– Teisininko karjerą pradėjote Europos teisės departamente, dalyvavote ir iš arti matėte Vyriausybės darbą, derybas stojant į ES. Ko mes tikėjomės ir ką gavome per šiuos 17 metų narystės ES?
– Derybos dėl narystės ES buvo unikali patirtis. Pagal savo mastą ir pasekmes mūsų visuomenei sunku įsivaizduoti kažką panašaus vykstant artimiausioje ateityje. Kartu tai buvo geras pavyzdys, parodęs, kad mūsų visuomenė, išsikėlusi konkretų ambicingą tikslą, gali susitelkti ir jį pasiekti. Manau, kad mūsų lūkesčius stojant į ES gerai atspindi Konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės ES Preambulė, kurioje reiškiamas įsitikinimas, jog mūsų narystė ES prisidės prie veiksmingesnio žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo, valstybės saugumo ir jos piliečių gerovės didinimo. Kartu išreiškiamas ir siekis visateisiškai dalyvauti Europos integracijos procese, kurti savo ateitį kartu su kitomis Europos tautomis. Iš esmės tai reiškia, kad narystę ES mes suvokėme kaip grįžimą į europinę civilizaciją, nuo kurios buvome per prievartą atplėšti.
Žvelgiant į sudėtingą mūsų valstybės istoriją, geopolitinį kontekstą, kartu ir atsietai nuo jo, neabejotina, kad narystė ES yra geriausia, kas mums galėjo nutikti. Galime pastebėti ir tam tikrą paradoksą Viena vertus, narystė ES nulemia pakankamai plačių viešosios valdžios galių patikėjimą ES institucijoms, tačiau, kita vertus, ši narystė sudaro tokias palankias prielaidas puoselėti Lietuvos valstybingumą, kurių lietuvių tauta neturėjo bent pastaruosius du šimtus metų. Pamatinis aspektas tas, kad ES yra vertybinė bendruomenė, jos ir mūsų visuomenės esminės vertybės iš esmės sutampa, be to, ji pagrįsta solidarumo principu. Taigi gavome nepaprastai daug: galimybę oriai gyventi, kurti, studijuoti, keliauti, o svarbiausia – kartu su kitomis Europos tautomis spręsti dėl savo likimo. Akivaizdu, kad būdami ES ekonominio išsivystymo požiūriu nuėjome nepaprastai toli. Teko skaityti ekonomistų įžvalgas, kad arčiausiai Europos išsivystymo vidurkio Lietuva buvo priartėjusi 1579 m., o šiuo metu mes jau esame pasiekę daugiau.
Žinoma, visa tai nėra duotybė. Tik nuo mūsų priklauso, kiek Lietuvos bus Europoje ir kiek Europos bus Lietuvoje. Matome, kad ES yra ir sėkmės istorijų, tačiau yra ir nesektinų pavyzdžių. Kita vertus, globalūs iššūkiai – kariniai konfliktai, klimato kaita, to nulemtos migracijos krizės – reikalauja bendrų veiksmų ES lygmeniu. Taigi valstybės narystė ES sudaro tik geresnes prielaidas siekti savo tikslų ir idealų, spręsti dėl savo ir Europos likimo, tačiau turime suprasti, kad Europą mes kuriame visi kartu ir tik nuo mūsų priklauso, kokia ji bus.
– ESTT teisėjaujate jau 3 metus. Kokį paveikslą pieštumėte lygindami realų darbą su turėtais lūkesčiais?
– Su ESTT įvairiuose kontekstuose nuolat susidurdavau savo ankstesnėje profesinėje veikloje: ir dirbdamas Europos teisės departamente, kuris buvo atsakingas už Vyriausybės atstovavimą šiame Teisme, ir teisėjaudamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (LVAT), kurio nagrinėjamos bylos neatsiejamos nuo ES teisės, taip pat dėstydamas ES teisę Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Taigi gana aiškiai suvokiau, kuo užsiima ESTT ir kaip jis funkcionuoja. Galiu tik patikinti, kad mano lūkesčiai išsipildė su kaupu, nes darbas Teisme nepaprastai praturtina įvairiomis prasmėmis. Galima sakyti, kad tai sumažinta pačios ES kopija – jame dirba daugiakultūris, daugiakalbis, dinamiškas ir talentingas kolektyvas, o tai leidžia pažinti kitas teisines tradicijas, kultūras, mokytis naujų kalbų.
– Kaip ESTT organizuoja darbą pandemijos metu?
– Kaip ir visiems, COVID-19 pandemija Teismui buvo didelis iššūkis, tačiau, mano manymu, jis puikiai su juo susitvarkė. Nors mūsų kolektyvas nemažas (Teisme dirba virš dviejų tūkstančių žmonių), vidaus darbo organizavimo požiūriu situacija buvo santykinai paprastesnė, nes darbo pobūdis palankus veiklos organizavimui nuotoliniu būdu. Taigi prasidėjus pandemijai buvo apsispręsta, kad didžioji dalis darbuotojų ir dirbs nuotoliniu būdu, į Teismą jie ateis tik tada, kai būtina, taip pat bus ribojamas vienu metu Teismo patalpose dirbančių darbuotojų skaičius. Pagrindiniu iššūkiu tapo asmenų judėjimo ribojimas tarp valstybių, nes bylininkų atstovai atvyksta iš įvairių šalių. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta kiek įmanoma sumažinti posėdžių skaičių, juos keičiant rašytine procedūra. Svarbiausia tai, kad per nepaprastai trumpą laiką įdiegtos techninės ir organizacinės priemonės, leidžiančios organizuoti viso Teismo darbą ir posėdžius vaizdo ryšiu. Tai reiškia, kad teisėjų kolegija posėdyje dalyvauja „gyvai“, o bylininkų atstovai – priklausomai nuo galimybės atvykti į posėdį, jos nesant, dalyvaujama naudojantis vaizdo ryšiu.
Tas pats pritaikyta ir teisėjų pasitarimams dėl kolegijose svarstomų bylų. Viena vertus, toks darbo organizavimas leido išvengti didelio Teismo darbuotojų susirgimų skaičiaus, kita vertus, visos šios priemonės padėjo išlaikyti aukštą Teismo darbo produktyvumo lygį. Statistika rodo, kad 2020 m. išnagrinėjome panašų bylų skaičių, kaip ir ankstesniais metais, priimta daug svarbių sprendimų. Galiausiai pagerėjus situacijai 2021 m. rugsėjį buvo nuspręsta nebetaikyti kai kurių ribojančių priemonių.
– Lietuvos teismai, kaip ir kitų ES valstybių narių teismai, spręsdami bylas turi teisę kreiptis prejudicinio sprendimo – ES teisės normų išaiškinimo. Kaip Lietuvos teismai vertinami bendrame ES kontekste?
– Žvelgiant bendrai, prejudicinio sprendimo procedūra yra esminė užtikrinant ES teisės veiksmingumą nacionaliniu lygmeniu, o nacionaliniai teismai yra pagrindiniai ESTT partneriai ir darbdaviai, nes būtent jie nacionaliniu lygmeniu gina iš ES teisės kylančias asmenų teises. Nacionalinių teismų prašymai priimti prejudicinį sprendimą sudaro apie 70–80 proc. visų Teisme nagrinėjamų bylų, būtent šiuose prašymuose keliami klausimai, kurie nepaprastai reikšmingi tolesnei ES teisės plėtrai. Taigi prejudicinio sprendimo procedūra yra esminė ES teisės gyvybingumui.
Kalbant apie Lietuvos teismus, mano manymu, situacija yra tikrai nebloga. Kreipimųsi skaičius panašus į kitų kartu su mumis įstojusių Vidurio ir Rytų Europos valstybių statistiką, prašymų kokybė gera. Džiugu, kad iki šiol nė vienas Lietuvos teismo prašymas nebuvo atmestas kaip nepriimtinas, nors apskritai tokių atvejų pasitaiko gana nemažai. Bylose keliami tikrai įdomūs ir sudėtingi klausimai, dalis jų nagrinėti ESTT Didžiosiose kolegijose. Įdomu ir tai, kad kai kuriais atvejais prejudicinio sprendimo procedūroje keliami klausimai „pasiveja“ anksčiau pažeidimų procedūroje analizuotas problemas. Šiuo atveju kalbu apie 2008 m. priimtą ESTT sprendimą Komisija prieš Lietuvą dėl bendrojo pagalbos telefono numerio 112 (skambinančio asmens vietos nustatymo paslaugos) ir 2019 m. sprendimą AW ir kt. prieš Lietuvos valstybę, priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo, nagrinėjusio valstybės deliktinės atsakomybės bylą, prašymu.
– Ar daug sulaukiate kreipimųsi dėl teisės aiškinimo bylose, kilusiose dėl COVID-19 sukeltų aplinkybių? Kur linksta ESTT praktika?
– Bent kol kas daugiausia su COVID-19 pandemija susijusių bylų pradėta Bendrajame teisme. Jose iš esmės ginčijami Europos Komisijos sprendimai, kuriais COVID-19 kontekste suteikta valstybės Pagalba vertinama suderinamumo su vidaus rinka požiūriu. Šiais metais jau priimti pirmieji Bendrojo teismo sprendimai. Bent kol kas didesnė dalis Europos Komisijos priimtų sprendimų buvo pripažinti teisėtais, tačiau yra kelios bylos, kuriose Bendrasis teismas Komisijos sprendimus panaikino dėl jų nepakankamo motyvavimo. Žinoma, gana dažnai Bendrojo teismo sprendimai skundžiami ESTT, tačiau jis kol kas sprendimų šio tipo bylose dar nėra priėmęs. Kita vertus, nacionaliniai teismai savo prašymuose priimti prejudicinį sprendimą taip pat kelia įvairius su pandemijos valdymo priemonėmis susijusius klausimus viešųjų pirkimų, prieglobsčio, Europos mokėjimo įsakymo procedūros srityse, tačiau pirmieji sprendimai šiose bylose bus priimti ateinančiais metais.
– Kaip ir minėjote, dirbant daugiakultūrėje aplinkoje tenka prisitaikyti ir ieškoti kompromisų, kūrybiškų sprendimų, tačiau tokioms mažai imigracijos paveiktoms šalims kaip Lietuva iššūkiu tampa ne tik visuomenės tolerancija svetimtaučiams, bet ir esamas teisinis reguliavimas. Kokiomis įžvalgomis pasidalytumėte iš kitų ES šalių praktikos šioje srityje?
– Akivaizdu, kad 2015 m. prasidėjusi migracijos krizė buvo ir tebelieka rimtas iššūkis visai ES. Ji atkreipė dėmesį ir į bendros ES užsienio politikos šiuo klausimu, ir į veiksmingos išorės sienų apsaugos, ir į valstybių tarpusavio veiksmų koordinavimo bei solidarumo poreikį. Kadangi ES teisė ganėtinai išsamiai reguliuoja prieglobsčio, nelegaliai esančių užsieniečių grąžinimo klausimus, natūralu, kad ESTT gavo ir tebegauna nepaprastai daug prašymų priimti prejudicinius sprendimus, yra priimtų sprendimų ir pažeidimo bylose prieš kai kurias valstybes nares. Taigi šioje srityje priimta tikrai daug svarbių sprendimų. Kita vertus, neabejotina, kad fenomenas, su kuriuo šiemet susidūrė Lietuva ir jos kaimynės, kai migracija naudojama kaip tam tikras geopolitinis įrankis, paskatins naujas diskusijas.
Kaip žinome, 2020 m. Europos Komisija pasiūlė naują ES migracijos ir prieglobsčio paktą, kuriuo siekiama sistemiškai reformuoti galiojantį reguliavimą. Diskusijos reformos proceso metu yra tikrai karštos, tačiau akivaizdu, kad tai gera proga Lietuvai aktyviai dalyvauti formuojant ES politiką atsižvelgiant į savo interesus ir sukauptą patirtį. Žinoma, šioje srityje nepaprastai daug sisteminių iššūkių ir skirtingų interesų, tačiau patirtis rodo, kad ES iki šiol pavykdavo susidoroti su kilusiomis krizėmis. Neabejotina ir tai, kad šia reforma turi būti užtikrinama veiksmingos migracijos politikos ir pagrindinių teisių apsaugos pusiausvyra, nors, kaip rodo praktika, ji labai trapi.
– Po įvykusio „Brexito“ ES ir Jungtinės Karalystės santykiai tapo grįsti suderėtais susitarimais. Kokį poveikį šios valstybės išstojimas turės ES, jos valstybių narių ir Jungtinės Karalystės teisiniam bendradarbiavimui?
– Įdomu tai, kad „Brexito“ tematika Teismo praktikoje atsirado dar iki Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES momento. Turiu galvoje ESTT plenarinės sesijos (t. y. visų teisėjų sudėtimi) nagrinėtą Wightman bylą, kurioje buvo keliamas klausimas, ar apie ketinimą išstoti iš ES pranešusi valstybė turi teisę vienašališkai atšaukti šį pranešimą, kol neįsigaliojo jos ir ES sudarytas susitarimas dėl išstojimo, arba, jei tokio susitarimo nėra, kol nepasibaigė ES sutarties 50 straipsnyje numatytas dvejų metų terminas. Kaip žinoma, po sudėtingų derybų ES ir Jungtinė Karalystė sudarė susitarimą dėl šios valstybės išstojimo iš ES ir Europos atominės energijos bendrijos, kuris įsigaliojo 2020 m. vasario 1 d. Derybų dėl šios sutarties metu tolesnis ES teisės ir ESTT vaidmuo buvo karštų ginčų objektas. Reikia pažymėti, kad susitarime įtvirtintos nuostatos dėl ES ir šios valstybės santykių ir pereinamuoju laikotarpiu (t. y. iki 2020 m. gruodžio 31 d.), ir jam pasibaigus.
Susitarimo nuostatos pakankamai išsamios ir apima itin įvairius santykių aspektus. Svarbu tai, kad jame įtvirtintos nuostatos, leidžiančios privatiems subjektams tiesiogiai remtis šia sutartimi, taip pat nuostatos, apibrėžiančios ESTT vaidmenį aiškinant šį Susitarimą pereinamuoju laikotarpiu ir jam pasibaigus. Taigi negalima teigti, kad Jungtinės Karalystės išstojimu iš ES buvo visiškai nutrauktas jos ryšys su ES teise. ESTT Didžioji kolegija 2021 m. liepos 15 d. jau priėmė CG prieš The Department for Communities in Northern Ireland sprendimą, kuriame pripažino savo kompetenciją teikti atsakymus į Jungtinės Karalystės teismų prašymus aiškinti ES teisę pereinamuoju laikotarpiu susiklosčiusioms situacijoms. Galiausiai negalima pamiršti ir to, kad ES teisė paliko gilų pėdsaką Jungtinės Karalystės teisėje, kuris šiai valstybei išstojus iš ES savaime nedings, o išliekantys glaudūs ryšiai su ES bet kuriuo atveju vers ieškoti kompromisų.