– Kiek užtruko Jūsų ilgiausiai nagrinėta byla ir kokia byla tai buvo?
– Likimas nelėmė nagrinėti pačias sudėtingiausias Lietuvos teismuose nagrinėjamas bylas. Aš sąlyginai neilgai nagrinėjau pačią sudėtingiausią savo bylą, tai yra vos daugiau negu metus, ir tai buvo byla dėl finansinių nusikaltimų. Bylos nagrinėjimas iš esmės užtruko tik dėl to, kad teisme dar reikėjo papildomai atlikti finansinius tyrimus, pasitelkiant ekspertus.
– Daugiau nei vieni metai – ne rekordas? Kiek ilgiausiai gali tęstis bylos nagrinėjimas?
– Žinoma, kad ne. Kalbant apie baudžiamųjų bylų nagrinėjimo trukmę, bendras kontekstas nėra labai blogas, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio, ir pabandysiu paaiškinti kodėl. Apylinkės teismuose vidutinė baudžiamųjų bylų nagrinėjimo trukmė yra iki penkių mėnesių. Apeliaciniame teisme – vos daugiau nei du mėnesiai, apygardų teismuose – vos daugiau nei septyni mėnesiai. Taigi vidutinė baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmė – pusmetis. Toks laikotarpis bylai nėra daug, ir proceso dalyviai pakankamai greitai sulaukia bylos nagrinėjimo rezultatų. Visgi Lietuvoje yra ir didelių, labai sudėtingų bylų, ir paprastai tos bylos labiausiai domina visuomenę. Tokių bylų nagrinėjimas užtrunka dėl dydžio, dėl proceso dalyvių gausos ir dėl daugybės kitų priežasčių, todėl visuomenei gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje visos baudžiamosios bylos nagrinėjamos labai ilgai.
– Ilgiau negu vieneri metai Jūsų nagrinėta byla. Kaip manote, tokia bylos trukmė – reta išimtis, ar visgi tai gali pasikartoti ir kitais atvejais?
– Mano asmeninė patirtis, tiek kaip teisėjo, tiek kaip tuomečio prokuroro, parodė, kad finansinės bylos maždaug apie vienus metus ir nagrinėjamos teismuose. Visgi negalima dėti lygybės ženklo tarp kiekvienos bylos. Kaip minėjau, yra daug labai sudėtingų bylų dėl labai sunkių ir sunkių nusikaltimų, procesų dalyvių gausos. Pavyzdžiui, Vilniaus apylinkės teisme nagrinėjama riaušių byla, ten vien dėl proceso dalyvių gausos ir jų aktyvumo byla darosi sudėtinga. Kita byla – dėl „Grigeo“ atvejo, nelaimės, Klaipėdoje. Šita byla sudėtinga faktų nustatymo ir teisės taikymo aspektu. Ten ir civilinių ieškinių klausimas – sudėtingas. Bylos sudėtingumas priklauso ne tik nuo apimties – formalaus tomų skaičiaus, – bet ir nuo teisės aiškinimo, faktinių aplinkybių nustatymo, taip pat ir nuo proceso dalyvių gausos, ypač nuo jų sąžiningo procesinio elgesio.
– Kad geriau suprastume, kaip visa ta grandinė rikiuojasi? Kaip organizuojamas bylos nagrinėjimo procesas teisme? Kaip viskas prasideda ir vyksta iki galutinio taško?
– Pirmiausia prokuroras surašo kaltinamąjį aktą, kartu su byla perduoda jį į teismą, tada teisėjas per įstatymo nustatytus terminus organizuoja posėdį, paprastai, jei žmonės nėra suimti, pirmas posėdis turi įvykti ne vėliau kaip per 50 dienų. Organizuojant posėdį teisėjas, kartu su savo komandos nariais, tai yra su padėjėju ir posėdžių sekretoriumi, derina posėdžių datas su valstybės kaltintoju, nukentėjusiųjų atstovais ir kaltinamųjų gynėjais. Šita pirminė organizavimo fazė labai lemia paties proceso operatyvumą. Jeigu visi proceso dalyviai yra geranoriški, ir visi, turėdami skirtingą materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi, supranta, kad ją reikia išnagrinėti per kuo įmanoma trumpiausius terminus, tai toks „džentelmeniškas elgesys“ organizuojant procesą, ieškant visiems tinkamų datų, labai smarkiai prisideda prie operatyvaus bylos nagrinėjimo. Žinoma, jei teisme nereikia atlikti papildomų procesinių veiksmų, jeigu ikiteisminio tyrimo metu buvo parengta kokybiška medžiaga ir teismui nereikia rinkti įrodymų, nesinaudoti aktyvumo teise, kuri konstitucinėje jurisprudencijoje yra išaiškinta, bet tiesiog įvertinti tas aplinkybes, pateikti tų aplinkybių teisinį vertinimą. Mano supratimu, svajonių byla – kai teisėjas, nagrinėdamas bylą, turėtų atsakyti kaltas asmuo arba ne, o ne užsiimti organizaciniais klausimais ar taisyti ikiteisminio tyrimo metu padarytas klaidas. Mes visi puikiai žinome: bet kokiame darbe padaryk klaidą, kurią paskui vėliau reikia ištaisyti, ir pats procesas pailgėja.
– Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo akimis, kur tas pagrindinis kliuvinys, dėl kurio užtrunka baudžiamasis procesas?
– Sudėtingose bylose labai keblu atrasti visiems tinkamus posėdžių laikus ir datas. Tai vieni negali, tai kiti negali dėl užimtumo kitose bylose. Aš tik noriu pasidžiaugti, kad visai neseniai Teisėjų taryba pritarė Apeliacinio teismo vadovybės iniciatyvai keisti bylų pripažinimo greičiau nagrinėtinomis tvarką, ją padarant daug aiškesnę, apibrėžiant konkretesnius kriterijus, kuri byla gali būti pripažinta greičiau nagrinėtina. Tai visada galėtų daryti aukštesnių teismų vadovai. Ir pagal šią tvarką nė vienas proceso dalyvis, įskaitant prokurorą, advokatą ar kolegijos narį teisėją, negalėtų pasiteisinti, kad jis tą dieną negali dalyvauti posėdyje dėl užimtumo kitoje byloje, nes konkreti, visuomenę labai dominanti byla jau būtų pripažinta prioritetine. Mano nuomone, jeigu teismų administratoriai, kuriems suteikiamas šitas instrumentas, sugebės juo tinkamai pasinaudoti, mes galėsime už kokių metų–pusantrų pakalbėti ta pačia tema, ir aš tikiu, kad bus galima pasidžiaugti, jog teisėjų bendruomenės priimti sprendimai davė rezultatų.
– Ar dabar teisėjai, kalbant apie baudžiamąjį procesą, turi priemonių, kurias galėtų panaudoti, kad bylos nagrinėjimas neužsitęstų?
– Tokių aiškių, apie kurias aš pabandžiau papasakoti, kokios buvo priimtos visai neseniai Teisėjų tarybos posėdyje, organizuojant labai sudėtingų ir didelės apimties bylų, tai iki šiol, mano vertinimu, nebuvo, o jeigu jos buvo, tai nepasiteisino. Žinoma, yra procesinių prievartos priemonių, įtvirtintų Baudžiamojo proceso kodekse, pavyzdžiui, jeigu liudytojas keletą kartų gavęs šaukimą neatvyksta į posėdį, tai teismas turi teisę jį atvesdinti arba paskirti baudą. Tokie procesiniai mechanizmai yra, bet jeigu mes kalbėtume apie tas sudėtingas bylas, kad reikia surinkti ne tik liudytojus, bet ir, tarkime, penkiasdešimt kaltinamųjų, tai patys suprantame, kad net objektyviai kartais tą sudėtinga padaryti, taigi, manau, tas Teisėjų tarybos apsisprendimas žengti pakankamai drąsų žingsnį ir ieškoti organizacinių priemonių, kad tos bylos nebūtų nagrinėjamos ketverius, penkerius ir daugiau metų, tai bus tas vaistas, kuris, jei bus tinkamai įgyvendintas, paspartins bylų nagrinėjimus.