas.
„Tačiau jei tai susitikimai ne dėl konkrečių ginčų teismuose, o draugiški, kolegiški, gal net atsitiktiniai pietūs, kodėl gi ne?“, – šypsosi „Lawin“ atstovas. Juk visi esame žmonės, mėgstame bendrauti, dalytis nuomonėmis, mintimis. Visuomenė neturėtų manyti, kad kiekvienas toks susitikimas yra skirtas būtent nagrinėjamai bylai aptarti.
Visi trys akademikai pritaria, kad Lietuvai būtų naudinga judėti prie laisvesnio advokatų ir teisėjų bendravimo modelio. Tiesa, tam, pasak V. Mikelėno, būtų reikalingi statutinės teisės pokyčiai.
„Štai kad ir JAV pavyzdys. Ten galima procedūra, kai oficialiai vyksta teisėjo ir abiejų šalių advokatų (be jų klientų) pasitarimas. Šio pasitarimo, tiksliau – nuomonių derinimo, metu teisėjas, susipažinęs su byla, siūlo savo sprendimą. Sužinoję teisėjo preliminarią nuomonę, advokatai turi galimybę aptarti ją su savo klientais ir bandyti šalis sutaikyti. 90 proc. sudėtingiausių bylų JAV baigiasi būtent taikos sutartimis. Advokatai, sužinoję galimą teismo sprendimą ir pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, dažniausiai siūlo klientams taikytis. Tai blogai ar gerai? Sutikite, jei toks procentas bylų baigiasi taikiu susitarimu, manau, ir visuomenei, ir teismams tai yra gerai“, – tvirtina V. Mikelėnas.
Visi trys teisininkai pasidžiaugė, kad teisinis visuomenės išprusimas pastebimai auga, teisė tampa vis labiau internacionalinė, advokatų ir teisėjų gretose daugėja profesionalų, o teismų sprendimai argumentuojami ir motyvuojami remiantis ne tik Lietuvos, bet ir užsienio teisės doktrina ir teismų praktika.
Teisėjų ir advokatų bendravimo etika Vokietijoje
Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjo padėjėja Jomilė Juškaitė-Vizbarienė kelių Vokietijos teisėjų paklausė, kaip vertinamas jų bendravimas su advokatais. Kviečiame skaityti jų atsakymus.
Markus Heide, Liuneno apylinkės teismo Teisėjų tarybos pirmininkas, civilinių bylų teisėjas:
„Vienintelė ir pagrindinė riba, kurios laikomės bendraudami su advokatais, – teisėjas privalo šalims išlikti ir atrodyti nešališkas. Kiekvienas proceso dalyvis turi neabejoti, kad teisėjas, priimdamas sprendimą, nesuteikė privilegijų nė vienai pusei. Vis dėlto bendravimo su advokatais ribos yra gana laisvos. Manau, tokios tradicijos padeda plėtoti bendradarbiavimą, skatina darbinį pasitikėjimą. Pavyzdžiui, man bet kada gali paskambinti advokatas, atstovaujantis klientui mano nagrinėjamoje byloje, ir paklausti nuomonės tam tikru klausimu. Net ir tokioje situacijoje galiu išreikšti savo poziciją, tačiau esu įpareigotas raštu pateikti kitai bylos šaliai tokią pačią informaciją, kurią suteikiau su manimi susisiekusiam advokatui. Visi proceso dalyviai turi būti vienodai informuoti apie mano išreikštą poziciją. Praktikoje viskas vyksta šiek tiek kitaip. Didesnėse bylose, kuriose dalyvauja ne vienas advokatas, tiesiog pritrūksta laiko su jais susisiekti. Manau, advokatai netgi nustebtų, jeigu taip pasielgčiau. Dažniausiai tokiomis aplinkybėmis informacija suteikiama bylos nagrinėjimo teisme metu. Turiu pareigą vėliausiai šioje stadijoje užtikrinti, kad visos šalys būtų vienodai informuotos apie mano veiksmus.
Kiek žinau, Lietuvoje bendravimo su advokatais ribos yra gerokai griežtesnės. Vokietijoje taip tikrai nėra. Žinoma, yra tokių advokatų, kurie pradeda piktnaudžiauti savo teisėmis, nuolat skambina patarimų bylose. Kartais juokaujame, kad turėtume jiems išrašyti sąskaitą už konsultacijas. Vis dėlto tokie atvejai reti ir lengvai suvaldomi, o korupcijos problemos neturime.“
Stefanas Lindenas, Liuneno apylinkės teismo šeimos bylų teisėjas:
„Bendraujame ir bendradarbiaujame su advokatais tiek teismo salėje, tiek už jos ribų. Pavyzdžiui, mūsų teismas kiekvienais metais organizuoja susibūrimus su advokatais. Vykstame į ekskursijas, organizuojame vakarones, užsiimame kitokia įdomia veikla. Į tokius susibūrimus kviečiami visi advokatai. Taip užtikriname, kad nė vienam advokatui nėra suteikiamos privilegijos, su visais vyksta lygus bendravimas. Tokias tradicijas turi ne vienas teismas. Kartais teisėjų ir advokatų komandos rengia futbolo ar krepšinio turnyrus, organizuojamos bendros iškylos. Kai kuriuose teismuose panašūs susibūrimai organizuojami kiekvieną mėnesį.
Nors advokatų ir teisėjų bendravimas gana laisvas, korupcijos problemų neturime. Teisėju dirbu 15 metų, ir niekada joks proceso dalyvis nepateikė man netinkamo pasiūlymo ar menkiausios užuominos. Manau, kad yra kelios priežastys, kodėl mūsų teisėjai neturi problemų dėl korupcijos. Pirma, itin didelė mūsų visuomenės dalis pasitiki teismais ir teisėjais, juos gerbia. Antra, tradiciškai teisėjų darbas Vokietijoje yra gerai apmokamas, saugus, suteikia puikias socialines garantijas. Teisėjai tai vertina.