– Kokio amžiaus vaikai jau gali sulaukti civilinės, administracinės ar baudžiamosios atsakomybės?
– Bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo tampa pilnamečiu, kai jam sukanka aštuoniolika metų. Visgi, amžius, nuo kurio asmenys atsako civiline, administracine ar baudžiamąja tvarka, skiriasi, ir tai nėra siejama vien tik su aštuoniolikos metų riba. Pavyzdžiui, civilinė atsakomybė nepilnamečiams nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už padarytą žalą gali būti taikoma bendrais pagrindais. Tik tais atvejais, kai toks asmuo neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar globėjai. Žinoma, jei teisme neįrodo, kad žala atsirado ne dėl vaiko kaltės.
Tuo tarpu administracinė atsakomybė gali grėsti asmeniui, kuriam pažeidimo padarymo dieną suėjo ar jau buvo suėję šešiolika metų. Amžius, nuo kurio asmuo atsako dėl nusikalstamos veiklos, taip pat yra šešiolika metų, išskyrus konkrečias veikas, už kurių padarymą asmuo jau gali savarankiškai atsakyti nuo keturiolikos metų.
– O už kokius padarytus prasižengimus ar nusikaltimus vaikai negali atsakyti? Kokie pavyzdžiai Jums pirmiausia ateina į galvą?
– Jei kalbame išimtinai apie baudžiamąją atsakomybę, tai labai aktualus ir yra mano minėtas amžiaus kriterijus. Tai yra ta keturiolikos ar šešiolikos metų riba, nuo kurios tokia baudžiamoji atsakomybė tik ir galima. Jei asmuo veikos padarymo dieną nebuvo sulaukęs tokio įstatyme numatyto amžiaus, laikoma, kad jis negalėjo savarankiškai atsakyti už savo veiksmus ir jų teisingai suprasti. Jei tokiam asmeniui būtų taikoma kriminalinio pobūdžio atsakomybė, iš esmės, teigiamos įtakos neturėtų ir bausmė savo tikslų nepasiektų, priešingai gal net pakenktų darniam asmenybės vystymuisi, socializacijai, kas ateityje galėtų jį pastūmėti tam pačiam įstatymus pažeidžiančiam elgesiui ir tik sukurti daugiau problemų, susijusių su tokio pobūdžio valdymo rizikomis.
Dar viena grupė veikų, dėl kurių nepilnamečiams asmenims baudžiamoji atsakomybė iš principo negalėtų kilti yra tos, kurių subjektas dėl tam tikrų priežasčių gali būti tik pilnametis. Pavyzdžiui, visi baudžiamieji nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai krašto apsaugos tarnybai, mobilizacijai, kai kurie nusikaltimai susiję su transporto eismu ir jo organizavimu, kai kurie nusikaltimai valstybės tarnybai, viešiesiems interesams.
Taip pat nebūtų teisinga baudžiamąją atsakomybę taikyti nepilnamečiui, nors ir sulaukusiam atitinkamo amžiaus iki pilnametystės, tuo atveju, jeigu jis buvo kito asmens įtrauktas daryti tą nusikalstamą veiką.
– Kokia maksimali bausmė galima nepilnamečiui?
– Kalbant apie bausmes nepilnamečiams, tai jos, iš esmės, gali būti tokios pačios rūšies, kaip ir pilnamečiams asmenims. Nepilnamečiui, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, gali būti skirtos tos pačios bausmės t. y. viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas, terminuotas laisvės atėmimas. Tačiau nepilnamečiam asmeniui negali būti skiriamas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, be to, nepilnamečiams skiriamos bausmės, be jokios abejonės, turi ir savų ypatumų, kadangi tiek pati atsakomybė, tiek ir bausmė turi atitikti šių asmenų amžių, socialinę brandą. Dėl šios priežasties įstatyme numatytos ir skiriamos švelnesnės ar trumpesnės trukmės bausmės. Pavyzdžiui, nepilnamečiui gali būti skiriama nuo 5 iki 45 parų arešto, kai pilnamečiui asmeniui maksimali arešto trukmė gali būti iki 90 parų. Svarbu paminėti, kad ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės trukmė nepilnamečiui negali viršyti 10 metų, o jos minimumas tėra pusė minimalios bausmės. Be to, kita svarbi aplinkybė yra tai, kad nepilnamečiam asmeniui kartu su bausme gali būti skiriamos auklėjamojo poveikio priemonės, t. y. įspėjimas, turtinės žalos atlyginimas ir kitos. Bet kuriuo atveju šios priemonės skiriamos, norint padėti vaikui įveikti ydingą elgesį, išsiugdyti prasmingo individualaus ir visuomeninio gyvenimo sampratą.
– Taip, gali kilti ir dažniausiai kyla. Atsakomybės prasme čia ypač aktualūs yra keli atvejai. Pagal galiojančią bendrą taisyklę nepilnamečiai asmenys iki keturiolikos metų neturi deliktinio veiksnumo, todėl už jų padarytą žalą yra atsakingi tėvai arba globėjai, jei, kaip minėjau, yra įrodoma vaikų kaltė.
Galima ir ugdymo įstaigos atsakomybė. Kalbant apie galimą ugdymo įstaigos atsakomybę, įstatyme įtvirtinta taisyklė, kad už nepilnamečio vaiko, iki keturiolikos metų, padarytą žalą yra atsakingas tas asmuo, kurio žinioje tuo metu vaikas buvo. Tai reiškia, kad, jeigu nepilnametis yra prižiūrimas tarkime darželyje, mokykloje arba bet kurioje kitoje įstaigoje, ir jis pridaro žalos, žalą atlygina atsakingas asmuo, kurio žinioje tuo metu vaikas buvo.
Kitas atvejis – visiška arba dalinė nepilnamečio asmens atsakomybė. Aš jau minėjau atvejus, kai asmuo, jei yra vyresnis nei keturiolikos, o absoliučia dauguma atvejų vyresnis negu šešiolikos metų, tačiau dar nesulaukęs aštuoniolikos. Galima tiek jo paties visiška, tiek ribota atsakomybė, esant tam tikroms sąlygoms. Žinoma, jeigu toks nepilnametis jokių pajamų neturi, tada atsakomybės, žalos atlyginimo klausimas vėlgi gali tekti tėvams arba rūpintojams už netinkamą nepilnamečio elgesį. Ir dar šiame kontekste, manau, svarbu pažymėti, kad administracinių nusižengimų kodekse yra numatyta ir atsakomybė už tėvų valdžios nepanaudojimą arba netinkamą panaudojimą, panaudojimą priešingai vaiko interesams, vaiko rūpintojo, tėvų, globėjų pareigų nevykdymą.
– Pažvelkime į konkrečią situaciją. Tarkime dešimtmetis sukėlė gaisrą, buvo sunaikintas turtas, nustatyta, kad būtent dėl jo kaltės taip atsitiko. Kas ir kokios tada bausmės sulauktų?
– Kaip ir minėjau, asmens subjektiškumas priklauso nuo jo amžiaus. Jūsų pateiktu atveju, kadangi asmuo yra dešimties metų, tai, be jokios abejonės, kalbėti apie jo atsakomybę turbūt negalėtume, ir visa atsakomybė tektų tėvams. Tokiu atveju, jei tikrai būtų įrodyta, kad gaisras, dėl kurio kilo vienokios ar kitokios žalingos pasekmės, įvyko dėl nepilnamečio veiksmų, būtų priimtas atitinkamas teismo sprendimas atlyginti konkrečią žalą. Toks teismo sprendimas būtų imperatyvus ir turėtų būti vykdomas, tokia žala turėtų būti atlyginta tėvų iki to laiko, kai asmuo sulauks pilnametystės arba įgis turto, pats pakankamai užsidirbs žalos atlyginimui.
– Turite nemažai patirties nagrinėjant baudžiamąsias bylas, tarp jų matyt būna ir vaikų, nepilnamečių, už kokius prasižengimus jie dažniausiai teisiami?
– Aš nenorėčiau šioje vietoje akcentuoti paties nuteisimo, kaip proceso galutinio rezultato. Galiu paminėti, kad daugiausia t. y. net 36 proc. bylų yra dėl nepilnamečių įvykdytų vagysčių. Antroje vietoje viešosios tvarkos pažeidimai, po to rikiuojasi fizinio skausmo sukėlimas, nežymus sveikatos sutrikdymas. Turim nemažai atvejų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, turto sunaikinimo ar sugadinimo.
– Gal Jums teko domėtis statistika, kiek nepilnamečių per metus susiduria su teismais?
– Taip, tokius duomenis aš esu gavęs ir galiu pateikti. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis praėjusiais metais, t. y. 2022 metais, buvo nuteisti 486 nepilnamečiai. Palyginimui galiu pateikti ankstesnių metų skaičius, t. y. 2021 metais tokių asmenų buvo 435, 2020 metais – 464, o 2019 metais net 508. Taigi, paskutinių metų dinamika, kaip matote, išlieka daugiau ar mažiau stabili. Visgi, šios kategorijos bylose aš nenorėčiau dėti tokio ryškaus akcento būtent dėl nepilnamečių, kurių atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis, kadangi pirmą kartą nusikaltęs nepilnametis teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis nukentėjusio asmens atsiprašė, atlygino arba pašalino žalą, pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ateityje ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tai gan dažnas proceso sprendimas tokios rūšies bylose, apsiribojama vien auklėjamojo pobūdžio priemonių taikymu. Kita vertus, mes teismų bendruomenė ir patys savo pavyzdžiu, įvairiomis teisinėmis švietimo iniciatyvomis aktyviai siekiame, kad tokia dinamika tik mažėtų ir tikiu, kad tą darome sėkmingai.
– Specifika priklauso nuo vykdomo proceso ir būtent nepilnamečiai apklausiami dalyvaujant specialistui t. y. psichologui, kuris padeda įvertinti asmens raidą, jo psichologinę būklę. Klausimai apklausos metu užduodami tik per psichologą, o nepilnamečiai apklausiami pritaikytose patalpose t. y. vaiko apklausos kambariuose. Kaip taisyklė, dažniausiai procese nepilnamečiai apklausiami vieną kartą ir daugiau į teismo procesą nekviečiami. Taip, iš esmės, siekiama apsaugoti nepilnamečius nuo galimo neigiamo poveikio.
– Dar viena galima situacija: vaikai gali būti ir neretai tampa nusikaltimo liudytojais. Kokie veiksmai ir procedūros yra atliekamos, kad vaikas būtų mažiau traumuojamas, kai jam tenka liudyti?
– Iš esmės, mano jau minėti atvejai. Toks asmuo procese apklausiamas įprastai vieną kartą atitinkamoje aplinkoje t. y. vaiko apklausos kambaryje, dalyvaujant psichologui, atsižvelgiant į jo socialinę brandą, vėliau asmuo į procesą nekviečiamas, atliekamas specialių apsaugos poreikių vertinimas.
– Jūs sakote, kad daroma viskas, kad vaikas pasitaisytų. Tikėtina, kad kai kurie iš tikrųjų gailisi, bet ką Jūs atsakytumėte skeptikams? Ir Jums, be abejo, girdėta tokia nuomonė visuomenėje, kad jeigu mažametis jau susidūrė su teismais, padarė nusikaltimą, tai ir ateityje iš jo nieko gero nelauk.
– Nelaikau jauno asmens padaryto nusižengimo, nusikaltimo stigma. Visų pirma baudžiamoji atsakomybė, taip pat ir kriminalinio bei administracinio pobūdžio atsakomybė yra orientuota atsižvelgiant į asmens, nepilnamečio socialinę brandą. Tad tokiu valstybės poveikiu siekiama pataisyti nepilnamečio elgesį ir nukreipti jį tinkama linkme. Norima, jog jis suprastų savo veiksmus, jų pasekmes, kylančią atsakomybę ir ateityje priimtų atitinkamus sprendimus t. y. savo elgesį koreguotų tinkama linkme ir tokio elgesio apraiškos ateityje būtų užkardytos.