2018 m. gruodžio 11 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) byloje Kryževičius prieš Lietuvą (peticijos Nr. 67816/14) nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 8 straipsnio (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) pažeidimą dėl nepakankamos specialiųjų liudytojų sutuoktinių apsaugos baudžiamajame procese.
Šioje byloje EŽTT nagrinėjo, ar Lietuvos valdžios institucijos pažeidė pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį nesuteikdamos jam liudijimo privilegijos baudžiamajame procese, kuriame jo sutuoktinė turėjo „specialiojo liudytojo“ statusą.
EŽTT pažymėjo, kad pagal nacionalinę teisę asmuo gali būti apklausiamas kaip specialusis liudytojas, jeigu byloje yra duomenų apie tai, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika ir tą veiką galimai padarė konkretus asmuo, tačiau šių duomenų nėra pakankamai, kad asmuo būtų pripažintas įtariamuoju.
EŽTT pastebėjo, kad tam tikros teisės, pagal nacionalinę teisę suteikiamos įtariamiesiems, taip pat yra suteikiamos ir specialiesiems liudytojams – teisė apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, netaikoma atsakomybė už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus arba melagingus parodymus.
EŽTT padarė išvadą, kad specialiojo liudytojo statusas pagal Lietuvos nacionalinę teisę artimas įtariamojo statusui. EŽTT nurodė, kad nors pagal Lietuvos nacionalinę teisę specialiojo liudytojo statusas panašus į įtariamojo statusą, nacionalinėje teisėje nebuvo numatyta liudijimo privilegija specialiojo liudytojo šeimos nariams ir artimiesiems giminaičiams.
Aptariamas EŽTT sprendimas teisininkų bendruomenėje sukėlė diskusijas, buvo kalbama kaip reiktų įgyvendinti EŽTT sprendimą, kokių priemonių reikia imtis, kad tokie ir panašūs atvejai nepasikartotų, įstatymo leidybos iniciatyvos teisę turintys subjektai rinko nuomones iš teisininkų bendruomenių, bet... Kaip dažnai ir būna, šis „reikalas“ atgulė stalčiuose. Žodžiu, problema pasimiršo.
Nurimus diskusijoms ir „išgaravus“ iniciatyvai tobulinti teisinį reguliavimą, 2021 m. vasario 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-30-689/2021 išaiškino, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas kaip liudytoją apklausti asmenį, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, ir šio draudimo išimtis.
Šioje normoje nurodytas prokuroro nutarimas apklausti asmenį apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką yra nutarimas ad hoc (konkrečiai situacijai). Šis nutarimas, jame nurodyto asmens sutikimas duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką ir BPK 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos apklausiamo asmens teisės užtikrina, kad asmuo nebus verčiamas duoti parodymus prieš save ir nebus pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad prokuroro nutarimu apklausti asmenį apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką BPK 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos liudytojo teisės suteikiamos tik tokio asmens apklausai.
Prokuroro nutarime nurodytas asmuo tolesniame ikiteisminio tyrimo procese neturi kokio nors specifinio ir juo labiau ilgalaikio statuso. Šis asmuo yra liudytojas, t. y. turi liudytojo, o ne „specialiojo liudytojo“ teisinį statusą.
Nors tiek EŽTT sprendime, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje įtariamojo ir „specialiojo liudytojo“ procesinių teisių apimtis ir pareiga jas užtikrinti aiškinama tų pačių – pamatinių žmogaus teisių kontekste, tačiau praktikoje taikant abu paminėtus procesinius sprendimus, iškyla viena, tačiau mano nuomone, didelė teisės taikymo PROBLEMA.
Noriu pažymėti, kad neketinu primesti savo požiūrio kitiems. Man pakanka jį išreikšti, galėti išsakyti viešai. Taigi.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sako, kad „specialiojo liudytojo“ teisės suteikiamos tik tokio asmens apklausai.
„Specialusis liudytojas“ tolesniame ikiteisminio tyrimo procese neturi kokio nors specifinio statuso. Šis asmuo yra liudytojas, t. y. turi liudytojo, o ne „specialiojo liudytojo“ teisinį statusą.
Suprantama, kad konkrečios bylos nagrinėjimo kontekste, „specialiojo liudytojo“ šeimos narių ir/ar artimų giminaičių procesinių teisių (liudytojų privilegijos) užtikrinimo klausimas nebuvo keliamas, tačiau iš pateikto išaiškinimo galima daryti išvadą, kad atlikus „specialiojo liudytojo“ apklausą jis tampa – tiesiog liudytoju, t. y. išnyksta procesinis pagrindas manyti, jog jis galimai padarė nusikalstamą veiką.
Tai reiškia, kad tokio asmens šeimos nariai ir/ar artimi giminaičiai, tame pačiame ikiteisminiame tyrime turi būti apklausiami kaip liudytojai, kurie neturi liudytojo privilegijos.
Viskas būtų aišku ir konkretu, bet.
Jau buvo minėta, kad EŽTT, byloje Kryževičius prieš Lietuvą, išaiškino, kad specialiojo liudytojo statuso suteikimas ikiteisminiame tyrime reiškia, kad ikiteisminio tyrimo subjektai turėjo bent tam tikrą pagrindą įtarti, kad jis (specialusis liudytojas) dalyvavo darant nusikalstamą veiką ir todėl jo šeimos nariai ir/ar artimieji giminaičiai negalėjo būti apklausiami kaip liudytojai bendra tvarka. Paprastai kalbant, EŽTT nuomone, „specialiojo liudytojo“ šeimos nariams ir/ar artimiems giminaičiams turi būti užtikrinama liudijimo privilegija tokioje pačioje apimtyje, kaip tai yra užtikrinama įtariamojo šeimos nariams ir/ar artimiems giminaičiams.
Visi žinome, kad praktikoje po „specialiojo liudyto“ apklausos dažnai iškyla procesinė būtinybė apklausti „specialiojo liudytojo“ šeimos narius ir/ar artimus giminaičius. Tokiose situacijose ir iškyla mano minėta PROBLEMA.
Jeigu procesinį veiksmą – „specialiojo liudytojo“ šeimos narių ir/ar artimų giminaičių apklausą, vykdantis ikiteisminio tyrimo subjektas vadovausis tik Lietuvos Aukščiausio Teismo išaiškinimu, jis už atsisakymą duoti parodymus turės teisę tokiam asmeniui pritaikyti BPK numatytas sankcijas.
Bet, ar tos sankcijos, EŽTT jurisprudencijos kontekste, bus teisėtos, ar „specialiojo liudytojo“ šeimos nariai/artimi giminaičiai nebus verčiami liudyti prieš savo artimą?